Reformos nesibaigia, tad bėdoms galo nematyti

Algimantas Kamičaitis, garsus medžioklės specialistas ir praktikas, pripažintas danielių auginimo aptvaruose ir veisimo laisvėje žinovas, savo patirtį ir žinias apibendrino knygoje „Danielius“.

Sertifikuotas Tarptautinės medžioklės ir gyvūnijos apsaugos tarybos (CIC) Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) vyresnysis medžioklės trofėjų ekspertas, Alytaus skyriaus MŽD tarybos narys Algimantas KAMIČAITIS, įgijęs miškininko ir ekonomisto specialybes, visą savo gyvenimą sieja su medžioklių organizavimu, žvėrių apsauga, selekcija. Šiais klausimais jo moksliniai straipsniai spausdinami ne tik šalies, bet ir užsienio specializuotuose žurnaluose, o šįsyk „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas pasidalijo mintimis apie šių dienų padėtį miškuose, susikaupusių problemų mastą, medžiotojų, miškininkų ir gamtosaugininkų santykius.

Kaina neatitiko vertės
„Didelių bėdų medžioklėtvarkoje lyg ir nėra, bet visą problemų kamuolį velia tai, kad Žemė viena, miškas vienas, o šeimininkų labai daug ir tam tikri prieštaravimų tarp miškininkų ir medžiotojų atsirado dar sovietmečiu, – kalbą pradėjo A. Kamičaitis. – Dabar daugelis jau neprisimena, o ir prisiminti nenori, kad anuomet medžioklės ūkis buvo viena labiausiai privilegijuotų ūkio šakų, o visos kitos, kaip sakoma, antraeilės. Taip buvo dėl vienos labai paprastos priežasties – Tarybų Sąjunga neturėjo realių pinigų, rubliai buvo tik popierėliai, o tikrieji pinigai buvo užsienio valiuta. Tad buvo toks paradoksas – kas Lietuvoje bebūtų gaminama, kur produkcija vežama, gaudavome tik tuos beverčius popierėlius. Jeigu ką nors reikėdavo įsigyti už valiutą, tekdavo prašyti visagalės Maskvos. Anais laikais Lietuvos žvejų ir medžiotojų draugija, žinoma, ne be vietos valdžios paramos įkūrė kooperatinę firmą, prekiavusią žvėriena. Pastaroji buvo eksportuojama ir už ją gauta valiuta likdavo Lietuvoje. Šiandien daug kas pamiršo ir tai, kaip sovietmečiu dirbo ir gyveno miškininkai, – pasakojo pašnekovas. – Nebeprisimename, kad apie 80 proc. etatinių darbuotojų, turiu galvoje ne darbininkus, o administraciją, atlyginimus gaudavo iš valstybės biudžeto. Mediena būdavo parduodama niekinga kaina, visai neatitinkančia tikrosios jos vertės. Tokiomis sąlygomis miškų ūkis vargo ir tik vegetavo, bet miškai visgi buvo saugomi, atkuriami. Tuometės kiekvienos medžioklės rezultatas – užsienio valiuta, kurios miškininkams toli gražu nebuvo tekę net matyti. Tokiomis sąlygomis tarp miškų ir medžioklės ūkių atsirado didelė nelygybė ir visai suprantamos buvo miškininkų pastangos perimti medžioklės ūkį į savo rankas. Formaliai medžioklės reikalus tvarkė Medžiotojų ir žvejų draugija, o tuomečio Gamtos apsaugos komiteto valdininkai lėmė visą politiką ir tvarką. Tais laikais medžiotojams jų uždirbamos valiutos netekdavo ir net buvo laikas, kai tik 20 proc. laimikio, t. y. sumedžioti šernai tekdavo paties medžiotojams, nes visa kita dalis – visi nušauti briedžiai, elniai, didelė dalis stirnų būdavo eksportuojama.“

Nuo realybės labai nutolusi
A. Kamičaitis priminė, jog sovietmečiu prie Ministrų tarybos buvęs, vėliau tapęs atskira struktūra Gamtos apsaugos komitetas išaugo iš Medžioklės ūkio valdybos. „Atkūrus nepriklausomybę iš Gamtos apsaugos komiteto suformuotas Gamtos apsaugos departamentas, vėliau Gamtos apsaugos ministerija, o sujungus dar ir dalį kitų struktūrų, įkurta dabartinė Aplinkos ministerija (AM), kuri šiandien nuo medžioklės reikalų yra visiškai nutolusi, – nuomonę dėstė ilgametis medžiotojas. – Tam tikrą balsą, deja, dažniausiai lemiamą, ji turi, bet reikėtų, kad nors kas nors apie medžioklės ūkį iš tiesų nutuoktų. AM panaikinus Gamtos apsaugos departamentą, išskirsčius specia­listus į Miškų departamentą ir Generalinę miškų urėdiją, galima teigti, kad kas nors rimtai vadovautų medžioklės ūkiui, tokių žmonių praktiškai nebeliko. Pavyzdžiui, mes, medžioklės trofėjų ekspertai, kiekvienais metais tikriname „sumedžiojimo kokybę“ – kaip per praėjusį medžioklės sezoną medžiotojai sumedžiojo limituojamus (licencijuojamus) žvėris. Jau kelinti metai iš eilės medžioklės ekspertų tarybos posėdžiuose nedalyvauja nė vienas valstybės struktūrų atstovas. Vadinasi, nėra specialistų, nors šį tą išmanančių apie žvėris ir medžioklę, arba jų balsas ir nuomonė tapo visai negirdimi. Nebėra struktūros, kuri smulkmeniškai rūpintųsi medžiojamųjų žvėrių limitavimu ir kitais dalykais. AM gerai vykdo tik policinę funkciją, t. y. kontroliuoja sumedžiotų žvėrių skaičių, pačių medžioklių tvarką – tai vykdo regionų Aplinkos apsaugos departamentų darbuotojai.“

Žmonių aukos – tik laiko klausimas
„Miškininkams ir medžiotojams reikia nuolat kuo artimiau bendradarbiauti, o remdamasis mūsų – Alytaus rajono – patirtimi, galiu pasakyti, kad nejaučiu didelių prieštaravimų. Visais atvejais tariamės dėl medžiojamų žvėrių limitų, randame bendrą kalbą, ir tai, ką mes, medžiotojai ir miškininkai, bendrai numatome, priimame sprendimus, jiems AM pritaria“, – kalbėjo A. Kamičaitis.
Pasak jo, yra idealistų, teigiančių, kad gamta pati susitvarko, tad nereikia kištis, medžioti, reguliuoti ir panašiai. „Pavyzdžiui, saugomi ir nemedžiojami vilkai sureguliuos elninių žvėrių bandas, o kai pačių bus per daug, kokiu nors stebuklingu būdu išnyks. Pokario metais Lietuvoje apie pora tūkstančių vilkų „ganė“ apie 10 tūkstančių likusių stirnų, o elnių ir briedžių buvo skaičiuojama tik po porą šimtų. Taigi miškai buvo tušti ir vilkai ėjo į kaimus bei prasikasę po tvartų pamatais ištempdavo gyvulius. Nekalbant apie tai, kad ganyklose be žmogaus priežiūros iš viso gyvulių nebuvo galima palikti.
Daug domiuosi Vokietijos patirtimi dėl vilkų. Šioje šalyje pastarieji, kaip ir briedžiai, ilgai buvo be gailesčio naikinami. Praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį padėtis pasikeitė ir vilkų populiacija dabar ten yra gana gausi. Čia išryškėjo paradoksali situacija – vilkų gausa tiesiogiai didina elninių žvėrių daromą žalą miško želdiniams. Taip yra dėl to, kad vilkai kanopinius suveja į dideles bandas, o šie stengiasi laikytis tokiose vietose, kur geras matomumas. Tokiose vietose nėra užtektinai įprastinio, lengvai prieinamo maisto elniniams, todėl tuos medynus, prie kurių prieina, jie ypač nuniokoja, – aiškino medžioklės ekspertas. – Mūsų šalyje ūkininkams vilkai nuostolių padaro išties labai didelių. Praėjusiais metais Alytaus rajone jie sudraskė 76 gyvulius, neskaičiuojant tų atvejų , apie kuriuos nebuvo pranešta. Vokiečiai kelia didelį triukšmą, nes jų šalyje 2015 m. vilkų padaryta žala – 716 gyvulių. Bet šis skaičius per visą Vokietiją – vienas juokas, palyginti su mūsiškių ūkininkų patiriamais nuostoliais. Mokslininkai teigia, kad sveikas, normalus vilkas žmogui nepavojingas. Aš šioje vietoje būtinai pridurčiau – medžiojamas vilkas. Bet kai mes, juos saugodami, leidome žvėrims plėšrūnams pamiršti, kad žmogus jam yra didžiausia grėsmė, nes medžioja jį, bijau būti blogas pranašas, bet galime sulaukti ir žmonių aukų. Apie 1986–1987 metus, mes, medžiotojai, prie Punios šilo budėdavome ištisomis naktimis, saugodami muflonus. Naktimis pagal ganyklose paliktų karvių baubimą, arklių žvengimą sėdėdami pamiškėje galėjome braižyti vilkų migravimo maršrutus, bet kad jie užpultų naminius gyvulius, buvo labai reta. O taip buvo tik todėl, kad jie bijojo visko, kas susiję su žmogumi, o šiandien vilkai kiemuose pjauna prie būdų pririštus šunis“, – pasakojo pašnekovas.

„Žaliasis tiltas“ – nepažįstama sąvoka
Medžiotojo teigimu, pagal palyginti menką žvėrių skaičių mūsų keliuose avarijų dėl jų migracijos yra labai daug. „Vakarų šalyse keliai atitveriami beveik visur, bet ten virš jų statomi „žalieji tiltai“. Prieš porą dešimtmečių baisėjomės ir juokėmės iš duobėtų Lenkijos kelių, o šiandien galime tik baltai pavydėti puikių greitkelių ir virš jų įrengtų tiltų žvėrims. Tokių Lietuvoje dar nėra nė vieno. Pralaidos po keliais skirtos lapėms, barsukams, mangutams, gal dar šernams, bet kanopiniams jie netinka. Beveik prieš dešimtmetį, kai Europą purtė ekonominė krizė, Vokietijoje buvo suprojektuota ir pastatyta apie 50 „žaliųjų tiltų“ elniniams žvėrims, valstybė sugebėjo investuoti į gamtos apsaugą, o pas mus nei prieš, nei per, nei po krizės – nieko, nė vieno vienintelio tiek žvėrims, tiek vairuotojams, t. y. piliečiams apsaugoti, reikalingo statinio. Jeigu bus įvykdytas projektas „Rail Baltica“, reikia manyti, traukiniai klebetuos ne 60 kilometrų per valandą greičiu, jie skries kaip visoje Europoje – 200 km/h. Estijos žalieji jau protestuoja ir ragina valstybę imtis rimtų apsaugos priemonių žvėrims statant „Rail Balticą“. O kur mūsų žalieji? Rūpinasi uždrausti auginti kailinius žvėrelius pramoniniu būdu, o „žaliojo tilto“ sąvokos iš jų lūpų iš viso nesu girdėjęs. Tyli ir Aplinkos ministerija. Šiandien labai trūksta įsiklausymo į rimtų specialistų, mokslininkų rekomendacijas. Šiuo metu valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojas dr. Linas Balčiauskas yra parengęs siūlymus intensyvinti briedžių medžioklę ne tik dėl jų daromos žalos želdiniams, bet ir dėl didėjančio avaringumo keliuose susidūrus su žvėrimis. Tikėkimės, kad į rimtą studiją bus atsižvelgta, – vylėsi A. Kamičaitis. – Gaila, bet bent jau aš Aplinkos ministerijoje nematau žmonių, kurie galėtų užsiimti tikrai rimtų miškininkystės ir medžioklės problemų sprendimu. O išeitys, kurias siūlo atskiros suinteresuotos grupuotės, niekada nebūna geriausios. Turint galvoje šių dienų situaciją, kai net neįsivaizduoju, ką galvoja miškininkai, kurie nežino, ar po pusmečio jie iš viso dar dirbs, kokių kitų klausimų spendimai jiems gali rūpėti? Mano galva, nesibaigiančios reformos mūsų šalyje yra nesibaigiančios bėdos. Esu sakęs, kad, keičiant Medžioklės įstatymą, būtina atsižvelgti į tai, kad jis reguliuoja ne vien tik žmonių, o būtent žmonių ir gyvūnijos santykius ir jo pagrindinė paskirtis turėtų būti faunos apsauga nuo išnykimo, o ne grobio pasidalijimo taisyklių nustatymas. Mūsų šalies įstatymai skelbia, kad žvėrys yra valstybės nuosavybė, tačiau daugelyje kitų šalių jie laikomi niekieno, bet, nepaisant to, protingai ir atsakingai saugomi.“

Elena RINKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka