Prezidentūra apdovanojo lietuvius žudžiusios gaujos narę

Mažas proginis kryželis raudonajai partizanei Faniai Brancovskajai ir didelis paminklinis kryžius Kaniūkų žudynių aukoms.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios proga „už mūsų šalies garsinimą pasaulyje“ lietuviškus apdovanojimus įteikė 26-iems Lietuvos ir užsienio piliečiams. Valstybės vadovė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių užkabino ir buvusiai Vilniaus geto kalinei, holokausto metraštininkei, 94 metų Faniai Jocheles–Brancovs­kajai (Brantsovsky), kuri 1944 m. susitepė lietuviško Kaniūkų kaimo gyventojų krauju.

Raudonosios armijos pagalbininkai
Sovietinėse enciklopedijose rašoma, kad F. Brancovskaja su raudonaisiais Rūdninkų girios partizanais „Lietuvos hitlerinės okupacijos laikais narsiai priešinosi vokiečių kariuomenei ir vietiniams lietuviškiesiems buržuaziniams nacionalistams“. 1944 m. liepos 13 d. ginkluotas žydų būrys „Keršytojai“ („Nokmim“), kuriam priklausė F. Brancovskaja, padėjo Raudonajai armijai užimti Vilnių. Nepriklausomi Lietuvos 1939–1990 metų okupacijų tyrinėtojai tvirtina, kad tas pats būrys naktį iš 1944 metų sausio 29-osios į 30-ąją išžudė visą Rytų Lietuvos Šalčininkų r. Kaniūkų kaimą: 24 suaugusius ir 22 vaikus.

Formaliai „švari“
Tai jau nebe pirmas nuostabą ir apgailestavimą istorikams sukeliantis apdovanojimas F. Brancovskajai. 2009 m. spalį Vokietijos ambasada Vilniuje raudonajai partizanei F. Brancovskajai įteikė vokišką ordino „Už nuopelnus“ kryžių. Tuometis Seimo parlamentinių ryšių su Vokietijos Federacine Respublika grupės pirmininkas Kęstutis Masiulis tvirtino, kad apdovanojimas lietuvių krauju galbūt susitepusiems asmenims yra Lietuvos įžeidimas ir pažeminimas. Prieš dešimtmetį Kaniūkų žudynių bylą tyrė Lietuvos Generalinė prokuratūra. Paaiškėjo, kad kaimo gyventojai buvo iššaudyti ir sudraskyti granatų sprogimų, nes atsisakė atiduoti savo paskutinį maistą raudoniesiems žydų diversantams. Prokuratūros žiniomis, F. Brancovskaja tuo metu buvo „kažkur kitur“, todėl baudžiamojoje byloje figūravo tik kaip specialioji liudytoja. Formaliai ji yra „švari“, tačiau, pasak teisininkų, vis tiek buvo žudikų gaujos narė.

Neslėpė „žygdarbio“
Kaniūkų žudynių kaltininkai po karo neslėpė savo „žygdarbio“, rašė atsiminimus apie „sėk­mingą karinę operaciją prieš hitlerininkų talkininkus“. Knygose „Destruction and Resistance“ („Kenkimas ir pasipriešinimas“) (išleista 1985 m. Niujorke), „The Avengers. A Jewish War Story“ („Keršytojai. Žydų karo istorija“) (Niujorkas, 2000 m.), „Nachtmarsch“ („Nakties žygis“, Frankfurtas prie Maino, 2002 m.) nurodytos Kaniūkų naikintojų pavardės (abėcėlės tvarka): Fania Brancovskaja, Šlomo Brandas, Lejzeris Codikovas, Dima Gelpernas, Chaimas Jelinas, Šmuelis Kaplinskis, Isakas Kowalskis, Abba Kovneris (vadas), Chaimas Lazaras, Shlomo Morelis, Jakovas Preneris, Avraša Raselis, Jankelis Ratneris, Grigorijus Smoliakovas, Michailas Trušinas, Dovydas Teperis, Peisachas Volbė, Moisiejus Rubinsonas, Israelis Weisas, Leiba Zajacas, Genrikas Zimanas ir kiti. Iš viso 150 smogikų.

Garsūs užtarėjai
2008 m. kilus didžiuliam JAV žydų ir Izraelio pasipiktinimui, Lietuvos prokurorai Kaniūkų žudynių bylą nutraukė. „Lietuvių naujųjų nacionalistų psichologinio teroro auką“ F. Brancovskają užstojo net tuometis britų premjeras leiboristas Gordonas Brownas. Kaniūkus dažniausiai lanko delegacijos iš Lenkijos. Visam pasauliui paskelbta, kad raudonieji žydai ten nužudė lenkus. Aukų pavardės – Kazimierz Pilzys, Ignacy Wojsznis, Marian Woronis, Stanislaw Molis, Jozef Bobinas ir kiti.

Dvigubi standartai
Iš lietuvių partizanų, kuriuos anonimai pavadina „žydšaudžiais“, Lietuvos Prezidentūra apdovanojimus ir titulus atima labai greitai, ryžtingai ir be ceremonijų. 2015 m. rugsėjį Prezidentė D. Grybauskaitė nedvejodama pasirašė dekretą, kad paskutinis žuvęs Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanas Pranas Končius–Adomas po mirties netenka 2000-aisiais suteikto Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiaus. Neva kilo įtarimų, kad 1941 m.
P. Končius „konvojavo pasmerktus mirti žydus“. P. Končius–Adomas, 1965 m. liepos 15 d. žuvęs per susišaudymą kaimo sodyboje iš visų pusių apsuptas Kretingos rajono kagėbistų ir milicininkų, šiandienėje tolerantiškoje Lietuvoje negavo nė kario savanorio statuso.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

LR Prezidentės kanceliarijos ir Šalčininkų savivaldybės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.