Profesinės mokyklos: reformuoti, jungti, griauti?

Nors pernai į profesines mokyklas įstojo 1 800 moksleivių daugiau nei 2015 m., profesinių mokyklų atstovai padėtį vertina realistiškai – vaikų drastiškai mažėja, todėl profesinių mokyklų tinklui reikia radikalios reformos. Panevėžio profesinio rengimo centro ir Joniškio žemės ūkio mokyklos vadovai vieningi – geriausia išeitis – uždaryti dalį mokyklų ir palikti tik stipriausius, specializuotus profesinio rengimo centrus.

Nerimstant aistroms dėl tarp kūjo ir priekalo atsidūrusių aukštųjų šalies mokyklų Prezidentė Dalia Grybauskaitė kritikos pažėrė ir profesinėms mokykloms, teigdama, kad profesinis mokymas šiuo metu yra dar blogesnėje padėtyje nei aukštasis. Esą nėra normalu, kad šalyje veikia daugiau kaip 70 profesinių mokyklų, o jų rengiamos programos orientuotos į dvi specialybes – viešbučių aptarnavimą ir grožio industriją, todėl jaunimas rengiamas ne šalies ekonomikai ir verslui, o emigracijai.
Savo ruožtu profesinių mokyklų vadovai atšauna, kad jų paruošti jaunuoliai pakuotis lagaminus skuba (kartais dar net nebaigę mokslų) ne dėl to, kad gavę diplomus neatranda savęs darbo rinkoje, bet dėl nevakarietiško darbdavių požiūrio ir, žinoma, menkų atlyginimų.

Užsienis graibsto, lietuviams – neįtinka
Dėl Prezidentės pareikštos kritikos Elektrėnų profesinio mokymo centro (EPMC) direktorė Silva Lengvinienė, regis, neįsižeidė, o veikiau šalies vadovės žodžius priėmė kaip pagyrimą. Jos teigimu, tai, kad užsienio verslininkai Lietuvoje paruoštus specialistus priima išskėstomis rankomis – geras įvertinimas, be to, jokia paslaptis, kad apsukrūs absolventai plačiai atvertomis verslo durimis užsienyje pasinaudoja vis dažniau. „Pasakyti, kad specialistus ruošiame užsieniui, vadinasi, pasakyti, kad mokyklos yra pakankamai aukšto lygio ir atitinka aukščiausius kvalifikacinius reikalavimus. Kažkodėl mūsų verslininkams mes neįtinkame. Jie amžinai mus kritikuoja, bet tegul jie pirmiausia pasižiūri į save.
Turime apie septynis mobilumo projektus, mokiniai išvažiuoja į įvairiausias šalis. Logistai-ekspeditoriai, statybininkai, elektrikai, masažuotojai, automobilių remontininkai po trijų ar pusantro mėnesio trunkančios praktikos sugrįžta į Lietuvą su darbo pasiūlymais. Mokiniai grįžta labiau savimi pasitikintys, patenkinti, švytinčiais veidais. Prieš ketverius metus praktiką baigę jaunuoliai iškart mesdavo mokslus ir emigruodavo dėl didesnio atlygio. Dabar jie, pamatę, kad gali gauti dar didesnį atlygį su mūsų diplomais, turinčiais ISO sertifikatą, pasijaučia dar labiau vertinami“, – pastebi S. Lengvinienė, skaičiuodama, kad užsienio verslininkai apie 60–70 proc. praktiką atlikusių jaunųjų Lietuvos specialistų vilioja grįžti atgal.
Ji taip pat pabrėžia, kad mokinius pasilikti užsienyje motyvuoja toli gražu ne vien solidus atlygis, vilioja aukštesnė darbdavių bendravimo kultūra, malonesnė darbinė atmosfera, paprastai kalbant, skaitymasis su darbuotoju. Pasak jos, veržlaus jaunimo, nuolat siekiančio išbandyti save, įgyti naujos patirties, pažadais apie šviesų rytojų lengvai nesustabdysi.
Tokios pat nuomonės laikosi ir Panevėžio profesinio rengimo centro (PPRC) direktorius Bronius Sadula. Jo teigimu, dažniausiai užsienyje pasipraktikuoti galimybę gauna patys gabiausi, komunikabiliausi, mokantys užsienio kalbas jaunuoliai. „Mes juos vadiname mūsų žiburiukais, o juos užsieniečiai labai greitai pamato ir įvertina“, todėl nenuostabu, kad juos ir kviečia pasilikti“, – priduria PPRC vadovas.
Situacija, pasak S. Lengvinienės, nesikeis tol, kol nepasikeis sustabarėjęs verslininkų požiūris į savo esamus ir būsimus pavaldinius. „Mūsų darbdaviai visa gerkle šaukia, kad neturi darbuotojų, jų neparengiame, bet patys visiškai nesistengia ir moka mažiausius atlyginimus. Galiu drąsiai pasakyti – jie išnaudoja vaikus. Nuo kovo mėnesio mokiniai siunčiami atlikti praktiką, tačiau tik retas verslininkas jiems sumoka pinigų už atliktą darbą, nors jie dirba tikrai sunkiai“, – nusivylusi kalba direktorė.

Kritiką ir priėmė, ir atmetė
„Jeigu profesinė mokykla, naudodamasi ES pinigais, paruošia darbininką užsieniui, ES narei, – tai yra maža bėda“, – savo poziciją dėsto Kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų asociacijos prezidentas, Joniškio žemės ūkio mokyklos direktorius Liudas Jonaitis. Tačiau ar tikrai nėra problemos, kad Lietuvoje ruošiami, nemokamą mokslą gaunantys specialistai nepasilieka savo šalyje ir laimės ieško kitur? Jo nuomone, naujai iškeptas specialistas turi teisę rinktis, ar dirbti už menkesnį atlyginimą vietoje, ar daryti lygiai tą patį užsienyje ir atsiriekti storesnę duonos riekę. „Mūsų mokykla ruošia darbininkus žemės ūkiui ir užsienyje jie gali gauti tokį pat darbą už trigubai didesnį atlyginimą, tad savaime aišku, kad jie patys renkasi geresnį variantą. Bet jie bent dirba darbininko darbą, kuriam ir buvo ruošti. Bet jeigu Mykolo Romerio universitetas paruošia teisininką ir jis lygiai taip pat išvyksta pas Anglijos ūkininką skinti salotų ar braškių ravėti, tai – kita problema“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovas.
L. Jonaitis vis tik sutinka, kad, norint orientuotis į Lietuvos verslą, svarbu atsižvelgti į specialistų poreikį. Pašnekovas pritaria Prezidentės išsakytai kritikai, kad grožio specialistų ruošiama per daug, esant jų pertekliui, jaunimas tobulinasi tik dėl savęs, o tai jau per didelė prabanga valstybei.
Prezidentė D. Grybauskaitė įmetė dar vieną akmenuką į profesinių mokyklų daržą, teigdama, kad dažniausiai profesinės mokyklos turi didžiulius pastatus, tačiau dirba kaip darbo biržos – turi daug darbuotojų ir mažai rezultatų. Tačiau, pasak L. Jonaičio, darbuotojų skaičius tiesiogiai priklauso nuo mokinių skaičiaus, taigi suoluose mąžtant moksleivių retinamos ir profesinių mokyklų darbuotojų gretos.

Profesijų aklai nesirenka
Pabrėžiama, kad per artimiausius 5 metus Lietuvoje geras įsidarbinimo galimybes turės elektronikos, orlaivių priežiūros, IT specialistai. Jų poreikis išaugs iki beveik 20 tūkst. EPMC direktorė S. Lengvinienė neabejoja, kad profesinis ugdymas privalo išlikti ypač lankstus norint su dinamiška darbo rinka eiti kartu, o ne bėgti jai iš paskos. Jos pastebėjimu, vienais metais smarkiai išauga statybininkų, mechanikų poreikis, tačiau po kelerių metų bumas atslūgsta, tad tenka studijų programas keisti ar jas gerokai „pašlifuoti“, kad absolventai gautų gerai apmokamas darbo vietas, o ne pildytų bedarbių sąrašus. „Pas mus buvo ir yra mechatronikos specialybė. Tačiau ji gana sudėtinga ir į ją įstoję vaikai krūvio „nepatempdavo“, todėl mechatroniką truputėlį pertvarkėme ir sujungėme kartu su robotika. Įsigijome bepiločių orlaivių. Manome, kad svarbu ruošti specialistus, gebančius prižiūrėti, remontuoti, programuoti šiuos ir panašius įrenginius. Tokios specialybės tikrai sulauks susidomėjimo, tai įrodė neformalus robotikos būrelis“, – pabrėžia S. Lengvinienė ir priduria, kad patys mokiniai aklai nesivaiko profesinių madų, o prieš teikdami stojimo paraišką profesinio rengimo centrui gerai išstudijuoja, kokios specialybės paklausios, kiek galės uždirbti.

Specializuojasi, bet žiūri plačiau
Nors profesinės mokyklos turėtų atitikti praktinių centrų siekį, kai studijų programos orientuojamos į vieną konkrečią sritį, EPMC direktorė tikina, kad mokyklose būtina „įmaišyti“ ir platesnio profilio specialybių. „Kai kurie verslo atstovai teigia, kad sektoriniai centrai būtų orientuoti tik į tą sritį, dėl kurios jie ir buvo įsteigti. Pavyzdžiui, mūsų sritis – energetika, todėl, aišku, ruošiame alternatyviosios energetikos specialistus, informatikus, bet mes esame ir regioninis profesinis centras, todėl turime atsižvelgti ir į platesnius poreikius. Mums reikia ir virėjų, padavėjų, konditerių, logistų-ekspeditorių, sekretorių, statybininkų ir visų kitų, nes mūsų centras šalia Kaišiadorių, Trakų, todėl turėtume atliepti vaikų, neišgalinčių mokytis Vilniuje ar kitame mieste, kur mokesčiai yra didesni, poreikius. Pas mus atvyksta vaikų iš viso regiono ir jų kasmet sulaukiame vis daugiau“, – dėsto S. Lengvinienė, akcentuodama, kad per dešimtmetį mokinių skaičius EPMC išaugo daugiau nei dvigubai.

Jungtuvės reformos neįgyvendintų
Kalbant apie aukštųjų mokyklų pertvarką pagrindiniu akcentu išlieka jų jungtuvės. Manoma, kad reformų dvasia užsikrėtusi naujoji Vyriausybė neaplenks ir profesinio ugdymo sistemos.
Apie neišvengiamus pokyčius profesinėse mokyklose kalbantis L. Jonaitis pabrėžia, kad jas reikia ne jungti, o daliai jų paprasčiausiai užkalti duris. „Jau seniai kalbu, kad reikia eiti Estijos reformos keliu. Jie iš 75 paliko 32 mokyklas, o žemdirbiškos krypties mokyklų paliko tik dvi ir jų ten visiškai užtenka. Mokyklas jie ne jungė vieną prie kitos, o uždarė, mokinius perkeldami į kitas mokyklas. Tas mokyklas nugriauna ir pasėja žolytę, o likusias renovuoja, įrengia laboratorijas, modernius kabinetus, aprūpina reikalinga moksline įranga taip, kaip daroma užsienyje, ten jų bendrabučiai atrodo it viešbučiai. Ar uždarius mūsų mokyklas nekiltų darbuotojų pasipiktinimas? Tokį pat klausimą kelia aukštųjų mokyklų rektoriai. Po trejų metų turėsime tiek abiturientų, kiek per metus priima Vilniaus universitetas. Dabar visi piketuoja, esą nedarykime reformų. Jeigu Lietuvoje taip sparčiai mažėja žmonių, tai kam tada tos mokyklos bus reikalingos?“ – retoriškai klausia L. Jonaitis.
Jam antrina ir PPRC direktorius B. Sadula, dėstydamas, kad laikai, kai kone kiekviename kaime stovėjo po vidurinę, profesinę mokyklą, jau praeityje. Jis stebisi, kad pertvarkant švietimo sistemą daugiau atsižvelgiama į mokytojų, profesorių, direktorių, bet ne į mokinių, studentų poreikius. Jo įsitikinimu, darant reformas būtina vadovautis ne emocijomis, o ekonominiais svertais, tad geriausia išeitis pertvarkant profesinių mokyklų tinklelį ir gerinant mokymo kokybę – uždaryti dalį mokyklų. „Patikėkite, tam tikrai nesipriešintume – juk taip būtų taupomi pinigėliai. Pažiūrėkite, kiek yra tuščių pastatų, bet apie tai niekas nešneka. Tegul kas nors suskaičiuoja, kokie plotai tenka vienam mokiniui. Vaizdžiai tariant, dešimčiai mokinių tektų sporto salė“, – tikino B. Sadula.

Nenori studijų „už ačiū“
Besimokantiesiems profesinėse mokyklose valstybės finansavimas yra garantuotas, tačiau, EPMC direktorės S. Lengvinienės pastebėjimu, mokiniai į tą pačią mokyklą sugrįžta antrą, trečią kartą ir už mokslus nieko nemoka. „Mokiniai grįžta, ir ne vieną kartą, mokytis kitų specialybių, todėl manau, kad būtų tikslinga įteisinti tam tikrą mokestį, kai žmogus mokosi antrą kartą“, – mintija pašnekovė.
Tokią idėją palaikytų ir B. Sadula. „Su aukštųjų mokyklų diplomais suaugusieji ateina pas mus mokytis amato supratę, kad vadyba – ne profesija, tad antrą kartą jie mokosi „už ačiū“. Už antrą įgytą specialybę žmogus turėtų susimokėti, tokia turėtų būti valstybės nuostata“, – nuomone pasidalijo B. Sadula.

Pernai į profesines mokyklas priimta 23,7 tūkst. mokinių, t. y. 8 proc. daugiau nei 2015 m. Profesines mokyklas užplūdusių mokinių skaičius viršijo visas prognozes, mat priimta 20 proc. daugiau, nei buvo numatyta. Lietuvoje veikia 73 profesinio mokymo įstaigos, siūlančios per 300 įvairių profesinio mokymo programų įvairiuose ūkio sektoriuose: architektūros ir statybos, gamybos ir perdirbimo, inžinerijos, kompiuterijos, meno, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, transporto, žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės ir kt.

Monika KAZLAUSKAITĖ
„ŪP“ korespondentė