Savivaldybių verslas ar socialinė paslauga?

Lietuvoje veikia per 260 savivaldybių valdomų įmonių, jose dirba apie 20 000 žmonių. Laisvosios rinkos instituto atlikta analizė parodė, kad valdiškos įmonės iš viso teikia per 720 paslaugų, joms apmokėti, be viešųjų pirkimų konkursų, kasmet išleidžiami keli šimtai milijonų eurų. Liberalizmo idėjų propaguotojai įsitikinę, kad tai neefektyviai išleisti mokesčių mokėtojų pinigai. Tačiau iš tiesų viskas yra kur kas sudėtingiau.

Motyvas – viskas brangsta
Ateinančiais metais įsigalios Vietos savivaldos įstatymo nuostata, kad savivaldybės gali teikti tik nekonkurencingas viešąsias paslaugas. Tai reiškia, kad daugeliui paslaugų pirkti teks skelbti viešuosius konkursus. Tai gali sužlugdyti nemažai vietinės valdžios kontroliuojamų įmonių, todėl Seime jau ne pirmą kartą kyla diskusija dėl savivaldybių savarankiškumo. Kad tik dotuojant viešąsias paslaugas galima padėti gyventojams, vienu balsu tvirtina ir savivaldybių merai. Vis dėlto gyvenimas rodo, kad į pragarą kelias irgi gerais norais grįstas.
Įprasta, kad įmonės, kurių 100 proc. akcijų priklauso savivaldybėms, teikia vietinio susisiekimo paslaugas, centralizuotai aprūpina vandeniu, rūpinasi nuotekų surinkimu ir valymu. Bet savivaldybės dar turi nuo sovietmečio užsilikusių knygynų ir laidojimo namų, laisvalaikio ir pramogų centruose steigia kavines, taikančias 100 proc. antkainius, nors tuo visiškai nesunkiai galėtų ir turėtų užsiimti tarpusavyje konkuruojantis privatus verslas. Įdomiausia, kad savivaldybių biudžetų lėšomis dotuojamos valdiškos paslaugos dažnai nėra pigesnės nei teikiamos privačių įmonių.
Štai Šilalės savivaldybė jau kelintą kartą per šią kadenciją didina UAB „Gedmina“ laidojimo paslaugų įkainius. Vadovaudamasis argumentu, kad viskas Lietuvoje brangsta, UAB „Gedmina“ direktorius Donatas Grigelis įmonės akcininkams aiškino, kad „už tokį darbą darbuotojai turi gauti normalų atlyginimą“.

Nuo duobių iki karstų
Šilalės savivaldybės administracijos Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vedėjos Raimundos Kibelienės skaičiavimais, šįkart „Gedminos“ įkainiai vidutiniškai didėja maždaug 30 proc., tačiau D. Grigelis tikina, kad gal tik kokiais 10 ar 12 proc.
Visgi tuos, kuriems teks apsilankyti Šilalės laidojimo namuose, paslaugų kainos tikriausiai šokiruos. Duobės kasimas pabrango 50 eurų ir dabar vasarą kainuos tiek, kiek anksčiau kainuodavo žiemą, – 150 eurų, o nuo gruodžio 1 d. iki balandžio 1 d. – 200 eurų.
Dar keisčiau, kad ketverius metus pelningai dirbanti įmonė stovi ant bankroto slenksčio – tiekėjams už karstus ir drabužius yra skolinga daugiau kaip 54 tūkst. eurų. Skolas užgyvenęs buvęs bendrovės direktorius pinigus panaudojo laidojimo namų pastatui renovuoti. Naujasis vadovas atsiskaityti su tiekėjais nematė reikalo, o bendrovės „Vlado medis“ savininkai ne vienus metus tylėjo, nes savivaldybės įmonė besąlygiškai pirko jos gaminius. Nors dėl to karstai ir buvo brangesni.

Valdžios galvos skausmas
Skola – ne žaizda, neužgyja. Šiemet didžiausias įmonės kreditorius apsilankė Šilalės savivaldybėje ir pareikalavo, kad „Ged­mina“ grąžintų bent pusę skolos, kitu atveju kreipsis į teismą. O tai įmonei, vos suduriančiai galus, reiškia didžiules problemas, gal net bankrotą.
Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas užtikrino vietinius politikus, kad su „Gedminos“ kreditoriais susitarė – pažadėjo skirti iš biudžeto bendrovei pinigų bent daliai skolų grąžinti. Mero susitarimas sukėlė įtarimų savivaldybės tarybos Antikorupcijos komisijos pirmininkui Algirdui Meiženiui. Jo nuomone, tokie susitarimai yra korupcijos apraiškomis galintys virsti dalykai.
Pernai Šilalės savivaldybė iš biudžeto jau skyrė 54 tūkst. eurų Šilalės autobusų parkui įsiskolinimams likviduoti, bet įmonės iš amžinų skolų neišvadavo. Šiemet savivaldybei buvo pateiktas naujas raštas – Šilalės autobusų parkas vėl prašo pinigų, iš viso daugiau nei 300 tūkst. eurų. Apyvartinėms lėšoms įmonei trūksta 150,6 tūkst. eurų, 168 tūkst. eurų reikia nuostoliams padengti – ne pirmi metai auditoriai atkreipia dėmesį, kad įmonė, kuriai trūksta nuosavo kapitalo, veikti negali.

Ką privatizuoti, ko – ne
Šilalės politikai niekaip nesusitaria, kas yra verslas ir kuo jis skiriasi nuo socialinės paslaugos. Vietinis susisiekimas Vietos savivaldos įstatyme įvardijamas kaip savarankiška savivaldybių funkcija, tačiau yra manančiųjų, kad nuostolingai dirbantį Šilalės autobusų parką reikėtų privatizuoti, nes jo paslaugų gyventojams reikia mažiausiai. Laidojimo namai – šventas reikalas. Nes kas gi, jei ne valdžia, sunkią nelaimės valandą turi padėti gyventojams?
Pasigirdus opozicijos narių raginimams neleisti „Gedminai“ tuštinti žmonių piniginių vien dėl to, kad darbuotojams būtų galima padidinti atlyginimus, D. Grigelis pratrūko: „Mano, kaip vadovo, pareiga yra organizuoti įmonės veiklą taip, kad ji dirbtų pelningai, apskaičiuoti ir numatyti ateitį. Ateitis yra paprasta: viskas Lietuvoje brangsta. (…) Jūs nustatote įkainius. Kaip man baigti metus pelningai, jeigu jūs neleidžiate? Po to sakysite, kad esu blogas vadovas.“
Tokie direktoriaus argumentai išduoda, kad socialine paslauga laidojimo verslas Šilalėje net nekvepia – galvojama tik apie pinigus ir pelną.

Savivaldybės pelno nesiekia
Kas iš tiesų yra vandens tiekimas, nuotekų valymas, susisiekimas, mokinių vežimas į ugdymo įstaigas – verslas ar socialinė paslauga, diskutuoja ir kitos savivaldybės, juo labiau kad dauguma vietinės valdžios kontroliuojamų įmonių dirba nuostolingai.
Jurbarko savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė prisimena laikus, kai Jurbarko savivaldybė dalį vietinio susisiekimo maršrutų jau buvo atidavusi privatiems vežėjams. Verslininkai pasiliko pelningus maršrutus, tačiau atsisakė teikti paslaugas kaime – savivaldybės nustatytas vietinio susisiekimo įkainis jiems pasirodė per mažas, nes negeneravo jokio pelno.
„Dėl to ir savivaldybei priklausančios įmonės balansuoja ties išlikimo riba. Važiuojant duobėtais žvyrkeliais, užsukant į atokiausius kaimelius, brangiau kainuoja transporto išlaikymas, todėl privatūs vežėjai tokių maršrutų vengia, o savivaldybė nori nenori turi jais vežti ir dengti nuostolius“, – ŪP sakė V. Rekešienė.
Pasak Jurbarko savivaldybės administracijos vadovės, nekyla abejonių, kad ne tik susisiekimas, bet ir geriamojo vandens tiekimas, nuotekų valymas turi būti kontroliuojami vietinės valdžios institucijų, nes tiek investicijų, kiek į šią sritį dar reikės įdėti, niekada neatsipirks. Jei jas tektų įskaičiuoti į vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo tarifus, būtų nuskriausti gyventojai.
„Mūsų savivaldybė Jurbarko autobusų parkui pavedė teikti mokinių vežiojimo paslaugą, įpareigojo eksploatuoti geltonuosius autobusiukus. Visada galime siekti, kad mūsų įmonės dirbtų efektyviau, bet reikalauti, kad jos savivaldybei, kaip akcininkui, teiktų pelną, būtų nežmoniška“, – mano V. Rekešienė.

Liberalesni nei visas pasaulis
Kovą apie savivaldybių įmonių pajėgumą konkuruoti su verslu buvo diskutuojama ir Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Jau anksčiau šis komitetas buvo kategoriškai pasisakęs prieš bandymus naikinti savivaldybėms pavaldžias įmones. Dabar teikiamos pataisos, kad savivaldybės įmonėms nebūtų taikomi Konkurencijos tarybos keliami reikalavimai. „Argumentų turime labai daug. Visi merai vieningai išsakė nuomonę, kad iš savivaldybių negalima atimti instrumentų kasdienėms problemoms spręsti, kiekvienai duobei užlyginti neįmanoma skelbti konkurso. Pelnas negali tapti tikslu teikiant paslaugas gyventojams, bet mūsų ir Konkurencijos tarybos požiūriai taip smarkiai skiriasi, kad kažin ar kada suartės“, – įsitikinęs Jurbarko vicemeras Saulius Lapėnas.
Jei vis dėlto ateinančiais metais miesto viešosioms erdvėms tvarkyti, gatvių priežiūrai ir kitiems panašiems darbams tektų skelbti konkursą, komunalinių paslaugų įmonėms iškiltų pavojus likti ant ledo. Bet tai nereiškia, vicemero nuomone, kad savivaldybė sutaupytų. Paskelbus konkursą, vietines įmones nustumia kainas dempinguojančios didžiųjų miestų bend­rovės, o po kiek laiko, kai nelieka konkurentų, pasinaudoja proga diktuoti kainas, tada jos pasiekia kosmines aukštumas. Kodėl taip atsitinka, niekas Lietuvoje neanalizuoja.
„Mes kažkodėl norime būti liberalesni nei visas pasaulis. Nė vienoje iš 28 šalių tokia praktika savivaldybėse netaikoma – buvome Vokietijoje ir matėme, kiek daug savivaldybėms ten suteikta ūkinės laisvės“, – stebisi S. Lapėnas.

Daiva BARTKIENĖ
ŪP korespondentė