Politizuotas marazmas dėl ūkiškų lengvatų

17-oji Vyriausybė užsimojo peržiūrėti ir iš 2018 m. valstybės biudžeto išbraukti visas „ydingas“ mokesčių lengvatas. Kadangi prieš tai Valstybės kontrolė paskelbė esą daugiausia lengvatų turi žemdirbiai, o Mišrios Seimo narių grupės seniūno pavaduotoja pareikalavo jas naikinti pirmiausia, žemdirbiškoji visuomenė sunerimo, kad tos parlamentarės lūpomis Finansų ministerija, kurios atstovai vengia bendrauti su „Ūkininko patarėju“, išsakė savo ketinimus Lietuvos ūkininkų atžvilgiu panašiai kaip Kremlius Rusijos valstybės dūmos deputato šovinisto Vladimiro Žirinovskio balsu įgarsina savo imperialistinius planus.
Lietuvos žemdirbiai įsitikinę, kad tapo smarkios politinės kovos aukomis, nes savo nelaimei priklauso tam pačiam socialiniam sluoksniui, kaip ir garsiausias šalies agroverslininkas, neformalus valdančiosios koalicijos lyderis Ramūnas Karbauskis, kurio pajamų bei turto deklaraciją perskaitę kai kurie Seimo nariai ir bankų patarėjai užsipuolė visus ūkininkus, neva į valstybės biudžetą jie moka mažiau negu kiti verslininkai.
„Ūkininko patarėjas“ surengė apskritojo stalo diskusiją „Ūkininkų mokesčiai: mitai ir tikrovė“.

Diskusijos dalyviai: Žemės ūkio rūmų laikinasis pirmininkas Sigitas Dimaitis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Finansų katedros vedėja doc. dr. Renata Legenzova, Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanė, ASU Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto profesorė dr. Astrida Miceikienė, Žemės ūkio ministerijos Finansų ir biudžeto departamento Finansų ir apskaitos politikos įgyvendinimo skyriaus vedėja Jolita Čičiurkienė. Vedėjas – „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Arnoldas Aleksandravičius.
„Ūkininko patarėjas“: „Valstybės kontrolė suskaičiavo, kad ūkininkai naudojasi net 22 mokesčių lengvatomis, ekonomistai aiškina, kad jos iškreipia šalies finansų sistemaą, o žemdirbiai tvirtina, kad apie daugelį „lengvatų“ pirmą kartą girdi. Kokių rūšių mokesčius dabar moka ūkininkai, kiek iš tiesų lengvatų jiems suteikta?“
Andriejus STANČIKAS: „Viešojoje erdvėje visokiausių skaičių „sklando“ – tai 25, tai 24 ar „tik“ 22 „lengvatos“. Patys ūkininkai nustebę skaičiuoja vienaip ir kitaip, bet nemato tų ypatingų mokestinių nuolaidų, į kurias dažniausiai bado pirštais žemdirbių kritikai.
Žemės ūkis yra specifinis verslas. Kiekvienos šalies vyriausybė remia savo agrarinį sektorių dotacijomis arba palankia ūkininkams mokesčių politika. Mūsų ūkininkams tenka konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir ES rinkoje. Mokesčių politika taip pat prisideda, kad konkurencinės sąlygos būtų tolygesnės ir vienodesnės. Deja, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą mūsų derybininkai nepajėgė (nesistengė?) iškovoti lietuvių ūkininkams tokių pačių teisių, kokias turi Vakarų Europos žemdirbiai. Lietuviškas tiesioginių išmokų vokas – vienas ploniausių. Dėl to net mūsų žemdirbių vaikai, užuot perėmę savo tėvų ūkius, išvažiuoja į Vakarų Europos šalis dirbti pas tenykščius ūkininkus. Gaila, kad to nepastebi nuo žemės ūkio smarkiai nutolę, niekada gerai jo net nepažinę, bet žemdirbiams pamokslauti linkę ekonomikos teoretikai.
Be to, jeigu ūkininkai turi tiek mokestinių lengvatų, kaip kalbama, kodėl sunkiai galą su galu suduriantys miesto verslininkai nepersikelia į kaimus paragauti „lengvos duonos“? Lietuvoje nemažai jau suformuotų ūkių, kurių savininkai garbaus amžiaus, bevaikiai arba nesugebėję perduoti įpėdiniams žemdirbystės tradicijų, todėl mielai parduotų savo valdas, o bankai nesunkiai suteiktų paskolas įsikurti. Bet masinio „ėjimo į kaimą“ nematome… Žemės ūkis neauga, nors gamybos technologijos tobulėja. Pasakysiu pačių žemdirbių žodžiais – kol mūsų ūkininkų gaunamos tiesioginės išmokos neleidžia jiems tinkamai konkuruoti su ES „senųjų“ valstybių žemdirbiais, agrarinių mokesčių politikos negalima bloginti. Mūsų žemdirbiai ir taip jau įsitempę, neramiai spėlioja, kas jų laukia naujuoju ES finansinio programavimo laikotarpiu. Gal nereikėtų jų dar labiau gąsdinti naujais mokesčiais?..“
Renata LEGENZOVA: „Į šį ginčą žvelgiu per tam tikrą atstumą, tarsi iš šalies, nors tarp mano studentų Vytauto Didžiojo universitete – nemažai ūkininkų vaikų. Priklausau Verslo apskaitos standartų komitetui, kurį patvirtina finansų ministras. Esu apskaitininkė, o ne mokesčių specialistė. Nagrinėdami žemės ūkį reglamentuojančius verslo apskaitos standartus pastebėjome, kad ūkininkai negali tiksliomis ekonominėmis sąvokomis apibūdinti savo verslo procesų ir paaiškinti jų specifiškumo, nurodyti, kuo ūkininkavimas skiriasi nuo kitų ekonominės veiklos šakų. Dar vienas dalykas, į kurį atkreipėme dėmesį – agrariniam sektoriui šiandien trūksta skaidrumo. Ūkiai skirtingų dydžių, įvairiai valdomi. Vieni ūkininkai nemažai investavę, įsigiję šiuolaikinių technologijų, turi daug nuosavos žemės, kiti tenkinasi išnuomotais sklypais. Bet diskusijose dėl ūkininkų mokesčių visi žemdirbiai pristatomi vienu vardu. Skaidrus, išgrynintas požiūris į žemės ūkį leistų geriau matyti ūkininkų darbo rezultatus. Tada nekiltų neaiškumų, kiek ir kas gavo pajamų – ūkis ar ūkininkas? Žemdirbys uždirbo pelno ar tai tik pajamos? Nuo ko atskaityti mokesčius valstybei? Sutvarkyta informacija apie ūkius leistų teisingiau juos vertinti, o diskusija, kaip apmokestinti ūkininkus ir kokios lengvatos jiems teisingos, būtų labiau pagrįsta.“
Jonas SVIDERSKIS: „Nežinau, kokie žemės ūkio subjektai jums atrodo neaiškūs. Žemės ūkio įmonėms, kurioms atstovauju, skaidrumo užtenka sočiai. Atiduodame valstybei tokius pat mokesčius, kaip ir parduotuvių, vaistinių tinklus valdanti bendrovė, bankai ar Monetų kalykla. Tariamas mokesčių lengvatas turime keturias (pelno mokesčio (5 proc.), dyzelinio kuro akcizo, nekilnojamojo turto, aplinkos taršos mokesčių). Bet valstybė iš ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių atsigriebia kitais būdais.
Mums priekaištaujama, kad nemokame aplinkos taršos mokesčio. O kiek lėšų ūkininkai sukišo, kad įgyvendintų Nitratų direktyvą? Mes įsipareigoję auginti ne daugiau nei 1,7 sąlyginio gyvulio į hektarą, žemdirbių laukuose tręšiant, ganant gyvulius į hektarą dirvos per metus gali patekti ne daugiau nei 25 kg fosforo, 170 kg azoto, ūkininkams reikia laikytis žalinimo reikalavimų, nearti pagal kelius. Ir dar aibė kitų įsipareigojimų – ir dėl vandens telkinių švaros, srutų laikymo. Be atlygio prižiūrime apsaugines zonas aplink vandens telkinius, griovius, upelius. Ar čia ne pinigai?! Didesni, negu už aplinkos taršą moka koks nors nuodingus dūmus į dangų leidžiantis fabrikėlis. Bet, pasirodo, ne bendrovė „Kauno vandenys“, neišvalytas nuotekas pilanti į Nemuną, užteršė Lietuvos upių tėvą, o žemdirbiai!
Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos paskirtis – skatinti žmones ūkininkauti. Laisvųjų ekonominių zonų įmonių, net ir Lietuvos banko turtas taip pat neapmokestinamas.
Beakcizio dyzelino mokesčio lengvata – jokia naujiena. Visos ES šalys šią lengvatą taiko, tik neapmokestinimo būdai skirtingi.
Žemdirbiai nemoka pelno mokesčio. Skandalas! O kad bankams jis neprivalomas – niekas nepastebi. Per užpraeitą ekonomikos krizę valdžia leido nukreipti šias lėšas į rezervus, tai jie ir kaupia.
Pastangos eskaluoti „ūkininkų mokesčių lengvatų“ temą yra ne kas kita, o visuomenės supriešinimas, kiršinimas. Atrodo, žemdirbių socialinis sluoksnis tapo „atpirkimo ožiu“: ūkininkus galima kaltinti dėl visų valdžios nuodėmių, įžeidinėti, žeminti. Tik „Ūkininko patarėjas“, LRT radijo laida „Gimtoji žemė“, kai kada LRT televizijos žinių laida „Panorama“ dar suteikia mums galimybę atsikirsti. Bet ar valdžia gaidžio giedojimo („Gimtosios žemės“ šaukinys – red. past.) klauso?..“
A. STANČIKAS: „Politikai nemėgsta taip anksti (6 val.) keltis.“
J. SVIDERSKIS: „Jau girdžiu: nenusileiskime, streikuokime, sušaukime visuotinį žemdirbių suvažiavimą. Raminu karščiausias galvas: nenusmukime iki kai kurių veikėjų lygio, atrodysime kvailai, pasidavę provokacijai. Būkime orūs.“
A. STANČIKAS: „Žemdirbiai nebijo skaidrumo. Jis pasitarnautų žemės ūkiui. Tada ūkininkui, ne visada galinčiam įrodyti dalį savo išlaidų, pavyktų paaiškinti mokesčių inspektoriams visas savo verslo sąnaudas ir nereikėtų daugiau mokėti į valstybės iždą.“
„ŪP“: „Gal ūkininkų mokesčių tema yra partinių kovų pasekmė?“
A. STANČIKAS: „Ūkininkų mokesčių diskusijos pradžia tikrai buvo politizuota.“
Sigitas DIMAITIS: „Visą šį ažiotažą dėl ūkininkų mokesčių esu linkęs vertinti moraline prasme. Politikų pareiga yra telkti žmones, vienyti kaimą ir miestą, o dabar visuomenė suskaldyta. Ir tai padarė personos, kurias mes rinkome valdyti valstybę. Pavadinčiau tai netgi kenkėjiška veikla, kuria turėtų susidomėti specia­liosios tarnybos. Juk Lietuva per visą Europą nuskambėjo. „Rojus mokesčių nemokantiems ūkininkams!“ Tokią žinią siunčiame užsienio investuotojams? Tai amoralu ir labai užgavo žemdirbių luomą. Juk mūsų žemdirbiai – šalies patriotai, įsitraukę į daugelį pilietinių iniciatyvų, įstoję į šaulių gretas. Ir jie visi moka tokius mokesčius, kokius nustato Lietuvos įstatymai.
Žemės ūkio rūmų taryba susilaikė nuo kokių nors pasiūlymų dėl tokios iš piršto laužtos „problemos“. Juk visuomenei primesta ne konstruktyvi diskusija, o kažkoks marazmas!“
„ŪP“: „Per pasaulio ekonomikos krizę 2009 m. ūkininkus po truputį pradėta įtraukti į šalies mokesčių sistemą: jiems nustatytos valstybinio socialinio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, dabar ūkininkams taikomas toks pats 5 proc. gyventojų pajamų mokestis, kaip ir siuvėjams, batsiuviams, kirpėjams. Ekonominis sunkmetis seniai baigėsi, Lietuvos ūkis atsigauna. Gal šeimų ūkiai jau atlaikytų naujus mokesčius, kuriais žemdirbius siūlo apkrauti viena parlamentarė ir Lietuvos banko valdybos narys?“
A. STANČIKAS: „2015 m. iš žemdirbių į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokesčio surinkta 5 kartus, žemės mokesčio (šis priklauso ir nuo savivaldybių sprendimų) – 6 kartus daugiau negu 2009-aisiais. “
R. LEGENZOVA: „Viešoji nuomonė apie Lietuvos agrarinį sektorių dažniausiai tokia – smulkus arba vidutinis šeimos ūkis, kuris moka panašius mokesčius kaip ir bet kokia kita individualia veikla besiverčiantys žmonės – siuvėjai, kirpėjai. Bet į visuomenės akiratį tarsi ir nepatenka žemės ūkio bendrovės, sumokančios į biudžetą taip pat, kaip ir visi kiti ūkio subjektai, pavyzdžiui, uždarosios akcinės bendrovės. Reikia paaiškinti visuomenei šiuos skirtumus.“
„ŪP“: „Matyt turėjote galvoje miestiečius, menkai informuotus apie žemės ūkį?“
R. LEGENZOVA: „Daugumą Lietuvos gyventojų. Juk didžioji dalis Lietuvos verslo – ne žemdirbystė.“
Jolita ČIČIURKIENĖ: „Primenu, o kai kam gal paaiškinsiu, kad žemės ūkio subjektų grupės yra dvi: ūkininkai ir kiti gyventojai, besiverčiantys žemės ūkiu. Ir, be abejo, žemės ūkio įmonės, bendrovės, kooperatyvai. Pirmieji (ūkininkai) – fiziniai asmenys, dirbantys pagal Ūkininko ūkio įstatymą, jie apmokestinami pagal kitus teisės aktus nei žemės ūkio įmonės (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą). Antrieji – juridiniai asmenys, žemės ūkio bendrovės, kurių interesus šioje diskusijoje taip karštai gina joms atstovaujantis gerbiamasis Jonas Sviderskis. Žemės ūkio bendrovių veiklos rezultatai apmokestinami pagal Pelno mokesčio įstatymą.
Mažesniųjų ūkių, dažniausiai užsidirbančių tik pragyvenimui, nesiekiančių 4 EDV (ekonominio dydžio vienetų) – apie 88 proc. Juos įprasta vadinti šeimos arba natūriniais ūkiais.
Niekas nesiginčija, kad visi verslai turi atsiskaityti su valstybe. Tačiau žemdirbių lengvatos buvo išskirtos iš viso apmokestinimo sistemos konteksto, tai sukėlė didelį susidomėjimą ir netgi nepasitenkinimą. Tokia praktika – ydinga.
Žemės ūkio ministerijos nuomone, diskusiją būtų buvę teisingiau pradėti nuo to, pagal kokią grupę apmokestinami ūkininkai. Jeigu kaip individualia veikla besiverčiantys asmenys, tai šiai kategorijai priskirtini ir turintieji verslo liudijimus ar dirbantys pagal Mokesčių inspekcijos išduotas pažymas, taip pat individualių įmonių savininkai.
Nesąžininga kaltinti žemdirbius, kad jie labai „nusižengę“ mokesčių lygybės principui. Iki 2017 m., kai šiek tiek palankiau ūkininkams pataisytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kiekvienas 4 EDV ar didesniame ūkyje dirbantis agroverslininkas, net visai ar beveik neužsidirbęs pajamų, per metus „Sodrai“ turėdavo sumokėti apie 1 250 Eur. Tokį patį mokestį mokėdavo jo šeimos nariai ir kiti partneriai, jeigu asmuo ūkininkaudavo ne vienas. Kitų profesijų individualia veikla besiverčiantys asmenys, kad ir dirbantys pagal Mokesčių inspekcijos pažymas, turėjo teisę nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų, jeigu negaudavo pajamų.
Taigi ūkininkas ir jo partneriai per metus privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo sumos, ne mažesnės nei 12 minimalių mėnesinių algų, neatsižvelgiant į mokėtojų realias apmokestinamąsias pajamas.
Kai ūkininkai kaltinami „per menkai prisidedantys, kad didėtų bendrasis vidaus produktas, reikalingas valstybės funkcijoms atlikti“, norisi paklausti – iš kur tada tos didelės sumos, kurias valdžia surenka iš ūkininkų 8 mokesčių pavidalu?.. Mokesčių inspekcijos ir „Sodros“ duomenimis, 2015 m. gyventojų pajamų mokesčio sumokėta apie 10,5 mln. Eur, žemės mokesčio – per 12 mln. Eur. Valstybinio socialinio draudimo įmokų ūkininkai sumokėjo daugiau nei 17 mln. Eur. Pridėjus dar įmokas už samdomus ūkio darbuotojus – apie 18 mln. Eur.“
„ŪP“: „Dar būdamas tik kandidatas į ministro pirmininko postą XVII Vyriausybės premjeras Saulius Skvernelis tvirtino, kad visos mokesčių lengvatos yra ydingos. Prasidėjus Seimo pavasario sesijai, premjeras parlamentarams pranešė, kad lengvatas panaikinti ketinama tvirtinant kitų metų biudžetą. Kokios būtų socialinės, ekonominės pasekmės, jeigu pajamų mokestis ūkininkams padidėtų beveik 6 kartus, kaip pernai lapkričio mėnesį buvo užsiminęs S. Skvernelis, bet vėliau šią idėją padėjęs į stalčių?“
A. STANČIKAS: „Ta lengvatų peržiūra gali sukelti atvirkštinį efektą. Paaiškėtų, kad ūkininkų mokesčių sistemą ekonomiškai naudingiau dar labiau sušvelninti, sudaryti dar geresnes sąlygas žemdirbiams.“
J. ČIČIURKIENĖ: „Kai išsivystys dalykinė (pabrėžiu!) diskusija, paaiškės, kad ūkininkai didelių išskirtinumų neturi, iš tų nuolat linksniuojamų 24 „žemdirbiškų“ lengvatų net trečdaliu naudojasi ir kiti individualūs verslininkai.
Taip, tiesa, kad ūkininkai valstybinio socialinio draudimo įmokas moka nuo apmokestinamųjų pajamų sumos, ne didesnės nei 7 vidutiniai darbo užmokesčiai, tačiau kiti individualiai verslininkaujantys asmenys moka nuo 50 proc. apmokestinamųjų pajamų. Tik rimta valstybės institucijų, mokslo įstaigų analizė ir nešališkas ekspertų požiūris gali įrodyti, kuri lengvata svarbesnė.“
„ŪP“: „Neseniai Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto mokslininkai paskelbė išsamią studiją apie Lietuvos ūkininkų, kitų agroverslininkų apmokestinimo sistemos trūkumus. Paaiškėjo, kad augalininkystės ūkiai į valstybės iždą sumoka vidutiniškai penkis kartus daugiau negu gyvulių laikytojai, o smulkiųjų ir vidutinių ūkių mokesčių našta paradoksaliai yra sunkesnė nei stambiųjų ūkių. Ar dirbtinę diskusiją dėl visų ūkininkų mokesčių lengvatų neturėtų pakeisti tikrai prasmingi svarstymai, kaip sutvarkyti žemės ūkio mokesčių sistemą, kad ji skatintų daugiau gaminti ir pelningiau dirbti?“
Astrida MICEIKIENĖ: „Esu akademinės bendruomenės narė ir 20 metų konsultuoju ūkininkus, žemės ūkio įmones mokesčių klausimais. Mokslinė ir praktinė patirtis man leidžia tvirtinti, kad diskusija apie ūkininkų mokesčius prasidėjo neteisingai. Sureikšminami šalutiniai dalykai. Atsakykime sau (pirmiausia mokslininkai, politikai) į svarbiausią klausimą: ar Lietuvos kaimas ir ūkininkai turėtų išlikti? Negi norime, kad visi sueitų į miestus panašiai kaip Latvijoje, kur Rygoje ir aplink ją gyvena daugiausia žmonių?
Jeigu mūsų toks vaizdas nevilioja, tada turime sutarti, kad ūkininkams reikia tokių lengvatų, kurios išsaugotų kaimą.
Lietuva negamina moderniausių informacinių technologijų kaip Japonija, nepraturtės iš naftos, dujų, nes jų neturi. Bet iš žemės ūkio galime pragyventi.
Pagrindinės mokesčių funkcijos – dvi. Pirmiausia, valdžia nori susirinkti tam tikrą pinigų sumą į biudžetą. Tą ji ir daro. Šiuo požiūriu lengvatų turėtų nelikti. Bet antrasis, svarbesnysis mokesčių svertas – reguliuoti valstybės ekonomikos procesus, socialinius reikalus. Juos paveikti valstybė dar gali skirstydama paramą. Bet tai laikinas dalykas (neaišku, kokia bus europinė parama ūkininkams po 2020 m.).
Mūsų nuomone, ne visi ūkiai privalo būti konkurencingi. Kiti gali būti gyvybingi. Vieni kuria darbo vietas, gamina prekinę žemės ūkio produkciją ir ją eksportuoja. Kitiems užtenka išlaikyti šeimas ir išsaugoti kaimiškus papročius. Atsižvelgiant į tai, vienokios mokesčių lengvatos turi būti smulkiems ir vidutiniams ūkiams, kitokios – stambiesiems.
Negalima suplakti visų lengvatų, nes jų paskirtis – skirtinga.
Jeigu ūkininkas laiko penkias karves, jis savo ūkyje dirba tik „puse etato“, ne visą dieną. O valdžia turi skatinti kaimų gyventojus dirbti rimtai, imtis ir alternatyvių verslų. Nors ir pačių mažiausių. Norint, kad naujas verslas įsitvirtintų, jaunimas pasiliktų kaime, reikia suteikti tam tikrų mokestinių lengvatų savarankiškos veiklos pradžiai. Nebūtinai tos išlygos turi būti išskirtinės žemės ūkiui, bet jų reikia. Ir universitetai turi imtis atsakomybės ruošti verslininkus, o ne samdomus darbuotojus. Juk šie tokių trokštamų darbo vietų nesukurs.
Nuolat girdime, kad kaimuose nėra kam dirbti, todėl prisigalvojame sezoninių darbų pagal paslaugų kvitus ir panašiai. Bet pažiūrėkite, kokios žemės ūkio technikos dabar įsigiję žemdirbiai. Pačios naujausios, visiškai kompiuterizuotos. Nereikia kaimui žemos kvalifikacijos darbuotojų, kurie gauna minimalias pajamas ir mokesčių mažai sumoka.“
„ŪP“: „Ūkininkai yra tik viena ilgos maisto gamybos, perdirbimo ir prekybos grandinės „nuo lauko iki stalo“ grandis. Galbūt visuomenei turėtų būti paaiškinta, kad drastiškai padidinus ūkininkų mokesčius, liberalių ekonomistų siūlymu apmokestinus net Lietuvos žemdirbių europines tiesiogines išmokas, kurios nesiekia nė ES vidurkio, lietuviškų maisto produktų PVM esant 4 kartus didesniam nei kaimyninėse šalyse, net būtiniausios maisto prekės parduotuvėse labai smarkiai pabrangtų?“
A. STANČIKAS: „ES šalys subsidijuoja ūkininkus ne iš didelės meilės jiems, bet dėl vartotojų, kad šie įpirktų maisto produktus. Jei valdžia neremtų žemės ūkio, o žemdirbiai būtų apkrauti „standartiniais“ mokesčiais, labai abejoju, ar paprastam piliečiui (ne bankininkui, teisėjui, šilumininkui) piniginė leistų mėgautis šviežiu, sveiku maistu. Tada visuomenė ir tie patys ekonomistai diskutuotų ne apie ūkininkų „rojaus gyvenimą“, bet svarstytų, kaip prasimaitinti pensininkui. Be mokesčių lengvatų ir ES agrarinės politikos ramsčių Lietuvos žemės ūkis per dvejus metus būtų galutinai sužlugdytas.
Jokia valstybė be savo piliečių mokesčių neišgyventų. Bet tie mokesčiai turi būti protingi, kad niekas nuo jų neišsisukinėtų. O jeigu mokesčiai nevykę, tada vieni verslai bankrutuoja, kiti pasitraukia į šešėlį.“
J. SVIDERSKIS: „Žemdirbius (kaip ir visus kitus verslininkus) pasidarė populiaru skirstyti į smulkius, vidutinius ir stambius. Bet tai ne mokslinė sąvoka. Ekonomikos vadovėliuose verslininkai skirstomi pagal tai, kiek jie sukuria darbo vietų, pagamina produkcijos ir kokia kaina.
Norėčiau priminti entuziastams, užsimojusiems apmokestinti žemdirbių tiesiogines išmokas – jos sudaro tik apie 10 proc. žemės ūkio bendrovių ir maždaug 30 proc. ūkininkų pajamų, o nuo Rusijos embargo pradžios (2014 m. rugpjūčio) Lietuvos ūkiams (ypač smulkiesiems) tos išmokos padėjo nesužlugti. Net tokius projektus siūlyti būtų nusikaltimas, dėl kurio reikėtų prisipažinti kunigui per išpažintį… Vokietis „donoras“ skiria Lietuvai tiesiogines išmokas mūsų pajamoms palaikyti, o kai kurie Seimo nariai įsiveržia į tribūną ir reikalauja jas apmokestinti, kad užtektų pinigų valdininkų ir politikų algoms.
Jeigu valdžia neatlaikys populizmo bangos ir uždės ūkininkams, žemės ūkio įmonėms drakoniškus mokesčius, žemdirbiai paprasčiausiai bankrutuos. O maisto produktų, galiojančių 50 ar 100 dienų, prekybininkai priveš iš visų pasaulio pakampių. Galėsime gerti vandeniu atskiestus pieno miltus ir stebėtis, kodėl mūsų vaikai tokie alergiški, nuolat serga.
Beliks suskaičiuoti, kiek darbo vietų sumažės. Ir ne tik žemės ūkyje.“
R. LEGENZOVA: „Ši diskusija tik patvirtino mano nuomonę, kad daug problemų Lietuvoje kyla dėl nesusišnekėjimo. Teisinga ir išsami informacija apie ūkininkų mokesčius užčiauptų kritikus ir skeptikus. Tačiau nereikėtų nuolat pabrėžti žemės ūkio išskirtinumo, nes toks teiginys gali sukelti likusiai visuomenės daliai nepasitenkinimą, „atmetimo reakciją“. Verčiau atskleiskite, kuo ūkininkai panašūs į visus kitus verslininkus. Įsigysite daugiau sąjungininkų.“
J. ČIČIURKIENĖ: „Kol kas dėl ūkininkų mokesčių diskutuojama atskirai, bendraminčių ar panašiai galvojančiųjų grupelėmis. Žemės ūkio ministerija siūlo mokslininkams, socialiniams part­neriams (Žemės ūkio rūmams, Žemės ūkio bendrovių asociacijai, Ūkininkų sąjungai, mažesniųjų ūkininkų interesams atstovaujančioms organizacijoms) sudaryti darbo grupę ir drauge aptarti žemdirbišką visuomenę labai sujaudinusią temą. Bendromis jėgomis ieškosime argumentų, atsakymų į opiausius klausimus.“

Alvydo URBANO nuotrauka