Pradžiai rinkitės pilvotus

Kaip ant mielių populiarėjantis tvičingas daro tam tikras pataisas pasirenkant voblerius – patys perkamiausi šiuo metu yra minnow tipo skęstantys ir neutralaus plūdrumo modeliai.

Kuomet yra paklausa, pasiūla netrunka – žūklės prekių parduotuvėse būtent tokio tipo voblerių rasite daugiausiai. Spiningautojų susidomėjims crank pilvūzais blėsta, perkami nebent labai mažų dydžių „burbuliukai“ meknėms, šapalams, ešeriams gaudyti arba dideli ilgaliežuviai, kuriais velkiaujant galima pasiekti maksimalias gelmes. Tačiau statistinis mūsų spiningautojas vis rečiau ir rečiau naudoja ilgaliežuvius crank modelius…
Vadindamas crank voblerius „pilvūzais“ gal ir nesu visiškai teisus, tai – labiau apibendrinantis pavadinimas, nes tokio tipo masalai gali netgi neturėti pilvo, visgi jų forma bus daugiau ar mažiau aptaki, kas, beje, yra vienas iš svarbesnių faktorių, lemiančių šių vilioklių agresyvų žaidimą. Nekalbėsiu apie paviršinius modelius, jie spaudoje aprašomi dažniau nei giliai neriantieji ilgaliežuviai. Pastarieji yra ypač agresyvūs ir, mano manymu, 5–7 cm dydžio crank modelis pagal savo virpesių dažnį, jų sklidimo nuotolį, nenusileidžia dažniausiai naudojamai Nr. 3 sukriukei. Tačiau skirtumas tas, jog voblerį galima nunardinti gerokai giliau, juo įmanoma vienodai sėkmingai gaudyti tėkmėje ir stovinčiame vandenyje, o sukrė šiuo atžvilgiu bus ne tokia universali. Kita vertus, minnow modelius galėtume lyginti su crank panašiai – parinkus atitinkamą dydį, ištęstas žuvelės formos vobleris tiks visų rūšių plėšrūnams gaudyti, jo panaudojimo spektras platesnis, o crank (būkime objektyvūs) nebus pats geriausias masalas vilioti salačius arba sterkus, juolab šio masalo užmetimo galimybės (turiu omenyje ilgaliežuvius modelius) gana ribotos. Tačiau ir šis vilioklis turi savų privalumų, kuriuos derėtų išnaudoti.
Užsienio spaudoje skaičiau įdomų straipsnį apie crank tipo voblerių panaudojimą. Prisipažinsiu, autorius labai nustebino. Nesakau, kad jis neteisus, gal tai tikrai gera taktika, visgi ji man pasirodė keistoka. O būtent – crank tipo vobleriu siūloma spiningauti arba velkiauti aptinkant lydekų buveines, vėliau, kuomet pagaunama pirmoji žuvis, tose vietose žvejoti tvičingaujant minnow vobleriais. Nesileisiu į smulkmenas ir neatpasakosiu to autoriaus minčių, visgi požiūris į masalų pasirinkimą yra labai savotiškas. Tiek to, kada nors reikės pabandyti spiningauti tokiu principu, gal išties tai labai efektyvu.
Didesnieji crank vobleriai, mano manymu, labiausiai orientuoti į lydekų, stambių ešerių bei šamų žūklę. Kadangi ūsuočių ir didelių ešerių mūsų vandenyse mažai, teks apsiriboti lydekomis. Aštriadantės kai kada itin godžiai atakuoja tokius voblerius, yra buvę dienų, kuomet joms nė už ką neįsiūlydavau minnow, tačiau crank lydekos griebė be didesnių kaprizų. Paprastai rekomendacinio pobūdžio straipsniuose autoriai pastaruosius voblerius siūlo naudoti tuomet, kai šios plėšrūnės būna pačios aktyviausios – gegužės mėnesį ir pirmąją rudens pusę. Tačiau vasarą, kaip jau sakiau, pasitaikydavo dienų, kuomet būtent crank masalai nurungdavo bet kokius kitus. O tai reiškia, kad šie vobleriai sugebėdavo išjudinti maitintis nenusiteikusias lydekas savo agresyvumu – jos puldavo vilioklius, nes ir pačios iš prigimties yra agresyvios, čia panašiai kaip su akį rėžiančiomis spalvomis – aštriadantė gali griebti ryškiai dažytą masalą, nes jis ją erzina.
Visgi nereikia manyti, jog crank niekada „nepagauna“ kliuvinių. Kad jis atsidūrė tarp šiekštų, galima jausti ne tik pagal masalo darbą, tačiau ir valo tempimą, prisilietimus prie jo. Ypač kada spiningaujama pinta gija. Kad išvengtume nenumatytų nuostolių, verčiau apsidrauskime. Jei vobleris skęstantis, paprasčiausiai sulėtinkime traukimo greitį, ir masalas pakils į aukštesnius vandens sluoksnius. Kada gaudome su skęstančiais crank, irgi mažinkime ritės apsukas, bet tuo pat metu dar ir kelkime spiningo viršūnėlę aukštyn – voblerį atplėšime nuo kliuvinio.
Vienas iš nepakeičiamų ilgaliežuvių crank voblerių privalumų – jų galimybė išvengti kerplėšų. Pagal savo konstrukciją toks masalas juda palinkęs ne mažiau nei 45° kampu, jo ilgas liežuvis atmuša kliūtis, kabliukai tuo metu yra pakelti ir vilioklis neturi daug galimybių užsikabinti už paskendusio medžio ar kitokio kliuvinio. Šiekštynuose dažnai būna daug plėšrūnų, nes ten puikios slėptuvės, o ir ne visi žvejai rizikuoja čia spiningauti. Tokia šių modelių savybė labai palanki gaudant ir lygiose dugno vietose. Nesvarbu, jog crank voblerio panirimo gylis didesnis nei žūklavietės – jo sugebėjimas arti dugną yra dar vienas papildomas veiksnys, galintis privilioti plėšrūnes – nemanau, kad jos negirdi, kada masalas liežuvėliu brauko per dugno žvirgždą ir nemato, kada nuo liečiamo grunto kyla sąnašų debesėliai. Žinoma, kai masalas yra pernelyg giliai neriantis, palyginti su žūklaviete, nieko gero iš to nebus, jis jau ne ars dugną, o tiesiog knisis jame, strigs. Geriausiai, kuomet voblerio panirimo gylis yra apie 0,5–1 m didesnis už realų gylį, paklaida didėja didėjant gelmei. Kalbu apie tą variantą, kada norime intensyvaus baksnojimo į dugną, nes idealiausia yra parinkti tikslų masalo panirimo gylį. Tačiau ir pirmuoju atveju galima puikiai išlaviruoti, tik reikia mokėti šį voblerį tinkamai traukti. Beje, čia reikės kai kurių tvičingavimo elementų. Kaip jau minėjau, greitai traukiamas vobleris nirs giliau. Pajutus, kad vilioklis pernelyg smarkiai kabina dugną, reikėtų sulėtinti traukimo tempą ir, kai taip vedamas masalas pakils virš dugno arba tik retsykiais liežuvėliu jį lies, pabandykime voblerį tolygiais trūktelėjimais priversti vėl labiau kabinti gruntą.
Pasirinkus giliau nei reikia žūklavietėje neriantį tokio tipo voblerį labai efektyvu apgaudyti povandeninių skardžių šlaitus. Nuo kranto tai nelabai pavyks, bet spiningaujant iš valties pasiekiama tikrai neprastų rezultatų. Tarkime, kad žvejybos vietoje pamažu dugnas leidžiasi nuo 2,5 iki 3,5 m gylio. Reikėtų imti maksimaliai giliai (šiuo atveju ne mažiau nei 3,5 m) neriantį voblerį. Valtį pastatome taip, kad užmestas masalas plauktų iš seklumos į gilumą. Štai ir visas „stebuklas“, bet, patikėkite, tai tikrai rezultatyvus manevras.
Na, o pats paprasčiausias crank voblerio traukimas yra tiesiog sukti ritę nesukant sau galvos, ar liečia masalas dugną, ar ne, irgi turi racijos. Turėkite omenyje, kad tokio modelio virpesiai juntami iš labai toli, lydekos tai puikiai jaučia ir gali atakuoti „auką“, pakilusią į aukštesnius vandens sluoksnius. Spiningaujant minnow vobleriais tolygus jų traukimas daug rečiau būna rezultatyvus. Vėlgi grįšiu prie palyginimo su sukriuke – joms dažniausiai nereikia ypatingų traukimo būdų, kad suviliotume žuvį. Tad tiems, kurie dar nėra bandę spiningauti vobleriais, pirmiausia rekomenduočiau įsigyti būtent crank tipo masalų – pradžiamoksliui jie labiausiai tiks.

Sky­relį tvar­ko Lietuvos garbės žvejys Romualdas ŽILINSKAS