Politikų ir prekybininkų paktas prieš vartotojus

2014 m. rugpjūčio 18 d. prekybininkai ir kiti verslininkai, jų asociacijos, savivaldybių administracijos pasirašė su valdžios vyrais Geros verslo praktikos įvedant eurą memorandumą, pasižadėjo sąžiningai perskaičiuoti kainas į eurus, prisiekė nepasinaudoti pinigų reforma prekėms ir paslaugoms nepagrįstai branginti.
„Kalafiorų skandalas“ privertė visuomenę suabejoti, ar memorandumo signatarai apskritai kada nors laikėsi šio dokumento ir Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo. Nebent buvo sudarytas papildomas, vartotojams nežinomas memorandumo protokolas, primenantis Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius priedus… Juk per mažiau nei pusantrų metų, kai šalyje pradėjo cirkuliuoti ES bendroji valiuta, Lietuvos prekybos tinklai maisto produktų kainas suapvalino ne „artimiausio euro cento tikslumu atsižvelgdami į trečią skaičių po kablelio“, kaip žadėjo, bet brangino prekes riebiais procentais ar net kartais, nors jokių priežasčių to daryti nebuvo – energetiniai ištekliai (nafta, gamtinės dujos) atpigo, Lietuvoje naujų mokesčių neatsirado, senieji nepadidėjo, darbo užmokestis pakilo nedaug.
„Ūkininko patarėjas“ nutarė priminti skaitytojams, ką paskutiniaisiais lito gyvavimo metais visuomenei prisižadėjo politikai su prekybininkais ir kas iš tų priesaikų liko dabar.

Skandalo užuomazgos
„Geros prekybininkų valios“ memorandumą rengė Ūkio ministerija (ŪM) ir verslininkų asociacijos (iš pradžių jį planuota pasirašyti 2014-ųjų liepos 24 d., ES ministrų tarybai išvakarėse uždegus žalią šviesą Lietuvos narystei euro zonoje). ŪM Ūkio plėtros departamento direktorius Osvaldas Šmitas užvakar „Ūkininko patarėjui“ priminė, kad Geros verslo praktikos įvedant eurą memorandumui pritarę verslininkai įsipareigojo, be kita ko, neklaidinti vartotojų, į eurus perskaičiuojamas kainas apvalinti kruopščiai pagal nustatytą kursą , o esant galimybei – vartotojų naudai.
„Kainų perskaičiavimo ir apvalinimo procesus kontroliavo 17 institucijų. Jų veiklą koordinavo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Statistikos departamentui buvo nurodyta pusę metų iki euro įvedimo dienos, po to dar metus stebėti, analizuoti vartotojų pasiūlytų šimto pagrindinių prekių ir paslaugų kainas, pranešinėti apie jų pokyčius. Prekės brangsta ar pinga ne tik dėl energetinių išteklių kainų. Tai lemia ir paklausos bei pasiūlos veiksniai: derlius, gamintojų, tiekėjų bei mažmenininkų konkurencija, vartotojų piniginės storis“, – taip žiedinio kopūsto skandalo aplinkybes redakcijai pakomentavo Ūkio ministerijos vieno iš departamentų vadovas O. Šmitas.

Trumpas sąžiningumo laikotarpis
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vartotojų konsultavimo, asmenų aptarnavimo ir komunikacijos skyriaus vedėja Giedrė Nenartavičiūtė „Ūkininko patarėjui“ šią savaitę pranešė, kad memorandumą pasirašę prekybininkai dokumento nuostatų įsipareigojo laikytis tik privalomo kainų nurodymo litais ir eurais laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. birželio 30 d.).
Anot G. Nenartavičiūtės, žmonės gali rinktis paslaugas ir prekes, jų tiekėjus ir pardavėjus, atsižvelgdami į kainas ir kitus vartotojui svarbius dalykus. Tai leidžia Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnis.
Gyventojai kerpasi arba apsipirkinėja ten, kur jiems priimtiniau. „Norėdami aplenkti konkurentus, verslininkai privalo parduoti geresnes prekes ir suteikti kokybiškesnes paslaugas. Tokios verslo varžybos taip pat turi įtakos paslaugų ar prekių kainoms“, – vadovėliškai aiškino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pareigūnė.

„Maxima“ išgrįsta pažadais
Bet didžiausias smagumas šiandien prisiminti, kaip prekybininkai žadėjo nesivaikyti pelnų, kad tik euras Lietuvoje būtų įvestas sklandžiai.
„Geros verslo praktikos įvedant eurą memorandumo nuostatų griežtai laikysimės“, – 2014-ųjų birželį „Ūkininko patarėjui“ tvirtino prekybos tinklo UAB MAXIMA LT generalinis direktorius Arūnas Zimnickas. Anot A. Zimnicko, „Maximos“ ir memorandumo tikslai visiškai sutampa: pinigų reforma negali būti piktnaudžiaujama. „Suprantama, kai kurių produktų kainos dėl pasaulinių ir vietinių priežasčių (keičiantis energetinių išteklių, žaliavų kainoms, mokesčiams) nuolat svyruoja. Panašiai ir įvedus eurą. Tačiau Lietuvos naryste euro zonoje tikrai nepasinaudosime prekėms branginti. Kainos bus konvertuojamos pagal mūsų šalies oficialias taisykles, automatiškai sumas iš litų į eurus apvalinant artimiausio cento tikslumu ir atsižvelgiant į trečią skaičių po kablelio kaip Estijoje 2011-aisiais bei Latvijoje 2014-aisiais“, – tada įtikinėjo A. Zimnickas.

Dešimt metų laukė euro
Rūpindamasi savo pirkėjais ir tikėdamasi, kad eurą anksčiau ar vėliau tikrai įsives ir Lietuva, prekybos tinklo IKI parduotuvių administracija dvigubas kainas (litais ir eurais) rašė ilgiau nei dešimtmetį (nuo tada, kai Lietuva įstojo į ES). „Džiaugiamės, kad anuometis mūsų sprendimas buvo tikrai toliaregis. Lietuvai įsivedus eurą, mūsų parduotuvės kainas perskaičiuos skaidriai pagal Europos Sąjungos Tarybos nustatytą neatšaukiamą lito ir euro kursą. Manome, kad Lietuvoje įvestas euras mūsų santykiams su tiekėjais ar gamintojais neturės įtakos, todėl nematome priežasties didinti kainų“, – prieš dvejus metus „Ūkininko patarėjui“ gyrėsi prekybos tinklo IKI Viešųjų ryšių departamento vadovas Andrius Petraitis.

Ketino pasiaukoti dėl visuomenės gerovės
2014-ųjų birželio pradžioje optimizmu tryško ir Vilkyškių pieninės generalinis direktorius Gintaras Bertašius, taip pat parėmęs memorandumą. „Mokesčių permainų nebijome – Vyriausybė turėtų iš anksto pranešti, jei ketintų juos keisti. Taigi tokia priežastis kainoms kelti atkrenta. Ir dujos pinga. Tai geras ženklas – energetika taip pat nesutrukdys be didesnių sukrėtimų įvesti eurą. Šiek tiek susirūpinimo kelia žaliavos (pieno) kainos. Tačiau mums nebūtų sudėtinga net ir pralaukti tam tikrą nepelningą laikotarpį. Dėl socialinės ramybės, kad Lietuva sklandžiai įsivestų eurą. Verslas supranta euro naudą, mums būtų parankiau, kad ir dauguma Lietuvos gyventojų, o ne mažiau nei pusė, kaip dabar, pasitikėtų euru“, – „Ūkininko patarėją“ tada tikino G. Bertašius.

Euro hipnozės seansas
Tik Pasvalio krašto bendrovės „Ustukių malūnas“ direktorius Giedrius Uždavinys vienintelis „Ūkininko patarėjui“ atvirai prisipažino nesuprantantis to memorandumo prasmės. Jo nuomone, nuo iškilmingų priesaikų ir pasižadėjimų kainoms nei šilta, nei šalta. „Svarbiausias reguliuotojas – rinka. Jai vienodai paklūsta ir litas, ir euras, ir doleris. Savavališko, niekuo nepagrįsto produkcijos branginimo nei prekybos tinklams nepavyktų paaiškinti, nei pirkėjai suprastų. Memorandumas pasitarnautų nebent kaip koks šildomasis kompresas ant skaudamos vietos ar švelni muzika, kad visuomenė ramiau lauktų euro“, – likus pusei metų iki Lietuvos narystės euro zonoje pradžios sakė G. Uždavinys.

Todėl ne dainuoja, o emigruoja

Ričardas GARUOLIS
Ekonomistas

Tas geros valios memorandumas buvo reklaminis triukas. Visose į euro zoną stojusiose šalyse panašūs dokumentai buvo pasirašyti, tačiau nedaug kur jie apsaugojo nuo kainų šuolio.
Prekybininkams teko pakrapštyti savo finansinius išteklius perskaičiuojant kainas eurais. Jau 2014-aisiais buvo aišku, kad prekybos tinklai vis viena įskaičiuos tas išlaidas į savo produktų kainas. Lietuvos mažmeninės prekybos rinka labai monopolizuota, smarkiai koncentruota. Konkurencijos taryba nenori ar negali nieko pakeisti.
Bet Statistikos departamento ataskaitos kažkodėl atkakliai nerodo, kad dabartinės kainos eurais ir buvusios litais skaitmenine išraiška beveik susilygino. Statistikai, TV studijose karaliaujantys komercinių bankų patarėjai nepastebi ir kito lietuviško paradokso: šalies ekonomika kyla (bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui didžiausias Baltijos šalyse), o žmonės bėga, emigruoja iš Lietuvos. Kai pasakoju apie tai užsieniečiams (R. Garuolis – Gidų ir kelionių vadovų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas – red. past.), jie iš nuostabos išplečia akis: laimės svetur ieškoję Lietuvos sūnūs ir dukros iš Vakarų Europos, Skandinavijos turėtų būriais grįžti į sparčiai po pasaulinės krizės atsigaunančią, sėkmingai Rusijos embargą atlaikiusią gimtinę. Tačiau emigracijos mastus didina ir ekonomikos augimo privalumus nubraukia lietuviškas gyventojų darbo užmokesčio ir BVP santykis, vienas mažiausių Bendrijoje, gerokai atsiliekantis nuo ES vidurkio. Lietuvos bendrosios nacionalinės pajamos neteisingai paskirstomos – vieni pasiima per daug, kiti gauna trupinius.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.