Savivaldybės jaučiasi pralaimėjusios kovą

Didėjantys emigracijos mastai – seniai niekam ne paslaptis. Tuštėja ne tik kaimai, bet ir rajonų centrai. Ką daryti, kaip susigrąžinti išvykusiuosius, ar tam pasirengusios savivaldybės? Apie tai šią savaitę diskutavo Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimu susirinkę merai. Pretekstas tokiam pokalbiui buvo Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ užsakymu pernai lapkritį atliktas tyrimas apie grįžtamąją migraciją ir regio­nų perspektyvas. O jo duomenys – nedžiuginantys.

Situacija negerėja
Pastaruosius ketverius metus išvykstančiųjų iš Lietuvos skaičius nuolat didėja. Pernai pasiektos rekordinės aukštumos. Negalutiniais duomenimis, pernai (per 11 mėn.) iš Lietuvos išvyko 54,6 tūkst. gyventojų. Tai 18 tūkst. daugiau nei 2014 m.
Šiek tiek vilties suteikia tam tikras grįžtamosios migracijos augimas. Per nevisus praėjusius metus sugrįžo 16,6 tūkst. tautiečių. Tačiau akivaizdu, kad tai toli gražu nekompensuoja darbingiausios visuomenės dalies praradimų.
Emigracija – ne vien ekonominė, bet ir socialinė, kompleksinė valstybės problema. Tyrimai patvirtina, kad tai suvokia dauguma gyventojų. Čia prasideda uždaras ratas, problemų grandinė: darbo jėgos trūkumas, „protų nutekėjimas“, nepilnos bei išyrančios šeimos, regionuose uždaromos mokyklos, senstanti populiacija, apmiręs kultūrinis gyvenimas, nykstantys kaimai, nesurenkami mokesčiai.
„Statistika rodo, kad kas penktas išvažiavęs lietuvis norėtų grįžti namo. Bet reikia, kad tokio noro būtų ir Lietuvoje. Darbai pirmiausia priklauso nuo savivaldos“, – tvirtina Prezidentė D. Grybauskaitė.

Dažnai tiesiog nuleidžia rankas
Savivaldybės teisinasi, kad daugelis svertų yra ne jų kompetencija. Emigruoti pirmiausia žmones stumia ekonominės priežastys, nekonkurencingi atlyginimai. Daugelyje savivaldybių vidutinis atlyginimas siekia 450–700 Eur, trūkstamų specialybių atstovams – 1 tūkst. Eur, o užsienyje už tą patį darbą mokamas penkis kartus didesnis atlyginimas.
„Savivaldybės jaučiasi pralaimėjusios kovą dėl išvykusiųjų. Ne viskas jų galiose. Socialinė infrastruktūra negali atsverti ekonominės pusės“, – pripažįsta „Spinter tyrimą“ merams pristačiusi TMO Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė.
Kita vertus, jos pastebėjimu, savivalda turi gana nemažai galių, kurių neišnaudoja. Viskas prasideda nuo tikslų suformulavimo. Dabar daug kur vyrauja nuostata išlaikyti rajone dar likusius gyventojus. Tačiau vaizdas savivaldybėse gana margas. Apie penktadalis savivaldybių (tyrimas atliktas 44 savivaldybėse) imasi žygių siekdamos susigrąžinti išvykusiuosius. Yra gerų pavyzdžių Tauragėje, Alytaus mieste, kitur.

Žvilgsniai krypsta į Ukrainą
Kai kuriose savivaldybėse, kuriose jau trūksta darbo jėgos, o viltis susigrąžinti išvykusius gyventojus menka, jau svarstoma galimybė darbininkus pasitelkti iš užsienio, pirmiausia iš Ukrainos.
Tokią mintį savivaldos vadovams paprastai perša verslininkai. Savivaldybėms tenka tarpininko tarp darbdavių ir centrinės valdžios vaidmuo. Beje, Prezidentė D. Grybauskaitė čia palaiko darbdavių iniciatyvą.
Beveik trečdalyje tyrime dalyvavusių savivaldybių buvo svarstoma tokia galimybė, priimtas kryptingą politiką palaikantis sprendimas. Šiek tiek daugiau nei penktadalis savivaldybių su užsieniečių darbininkų pritraukimu jau susiduria praktiškai, nors politinio sprendimo tuo klausimu neturi.

Pasigenda koordinatoriaus
TMO Vilniaus biuro vadovė dr. A. Sipavičienė mano, jog vietos valdžiai labai svarbu su išvykusiaisiais palaikyti nuolatinį ryšį ir skatinti grįžtamąją emigraciją. Tačiau neretai tai paliekama privačiai iniciatyvai.
Jau treji metai, kai Migracijos informacijos centras „Renkuosi Lietuvą“ vieno langelio principu teikia nemokamas konsultacijas grįžtantiems, jau gyvenantiems ar svarstantiems tai daryti asmenims. Analizuojama, kokie tai žmonės, su kokiais klausimais jie susiduria.
Centras palaiko glaudžius ryšius su visomis valstybės įstaigomis, tačiau labai pasigenda savivaldybių lygmens koordinatorių – specialistų, į kuriuos būtų galima rekomenduoti kreiptis pagalbos ieškančiam žmogui.

Pirmutinis klausimas – nuo ko pradėti
Dovydas Petrošius yra vienas tų, kurie sugrįžimo iš emigracijos peripetijas patyrė savo kailiu. Tai paskatino jį įkurti sugrįžusių bei norinčių sugrįžti emigrantų bendruomenę. Dabar šioje grupėje, pasak jauno vyro, yra apie 15 tūkst. narių.
Po dešimties metų, praleistų Didžiojoje Britanijoje, D. Petrošius prieš ketverius metus sugrįžo į Lietuvą. Neilgai svarstęs pasirinko gimtąją Palangą – norėjo nedidelio miesto.
Pirmutinis klausimas tada, prieš ketverius metu, buvo: nuo ko pradėti? Aktualiausia – darbo ir socialinės integracijos tema. Vyras buvo atsakingas ne vien už save, bet ir už savo šeimą, joje augantį vaiką. Ieškodamas reikalingos informacijos ėjo nuo vienų durų prie kitų. Lengvai bendraujančiam lietuviui nebuvo koktu su tuo pačiu klausimu belstis vis į kitus kabinetus. Kurį laiką padirbėjęs samdomu darbuotoju, D. Petrošius pats susikūrė darbo vietą – statybos įmonę. Tada jam dar nebuvo 30 metų, tačiau praėjus kuriam laikui (jau po laiko) sužinojo, jog nepasinaudojo tam tikromis valstybės numatytomis lengvatomis.

Užsienyje integruotis lengviau nei sugrįžus?
Tyrėjų vertinimu, grįžusių emigrantų poreikis gauti pagalbą susirandant darbo tenkinamas tik 20 proc.: darbo biržos sistema iš esmės yra neveikianti. Pagalbos kuriant verslą (informavimas, paramos teikimas) lygis tesiekia 40 proc.: trūksta susistemintos informacijos, lengvatų, mokesčių atidėjimo.
Kita grįžtančioms šeimoms labai aktuali problema – švietimo ir ugdymo paslaugos vaikams, nes vaikas ateina iš kitos švietimo sistemos, neretai ir kultūros, būna primiršęs kalbą; kažkaip reikia gerinti jo psichologinę integraciją, psichologinį komfortą. Emigracijoje dažnai susituokiama su užsieniečiais, o kaip padėti integruotis kitataučiam šeimos nariui? Čia vėl susiduriama su elementarios informacijos trūkumu – kur kreiptis, nuo ko pradėti.
Susidaro paradoksali situacija – įsikurti užsienyje neretai būna lengviau nei sugrįžus į Lietuvą. Pasak dr. A. Sipavičienės, užsienyje dažnai padeda gerai išsivystęs emigrantų tinklas, o sugrįžusiųjų savitarpio pagalbos mechanizmo Lietuvoje nėra. Kita vertus, užsienyje žmogus labiau mobilizuotas, jaučiasi atsakingas už save, o namo grįžtama su kitokia nuostata – kad čia tavęs laukia, tad biurokratinės kliūtys žeidžia.

Irma DUBOVIČIENĖ
ŪP korespondentė