Šantažu grįsta partnerystė

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis visuomet pasisako už derybas, kuriose verslo partneriai ieško racionalių sprendimų.

Lietuvos žemdirbiams už parduodamą pieną mokama pati mažiausia kaina Europos Sąjungoje. Vasario mėnesį vykusiame visuotiniame suvažiavime pieno gamintojai pareikalavo, kad Vyriausybė iš Kaimo plėtros programos neskirtų lėšų žemdirbius išnaudojantiems pieno perdirbėjams, nes pastarieji nemodernizuoja gamybos, o gautą bendrovių pelną išdalija akcininkams kaip dividendus. Šalies valdžia palaikė pieno gamintojus. Tuomet į kovą pakilo didžiosios pieno perdirbimo bendrovės. Jų vadovai išvadino pieno gamintojus pažangos priešais, „mašinų laužytojais“, o į kaimus paleido agitatorius. Pastarieji lodė šunis kiemuose, gražbyliavo pieno supirkimo punktuose, kol „išmelžė“ septynis tūkstančius pieno statytojų parašų. Tik vėliau pastarųjų autoriai sužinojo, jog į tuščius lapus pasirašė ne prašydami padidinti pieno supirkimo kainas (kaip „suokė“ agitatoriai), o reikalaudami iš Vyriausybės skirti finansinę paramą savo skriaudėjams – pieno perdirbimo bendrovių savininkams.

Ministerijoje – lapai ir parašai
– Ministerija gavo prašymą skirti paramą didžiosioms šalies pieno perdirbimo įmonėms, – antradienį Žemės ūkio rūmuose vykusiame Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos išplėstiniame susirinkime sakė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, – prašymą pasirašė septyni tūkstančiai pieno gamintojų.
– Pieno statytojai buvo bauginami – jei nepasirašysi, gausi mažesnę kainą, – apie parašų rinkimo akciją pasakojo ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas, didžiųjų pieno perdirbimo įmonių atstovų veiksmus pavadinęs šantažu.
– Pirmąkart per porą dešimtmečių pieno perdirbimo įmonių savininkai prisiminė ūkininkus, – kalbėjo pažangaus pieno ūkio savininkas Viktoras Ročka iš Raseinių r., – siūlė pasirašyti ir man.
– Alytaus rajone parašus rinko pieno punktų vedėjos, aiškindamos, jog tai prašymai ministrei padidinti pieno supirkimo kainas, – apie akivaizdžią akcijos klastą pasakojo alytiškė ūkininkė Audronė Miškinienė. Jos teigimu, su ūkininkais kaip su verslo partneriais bendraujančios mažosios pieno perdirbimo įmonės patiria didesniųjų „spaudimą“: joms nurodoma, kada ir kokiu procentu mažinti pieno supirkimo kainas.
– Kam mūsų pieno perdirbėjams skirti paramą, jeigu jie žaliavą perka Estijoje, Latvijoje, ten didesnes kainas moka, remia kaimyninių šalių ekonomiką? – klausė Pauliukų (Jonavos r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Andriejus Štombergas.
– Daugelį kartų su didžiųjų pieninių savininkais esame sėdėję už derybų stalo, – prisiminė LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis, – ir visuomet pagrindinis jų reikalavimas – nekalbėti apie kainas. Niekas neklausia, kaip išgyventi mūsų ūkininkui, už pieno kilogramą gaunančiam 22 euro centus, kai ES šalių vidurkis – 32 euro centai.

„Teisuoliai“ ir „mašinų laužytojai“
– Jūs parduokite mūsų produktus užsienio rinkose, tada mes jums mokėsime geresnę kainą už žaliavą, – pieno gamintojus savo pasiūlymu šokiravo UAB „Marijampolės pieno konservai“ direktorius Aristydas Kulvinskas. Jo teigimu, pieno perdirbimo įmonėms reikalinga parama investicijoms, nes konkuruoti su šimtametes tradicijas turinčiomis Europos ir pasaulio įmonėmis „nykštukinei“ Lietuvos pieno pramonei sudėtinga.
Šalies pieno gamintojus, protestuojančius dėl mažų žaliavos supirkimo kainų ir paramos pieno perdirbimo įmonėms, A. Kulvinskas palygino su XIX a. Didžiojoje Britanijoje kilusio prieš fabrikų technikos pažangą nukreipto darbininkų protesto atstovais, vadinamaisiais „mašinų laužytojais“.
– Per pastaruosius keturis mėnesius pieno gamintojų pajamos, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, sumažėjo 174 milijonais litų, – kalbėjo LPGA vadovas J. Vilionis, – o viena „Rokiškio sūrio“ bendrovė viešina, jog pernai vidaus rinkoje gavo 22 milijonus eurų pajamų, o iš eksporto patyrė 23 milijonų eurų nuostolį.
(Iš tikrųjų „Rokiškio sūrio“ pranešime spaudai teigiama, jog 2014 m. įmonė pajamų gavo 249,251 mln. Eur, o nuostolių patyrė 384 tūkst. Eur. Pagrindinė pelno sumažėjimo priežastis – įsipareigojimai žemdirbiams: pagal pasirašytas sutartis supirkti sutartą pieno kiekį, kai eksporto rinkose pardavimai buvo nepelningi. – red. pastaba).
Pasak J. Vilionio, šią savaitę pieno perdirbėjai Vyriausybei pasiūlė pakeisti dar 2001 m. patvirtintą superkamo pieno perskaičiavimo koeficientą. Ūkininkų nuomone, perdirbimo įmonių savininkams tai būtų galimybė „legaliai“ sumažinti pieno supirkimo kainas ir per metus savo kišenėje „sutaupyti“ bent šimtą milijonų eurų. Jokių rūpesčių dėl eksporto rinkų ar valstybės institucijų patikrų ir sankcijų.
– Yra šešios didžiosios pieno perdirbimo įmonės, kiekviena deklaruoja po dvidešimt milijonų eurų pajamų, juk tai mūsų sunešti pinigai, – teigė Vilkaviškio r. ūkininkas Albinas Šneideris. – Rudenį Vilniuje vyks pasaulio pienininkų kongresas, kuriam pinigus taip pat sudėsime mes, nors rėmėjais paskelbti pieno perdirbėjai. Mums šiemet tiesiog bus neprimokama už žaliavą.
Pažangaus ūkininko, LPGA tarybos nario A. Šneiderio nuomone, jeigu pieno gamintojams būtų mokama „europinė“ kaina, duotos penkerių metų sutartinės garantijos, jie neprieštarautų pieno perdirbimo įmonių modernizavimo projektams, kuriuos iš dalies finansuotų valstybė.
– Šimtai milijonų eurų, gautų iš Europos Sąjungos ir mūsų valstybės, panaudota modernizuojant šalies pienines, bet dėl to žaliavos supirkimo kaina nė karto nebuvo padidinta, – kalbėjo LPGA išplėstiniame susirinkime dalyvaujantys ūkininkai, bendrovių ir kooperatyvų vadovai.
LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis priminė visuotinio Lietuvos pieno gamintojų suvažiavimo, vykusio 2015 m. vasario 24 d. Vilniuje, rezoliuciją. Vienas jos punktų skelbia: „Reikalaujame neskirti paramos iš 2014-2020 metų Kaimo plėtros programos lėšų pieno perdirbimo įmonėms, nes jos moka pačią mažiausią žaliavinio pieno supirkimo kainą Europoje.“ Pasak J. Vilionio, iš įvairių šalių spaudos pranešimų aiškėja, kad Rusijos embargas mūsų pieno perdirbimo įmonių savininkams nuostolių neatnešė. Lietuviški sūriai ir kiti pieno produktai visą tą laiką įvairiomis „apylankomis“ važiavo į 140 milijonų valgytojų turinčią šalį. Net Maskvos parduotuvių lentynos linko nuo lietuviškų fermentinių sūrių. Vietos pirkėjai piktinosi tik dėl embargo ar kontrabandos padidėjusiomis jų kainomis. LPGA vadovo J. Vilionio teigimu, dėl Lietuvos Vyriausybės pastangų nuo Rusijos sankcijų nukentėję (?) pramonininkai pieno produkciją gali eksportuoti į 117 šalių, tačiau iš šešių didžiųjų pieninių tik Marijampolės įmonės vadovai teigia nepatyrę nuostolių. Kitų įmonių savininkai nuostoliais „pasidalija“ su žemdirbiais, pieno gamintojais. Juolab pastarųjų gretose sukuriant nesutarimus dėl supirkimo kainų dydžio pagal parduodamo pieno kiekį.
– Septyniems tūkstančiams pieno statytojų, pasirašiusių už paramą pieno perdirbėjams,  mažos kainos patinka, – ironizavo LPGA vadovas.

Kalbėti vienu balsu
– Vienybės trūksta ne tik pieno gamintojams, – pastebėjo žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė, – žemės ūkio sektoriuje paramos antklodę kiekvienas tampo į save ir žiūri, kad kaimynui netektų daugiau. Su pieno perdirbėjais bus įmanoma susitarti tik tuomet, kai visi kalbėsite vienu balsu.
Pasak ministrės, Vyriausybė pieno perdirbimo bendrovėms skyrė nemažai lėšų pieno produktų rinkų paieškoms, eksporto dokumentams sutvarkyti, tačiau verslo atstovai neskuba. V. Baltraitienė prisiminė pokalbio su ES komisaru detalę: lietuviams patarta pieno sektoriaus problemų sprendimo ieškoti šalies viduje. Tam reikia likviduoti nesutarimus tarp pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybos tinklų.
– Smulkieji Lietuvos pieno gamintojai tarsi užburti – jiems patinka būti skriaudžiamiems mikroskopinėmis kainomis, – šmaikštavo trišalės Pieno tarybos pirmininkas, ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis.
– Ne iš meilės Marijampolės krašte stambiesiems ūkininkams mokame geras kainas, – atviravo UAB „Marijampolės pieno konservai“ direktorius A. Kulvinskas, – visai šalia – Lenkija, kurioje lietuviška pieno žaliava vertinama.
LPGA tarybos nariai – įvairių šalies regionų atstovai – žemės ūkio ministrės teiravosi dėl galimybių nustatyti žaliavinio pieno kainas ir riboti pieno produktų antkainius, žėrė kritiką dėl neveiklumo Konkurencijos tarybai, valdžios struktūroms. Buvo siūlymų tuoj pat pieno gamintojams rengti protesto akcijas, ridenti traktorius į kelius. Kubilių (Šakių r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Alvydas Miliūnas pripažino, jog pats laikas protesto akcijai. Antai Prancūzijos žemdirbiai nuolat kelia pirtį politikams, suvažiuoja traktoriais ir srutvežiais prie šalies Parlamento rūmų. Pasak A. Miliūno, ten protestavusių ūkininkų valdžia nenubaudžia, o Lietuvoje laiko nusikaltėliais, tampo po teismus.
– Po 2003 m. kelių blokados penki protestuotojai buvo nuteisti, mano vadovaujamą bendrovę pusantrų metų krėtė įvairios valstybinės tarnybos, – pasakojo A. Miliūnas. – Šiandien žemdirbiai bijo ieškoti teisybės, nes valstybės pozicija neaiški: suims, nuteis?
Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre pripažino, jog Kauno apylinkės teismo sprendimu po 60 parų arešto gavę ir septynis metus iš savo gyvenamosios vietos negalintys išvykti ūkininkai Bronius Markauskas (Klaipėdos r.), Virginijus Mykolaitis (Vilkaviškio r.), Kęstutis Miliauskas (Kalvarijos sav.), Artūras Pilota (Marijampolės sav.) ir Arūnas Kudrevičius (Utenos r.), nuteisti neteisingai, jiems valstybė privalanti išmokėti kompensacijas. Tačiau Lietuva (Teisingumo ministerija) Strasbūro nuosprendį apskundė. Vasarį Vilniuje vykusio pieno gamintojų suvažiavimo delegatai rinko pinigus samdyti teisininkams, kurie Europos žmogaus teisių teisme gintų mūsų žemdirbius nuo savos valstybės.
– Protesto akcijos, streikai – demokratijos išraiška, – asmenine nuomone pasidalijo žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė. – Vakarų valstybėse yra tokia praktika – po protestų sėsti prie derybų stalo, tartis. Lietuvoje nėra pasipriešinimo neteisybei tradicijų, į protestuotojus žiūrima kaip į nusikaltėlius.
Ministrė pasiūlė paprastą išeitį:
– Neduokite supirkėjams dvi dienas pieno – ir problema bus išspręsta.
– Vienybės trūkumas – nacionalinė nelaimė, – apgailestavo LPGA vadovas J. Vilionis. – Septyni tūkstančiai pieno statytojų pasidavė pieno perdirbėjų šantažui. Kai susibursime į kooperatyvus, valdysime savo pieno žaliavą, diktuosime ir kainas.
Pastaba. „Mašinų laužytojų“ (luditų) judėjimas kilo XIX a. pradžioje Notingemo grafystėje Didžiojoje Britanijoje, kai fabrikuose atsirado garo mašinos, pakeitusios tūkstančius darbininkų. Pastarieji buvo išvyti į gatvę, dėl nedarbo kaltino mašinas, todėl jas negailestingai daužė.

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.