Rytų Lietuvoje žūsta derlius, bręsta ekstremali situacija

Gertrūda RINKŪNIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Grikiai ant kalnelių laikosi, o pasėti pakalnėse virtę ežerėliais.

Liūtimis vasara baigėsi, lietumi ruduo prasidėjo. Pavasarį Ignalinos krašto smėlynuose sėdami grūdines kultūras žemdirbiai baiminosi, kad pasėliai gali išdžiūti, o šiomis dienomis liūdnai juokauja plaukiantys kombainais kaip Nojaus laivu per biblinį tvaną. Gerai, jei ne visada įklimpsta, nes versmės prasimuša neįsivaizduojamose vietose, net kalvų viršūnėse. Traktoriui pravažiavus lieka grioviai, į kuriuos išsyk sunkiasi vanduo. Karvės braido po pievas it pelkėse nubalusiomis kanopomis – lauk naujos bėdos. Rapsų sėjos terminas praėjo be sėjos… Situacija tokia, jog negali nei derliaus nuimti, nei sėjos pradėti, nei mėšlo vežti, nei dirvos lėkščiuoti.
Vakar Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkė, savivaldybės tarybos narė Marijona Lukaševičienė rūpinosi baigti tvarkyti reikiamus dokumentus dėl nepaprastosios padėties žemės ūkyje paskelbimo.

Taip prastai dar nebuvo
„Metai siaubingi, per tris dešimtmečius darbo žemės ūkyje tokių neregėjom“, – sako patyręs Ignalinos r. Rubelninkų k. ūkininkas Zigmantas Kajėnas. Tiesa, įsiminė vasara prieš porą dešimt­mečių, kai guminių batų ūkininkai nenusiaudavo. Bet ateidavo javapjūtės laikas ir Dievulis dovanodavo bent kiek giedrių dienų derliui į aruodus susivežti. O taip, kaip šiemet, – kad vanduo kelią į Rubelninkus išplautų ir į kaimą važiuoti tektų apylankomis, – nėra buvę. „Neįsivaizduoju, ką reikės daryt su sėja – gali ir derlius lauke likt, ir sėja neprasidėt“, – matydamas orų prognozes baiminasi agronomo profesiją turintis ūkininkas.
Danguolė ir Zigmantas Kajėnai šiemet augino apie 40 ha žieminių kvietrugių, dvigubai daugiau avižų, maždaug 18 ha žirnių. Apie 160 ha užima pievos, nes turint 150-ies karvių ir telyčių pieno ūkį visi ekologiniai grūdai eina pašarams: grūdai traiškomi ir šeriamos piendavės. Kas antrą dieną ūkis pateikia 3,5 t pieno. Beje, parduoda jį kooperatyvui „Pienas.LT“. Jau keletą metų, nes ankstesnis supirkėjas, bendrovė „Rokiškio sūris“, anot Z. Kajėno, prarado autoritetą.
„Derlius nekoks, bet ir to paimti negalima. Per keletą sausesnių dienų dar pavyko nukulti trečdalį žirnių, kiti du trečdaliai liko lauke. Nuo drėgmės pertek­liaus žirnienojai tiesiog sugriu­vo, sėklos neišsivystė, keistai išsigimė. Žieminių kvietrugių drėgnumas – 20 proc. Net žolę sudėtinga į ritinius suvynioti, nes traktorius į pievas neįvažiuoja, užklimpsta. Avižos iki šiol liko nejudintos“, – vardija ūkininkas.
Ne paslaptis, kad pavasariai Ignalinos krašte vėlesni dviem savaitėmis, vasaros kiek šiltesnės, bet ruduo ateina gerokai anksčiau nei kitur. Šiemet sėją Z. Kajėnas sako pradėjęs tik gegužės 6 d., nes trukdė lietus. Kai drėgmės reikėjo labiausiai, viskas džiūvo, o prasidėjus javapjūtei – negailestingai prakiuro dangus. Šienapjūtę gegužės pabaigoje irgi laistė liūtys, teko į rulonus vynioti šlapią, nė kiek nepavytintą žolę.
Skelbti ekstremalią padėtį Ig­na­linos r., pasak Z. Kajėno, – yra pagrindo ir būtų teisinga, nes toks ruduo jau pranašauja ir kitų metų nuostolius, kadangi nėra sėklos būsimai sėjai. Ūkininkus slegia skolos, paimtos paskolos. O vis lyja ir lyja, vakar dar ir griaudėjo dangus, tarsi pasityčiodamas.

Grikių lauką gerokai sumažino
„Plaukioju“, – paklaustas, kaip sekasi imti derlių, nusijuokė Mielagėnų sen. Salomenkos k. žemdirbys Rimas Grikinis, krašte žinomas kaip entuziastingas grikių augintojas ir kitus ūkininkus „užkrėtęs“ auginti šią tradicinę smėlingo dirvožemio kultūrą. Parduodavo juos net Prienuose, – dzūkuose grikiai ir jų augintojai, žemdirbio žodžiais, labiau gerbiami. Tačiau pernai grikių sėjęs 50 ha, šiemet palikęs tik 8–9 ha.
Kodėl? Ogi todėl, kad grikiai – vėlai subręstanti kultūra, o pavasariams Ignalinoje neskubant, grikių nuėmimas persimaišo su sėjos laiku. Suvėlinsi žiemkenčių sėją – nesudygs. Taigi, šiame krašte trūkstant darbo jėgos, „kad ne tik kastuvą rankose mokėtų laikyti, o ir su šiuolaikine technika dirbtų“, ūkininkams prisieina darbuotis dviem frontais ir kažkas nukenčia. Gera naujiena, kad nenašiose Mielagėnų žemėse pasiteisino salyklinių miežių auginimas, todėl šiemet eksperimentuoti mėgstantis R. Grikinis jais užsėjo apie 83 ha. Tai, žemdirbio žodžiais, šiemet „laimingiausi pasėliai“.

Kančiogina atskleidė savo galią
Lietus šiemet pridarė nemalonių siurprizų. Betaisydamas stogą R.Grikinis ūmai pamatė: dingo po vandeniu javų laukas. Tai paprastam grioviui prilygintos upelės Kančioginos išdaigos. Rimta upe nelaikyta Kančiogina šiemet taip ištvino, kad niekais verčia melioracijos įrenginius, atkuria senosios upės senvages, prasimuša paviršiun versmėmis netikėčiausiose vie­­tose, net aukštumose. Laimei, pragaištinga banga tuokart atslūgo, miežių labai nesugadino. Tik užtvinusiuose laukuose kurį laiką pašokinėjo vandens teliuskuojami šienainio ritiniai…
Netolimo Paliesiaus dvaro darbuotojai „ŪP“ tvirtino tą patį. Kaip legenda skambėję pasakojimai, kad aplink dvarą per Kančioginos potvynius pievomis kadaise tekę valtimis plaukyti, – šiemet abejonių nebekėlė.
Naujojo Daugėliškio seniūnijoje didžiulį pieno ūkį turinti Lina Čaikauskienė sakė, kad jos karvutės šiemet gaus mažiau ir gerokai prastesnių kukurūzų, – jų laukai buvo taip apsemti, kad galima buvo plaukti valtimis ir karosus gaudyti, – vanduo išplukdė žuvis iš apylinkių sodybas puošusių tvenkinių.

Žemdirbius „maudo“ ne vien lietus
Taupant brangias „sausas“ valandas, pokalbis su R. Grikiniu vyko itališko kombaino kabinoje kuliant žirnius. Akivaizdu, kad virtuoziškai kombainą valdantis ūkininkas kūlei pasirinko optimalų, kiek įmanoma esant tokiai kraštutinei situacijai, laiką. Žirnių ankštys jau pajuodusios, bet sėklos į kombainą byra šviesios. Tos, kurios byra. Nemenka dalis žirnių jau pasisėjo savaime, kitur jau ir sudygo, sužaliavo. Ką pavyks nukulti, teks valyti. Kadangi spaudžia sėjos laikas, dalis pasėlių gali likti ir supūti po lietumi.
„Žemė turi maitinti“, – tvirtina žemdirbių dinastijos ainis R. Grikinis, jau nuo dešimties metų išmanęs apie variklius ir mokėjęs valdyti kolūkio techniką. Daugybę renginių ir seniūnijos idėjų remiantis ūkininkas javų supirkimo kainas internete seka ir Lietuvoje, ir Europos biržose.
Pasakoja istoriją, kaip, išsityręs žieminių kviečių kokybę, 130 t nuvežė parduoti į Veiverių elevatorių. „Buvo II klasės grūdai. Dviejų sunkvežimių krovinį patvirtino esant mano nustatytos kokybės, trečiojo – tik trečios klasės. Grūdų glitimą dviejuose sunkvežimiuose nustatė 23–23,5, o viename tik 19. Kaip taip gali būti?“ – nusistebėjo R. Grikinis ir pakėlė triukšmą dėl mėginio. Laborantė, pasak ūkininko, jau turėjusi iš anksto parengtus dokumentus ir tik pasišaipiusi. Panašiai įvyko ir Jonavoje su ekstra klasės grūdais: iš to paties krovinio daliai buvo „nustatytas“ 5 proc. šiukšlėtumas ir žemesnė klasė.

Šių metų žirnių bėda – virkščių pašaknės nupuvo, o ankštyse sėklos pradėjo dygti.

Vien blogų metų nebūna
„Tragiška“, – apibendrina sugulusį žirnių, kuriais užsėti 45 ha, derlių Zarasų r. Smalvų k. ūkininkas Martynas Trapnauskas. Ketvirtus metus ūkininkaujantis ir tuo labai patenkintas 26 metų vyras dirba per 200 ha žemės, studijuoja agronomijos mokslus ir ketina ateityje verstis žemdirbyste. „Niekur nėra geriau nei Lietuvoj“, – patikslina. Tuo įsitikino padirbėjęs tolimųjų reisų vairuotoju, nes prieš agronomiją studijavo logistiką ir prekybą tame pačiame Aleksandro Stulginskio universitete.
Jaunatviškas optimizmas skatina nesureikšminti problemų dėl prastos vasaros. Juk būna visokių sezonų. Pasak Martyno, užpraėję metai buvo puikūs, pernykštė vasara šiaip ne taip leido suktis, šiemet derlius būtų visai geras, tik sudėtinga jį nuimti. Ekologiškus kviečius realizuoti nesunku, supirkėjai mielai jų pageidauja, važiuoja į ūkius. Avižų, kurių iš 65 ha nenukulta liko 15 ha, drėgnumas buvo 16 proc., kviečių – 25 proc., bet turint džiovyklą 17 proc. standartą pasiekti pavyks. Grikiai lauke išbus dar apie mėnesį, todėl galbūt per anksti skambinti gedulo varpais, mano jaunas ūkininkas.

Autorės nuotraukos