Puikiai dienos pradžiai

„Mūsų verslas – gyvenimo būdas“, – sakė „Motiejaus kepyklėlės“ savininkas Tomas Motiejūnas.

Ankstyvą rytą į darbą skubantys kauniečiai ar po miestą jau besižvalgantys turistai turi puikią galimybę dieną pradėti kavos ar arbatos puodeliu ir prie jo siūloma tik ką iškepta bandele. Tam tereikia užsukti į netoli Rotušės aikštės įsikūrusią mažą ir labai jaukią „Motiejaus kepyklėlę“.

Rėmėsi užsienio praktika
Jos sumanytojai ir savininkai Tomas ir Kristina Motiejūnai tvirtina, jog mintis imtis tokio verslo kilo labai natūraliai. „Anuomet, maždaug prieš septynerius metus, Kaune beveik nebuvo mažų kepyklų, visą duonos, pyragų ir saldžiųjų kepinių produkciją gamino stambiosios įmonės. Tai, kas užsienio šalyse turi senas tradicijas – mažos kepyklėlės, kavinukės, mūsų šalyje buvo mažai žinomos. Kaune esame vieni pirmųjų, įkūrusių mažą kepyklėlę, o senamiestyje – tikrai pirmieji“, – sakė T. Motiejūnas.
Pasak Tomo, jų giminėje kepėjų profesionalų nėra, bet, kaip ir kiekvienuose namuose mamos ir močiutės kepdavo įvairiausius gardėsius. „Kepyklėlės idėją puoselėjame kartu su žmona, kuri rūpinasi finansine puse, o man tenka praktinė dalis. Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad praktinius virtuvės reikalus dažniausiai sprendžia moterys, o štai pasaulio praktika rodo, kad yra priešingai – restoranų, kavinių, kepyklėlių virtuvėse šeimininkauja vyrai. Tai jokiu būdu nereiškia, kad pats kepu, dažniausiai užsiimu organizaciniais reikalais, – šypsosi pašnekovas. – Dabartines patalpas prie pat Kauno Rotušės aikštės nuomojamės. Toje pačioje vietoje esame įsikūrę visus septynerius metus, nes labai norėjome, kad mus rasti būtų patogu ne tik kauniečiams, bet ir miestą lankantiems turistams. Orientavomės į grupę žmonių, kuriems anksti ryte įprasta lengvai užkąsti šviežiais kepiniais prie kavos ar arbatos puodelio. Nieko labai naujo neišradome, tiesiog rėmėmės užsienio šalių patirtimi, kuomet žmonės renkasi mažas kavinukes ar kepyklėles dėl to, kad tikrai žino, jog siūlomas asortimentas yra tik ką pagamintas, t. y. tiesiai iš krosnies keliauja ant prekystalio. Mūsų verslas neorientuotas į maitinimą, tiesiog kūrėme tokią kavinukę, kurioje užkąsti siūlomi gaminiai visada yra tos dienos gamybos“, – pasakojo T. Motiejūnas.

Reikia ir įgūdžių, ir nuojautos
Tik pradėjus veiklą, neapsieita be rimtų konsultacijų. Pasak kavinukės savininko, patarimais talkino vienos duonos kepimo įmonės technologas. „Vienas dalykas yra ką nors kepti namuose, ir visai kas kita – pardavimui, tad visko mokėmės, tačiau ir šiandien, kilus klausimams, konsultuojamės su specialistais, – kalbėjo T. Motiejūnas. – Kepinių asortimentą sudaro įvairūs gaminiai, kurie skanūs mums patiems, juk negali gaminti to, kas pačiam nepatinka. Kepame duoną, įvairias bandeles. Daug iškepti net nesistengiame, kaip aš sakau, neturime tikslo būti miltų perdirbimo cechu. Kai kurių gaminių iškepame, pavyzdžiui, penkis vienetus, bet tikrai žinome, kad ateis žmonės būtent šių bandučių pirkti.
Per septynerius metus įgijome ne tik įgūdžių, patirties, bet ir nuojautos. Duonos ir saldžiųjų gaminių pirkimas priklauso net nuo metų laiko, todėl labai sunku įvardyti, kokius gaminius kepame nuolat ir kokiais kiekiais. Pavyzdžiui, žiemą žmonės daugiau perka juodos duonos, vasarą šis poreikis labai sumažėja – dažniau renkasi itališką duonelę čiabatą. Tad tokiais atvejais nedidelės mūsų gamybos apimtys leidžia lanksčiai reaguoti į pirkėjų poreikius, jau kitą dieną mes galime iš esmės keisti kepinių asortimentą, – aiškino T. Motiejūnas. – Šiandien kepame šešių rūšių duoną, keleto rūšių pyragus ir gal apie dvidešimt rūšių bandelių. Kadangi gamyboje vyrauja rankų darbas, asortimentas išties nemažas. Yra vienas kepinys, kurio būtinai turime turėti kiekvieną dieną, tai juoda ruginė duona. Jai raugą, kaip čiabatai, ruošiame patys. Kruasanai, kuriems naudojame tik natūralų, tikrą sviestą, taip pat labai populiarūs. Gamyboje nenaudojame jokių konservavimo priemonių. Žinoma, negaliu pasakyti, kad konservantų mūsų kepiniuose visai nėra, nes negalime prisigaminti, pavyzdžiui, uogienės visiems metams. Todėl tam tikrų konservavimo medžiagų uogų įdaruose yra, tai tiesiog neišvengiama. Tačiau renkamės tik labai geros kokybės žaliavas. Jeigu tai yra vyšnių džemas, jame natūralių vyšnių turi būti ne mažiau nei penkiasdešimt procentų, o ne vyšnių aromatu pagerintas krakmolo pagrindu pagamintas džemas. Pirkėjai mumis pasitiki, todėl jų nuvilti, pasirinkę pigią alternatyvą, tiesiog negalime. Jeigu kepinio recepte yra sviestas, tai jis ir turi būti, o ne sviesto skonio riebalų mišinys. Jei gamybos technologija reikalauja margarino, naudojame jį. Mūsų gaminiai, žinoma, nėra pigūs, bet žaliavų kokybė – garantuota, – tvirtino T. Motiejūnas. – Priimame ir individualių užsakymų, nes turime nemažai nuolatinių klientų, kurie žino, kad iškepsime net ir netradicinių gaminių, kurių bendrame asortimente nėra. Čia vėlgi pasiteisina mūsų kepyklos mažumas ir lankstumas. Dažnai to daryti netenka, bet niekada neatsisakome.“

Svarbiausias ingredientas – meilė
„Motiejaus kepyklėlė“ duris atveria aštuntą ryto, o nuo šešių čia jau dirba kepėjai. Kalbėdamas apie pastaruosius, T. Motiejūnas truputį apgailestavo, kad tikrai gerų kepėjų rasti gana sunku. „Šios profesijos specialistai rengiami dirbti didelėse, pramoninėse kepyklose. Jie moka dirbti prie konvejerio ir atlikti vieną funkciją. Niekas nerengia kepėjų amatininkų, kurie imtųsi atsakomybės už kepinį nuo A iki Z. Nors ir pats nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris nuo mažens būtų svajojęs ir žinojęs, kad taps kepėju, – juokavo pašnekovas. – Mūsų kepyklėlėje dirba žmonės, turintys potraukį šiam darbui, o amato paslapčių juos tenka mokyti patiems. Duonos ir kitų miltinių gaminių kepėjas turi būti pozityviai nusiteikęs, nes viena sudedamųjų kepinio dalių yra mielės, kurios, mano įsitikinimu, labai nemėgsta suirzusių, nepatenkintų ar prastos nuotaikos žmogaus rankų. Taip pat reikia nepamiršti į kepinius įdėti ir trupučio meilės, – šypsosi „Motiejaus kepyklėlės“ savininkas Tomas Motiejūnas. – Plėstis neplanuojame, nes net ir dirbant dabartinėmis apimtimis priežiūros gamybai reikia daug, taip pat išsikreiptų pati mūsų verslo koncepcija. Jo nelaikome dideliu verslu, tai labiau gyvenimo būdas.“

Elena RINKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.