Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis: „Sava tvora netaps gražesnė ištepliojus kaimyno vartus“

Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui kartais teks pavaduoti ir šalies Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Iki Seimo rinkimų tik Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) akademinei bendruomenei gerai pažįstamas mokslininkas Viktoras Pranckietis per dvi pastarąsias savaites pakilo politinės karjeros laiptais aukščiau nei bet kuris kitas Lietuvos politikos naujokas ir pralenkė daugybę valdžios veteranų – tapo Seimo Pirmininku, tai yra antruoju valstybės asmeniu, pavaduojančiu net šalies Prezidentę, ir pateko į dešimties svarbiausių Lietuvos Respublikos veikėjų, kurių populiarumo pokyčius nuolat tikrina sociologai, sąrašą.
V. Pranckietis sugeba bendrauti ir su egzotiškų kraštų studentais (afrikiečiais, studijuojančiais ASU), ir su bandančiais atrasti teisingą gyvenimo kelią kaliniais, kuriuos pagal „Žaliosios oazės“ sutartį su Kalėjimų departamentu dekano V. Pranckiečio vadovaujamas ASU Agronomijos fakultetas socializavo – mokė už grotų auginti lietuviškas daržoves ir japoniškus grybus. Tikėtina, kad V. Pranckiečiui pavyks suvaldyti ir Seimo opozicijos potvynius bei valdančiosios daugumos atoslūgius.
Seimo Pirmininkas Viktoras PRANCKIETIS atsako į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, kaip parlamento vadovas ištvėrė tą žiniasklaidos pakurstytą pirmąją karščio bangą, nutvilkiusią jį iš įkaitusios iki raudonumo politikos virtuvės, ir kokius valdančiosios „valstiečių“ par­tijos reitingus prognozuoja po ketverių metų.

– „Didžioji“ žiniasklaida, „elitiniai“ politikos apžvalgininkai, nepaisydami naujosios valdžios šimto dienų nekritikavimo taisyklės, pro didinamąjį stiklą nagrinėja kiekvieną vos pradėjusio dirbti naujojo Seimo sprendimą, užgauliai įvertino Jūsų kompetenciją ir sugebėjimus vadovauti parlamentui. Ar įsižeidėte? O gal esate užsigrūdinęs, atsparus patyčioms ir supratote, kur einate?
– Susidomėjimas ką tik išrinktais Seimo nariais, Seimo Pirmininku – natūralus dalykas. Ne­žinomybė gimdo baimę, o bai­mė – reakciją. Šią dar sustiprina, ti­kėtina, ir apmaudas, kad „išrinko ne tuos“. Iš pradžių, kol neįsibėgėję Seimo darbai, tarsi ir nėra ką daugiau nagrinėti, todėl žiniasklaida tiria politikų asmeninius duomenis – kas toks, kur mokėsi, dirbo ir t. t.
Žinoma, iš „didžiųjų“ ir „elitinių“ galima būtų tikėtis daugiau drąsos, nešališkumo, o etiketes klijuoti – civilizuotai bendraujant sunkiai suvokiamas dalykas. Man, atėjusiam iš tolerantiškos, etiškos akademinės bendruomenės, toks elgesys kelia nuostabą ir apgailestavimą. Bet žurnalistai – irgi piliečiai (rinkėjai), turėję savo politinius favoritus, todėl gal dabar bando „atsigriebti“. Trokštant, kad „mūsų tvora taptų gražesne“, galima išteplioti kaimyno tvorą. Gal tokiu būdu išliejamas nusivylimas rinkimų rezultatais.
– Ar labai Jūsų, ilgamečio aukštosios mokyklos dėstytojo, nuomone, Seimo nariai skiriasi nuo studentų? Gal mokate kokių nors pedagoginių gudrybių, kurios padėdavo suvaldyti Aleksandro Stulginskio universiteto jaunatviškas auditorijas, o dabar visiškai tiktų per parlamento plenarinius posėdžius, kad Seimo nariai dirbtų konstruktyviai, kalbėtų dalykiškai, siūlytų svarbius teisės aktų projektus ir neįžeidinėtų vienas kito?
– Manau, mes visi esame studentai, – mokymasis visą gyvenimą ne madingas lozungas, bet neišvengiama būtinybė. Kiekvienam naujam Seimo nariui, įskaitant mane, dabar intensyvaus mokymosi metas: gilinamės į Seimo Statuto nuostatas, techninę Seimo veiklos organizavimo sistemą. O svarbiausia – stengiamės perprasti politinius sprendžiamuosius Seimo nario veiklos aspektus. Tikiu, kad naujieji parlamentarai suvokia didžiulę jiems tekusią atsakomybę ir pasiryžę pateisinti Lietuvos žmonių lūkesčius konstruktyvumu, etišku elgesiu. Nuolat juntama tikimybė išgirsti kritiškų pastabų iš Seimo svečių balkono gali būti veiksminga priemonė, verčianti parlamentarus visada laikytis „karališkosios elgesio taisyklės“ – elkis taip, lyg visada būtum stebimas.
– Visuomenė gana prastai vertina Seimą – jis neišsiropščia iš valstybės institucijų reitingų dugno. Kokie, Jūsų nuomone, turėtų būti pirmi svarbiausi sprendimai, kad parlamento įvaizdis pasikeistų, pagerėtų? Taip pat ir tolimesni darbai.
– Mano nuomone, tik realūs darbai – Lietuvai reikalingi sprendimai, kuriuos priėmus ir įgyvendinus žmonės pajustų nors iš pradžių gal nedaug, bet pagerėjusį savo gyvenimą, išvystų atsakingiau tvarkomus viešuosius reikalus, gali realiai ir apčiuopiamai pagerinti Seimo įvaizdį. Žinoma, etika, pagarba oponentui – irgi labai svarbu. Ir, be abejo, žmonės turi įsitikinti, kad Seimas yra ne privilegijų vieta, o konstruktyvaus darbo aukščiausia institucija.
– Ankstesnių kadencijų Seimuose svarstant svarbius klausimus dėl visuomenei labai rūpimų teisės aktų balsuodavo gerokai mažiau nei pusė, kartais tik keliolika parlamentarų. Ar naujoji Seimo valdyba imsis kokių nors priemonių plenarinių posėdžių lankomumui pagerinti? Gal reikėtų mokyti „per piniginę“?
– Dalyvauti plenariniuose posėdžiuose, balsuoti dėl teisės aktų yra labai svarbi Seimo nario pareiga. Ir turbūt ne ypač daug tokių funkcijų ar reikalų, dėl kurių galima būtų praleisti Seimo posėdį. Pustuštės Seimo posėdžių salės vaizdai nepadidina žmonių pagarbos ir pasitikėjimo Seimu. Sieksiu, kad naujasis Seimas šį daugelį metų girdimą visuomenės priekaištą parlamentarams nuodugniai aptartų. Tikiuosi, rasime būdų situacijai pakeisti. Čia pavyzdžiu galėtų būti europarlamentarams taikoma taisyklė: „nebalsavai – nebuvai“, rezultatas – piniginės turinys.
– Seimo posėdžių sekretoriate įregistruojama šimtai įvairiausių, keisčiausių, visuomenę stebinančių ir juokinančių įstatymų pataisų, Seimo rezoliucijų projektų. Parlamentarai ypač suaktyvėja artėjant naujiems rinkimams, norėdami įtikinti rinkėjus, kad buvo labai „darbštūs“. Kaip, Jūsų nuomone, galima būtų pristabdyti parlamentarų epistoliarinį įkarštį ir pagerinti teikiamų teisės aktų projektų kokybę?
– Iki šiol parlamentarų darbo kokybė buvo vertinama kiekybiniais rodikliais: įregistruotų įstatymų projektų ar jų pataisų, pasisakymų plenarinių posėdžių metu gausa. Reikėtų rasti objektyves-
nių – kokybinių – kriterijų. Tačiau geriausi vertintojai – aktyvūs rinkėjai, nuolat stebintys ir aptariantys savo išrinktų Seimo narių veiklą visą jų kadencijos laikotarpį.
– Per rinkimų kampaniją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis tvirtino, kad Lietuvos politikos svorio centras iš Vyriausybės turi persikelti į Seimą. Kitų politikų nuomone, negalima taikstytis, kai ministerija virsta „valstybe valstybėje“. Tikriausiai naujasis parlamentas griežčiau kontroliuos vykdomąją valdžią, kaip numato ir Seimo Statutas? Kokiais būdais?
– Ryški vienos politinės jėgos – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos – rinkimų pergalė leidžia tikėtis, kad į koalicinės Vyriausybės programą bus įtraukta daug šios partijos programinių nuostatų, LVŽS siūlomi kandidatai užims aukštus politinius Vyriausybės postus, o partijos lyderiai, dirbantys Seime, turės visas galimybes stipriau kontoliuoti vykdomosios valdžios institucijas. Juolab kad dauguma ministrų nėra Seimo nariai, o tiesiog jų pareiga bus įgyvendinti koalicinės Vyriausybės programą, kurią patvirtins Seimas.
– Rinkimus laimėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga nutarė apkarpyti Seimo narių lengvatas ir privilegijas: parlamentarams teks savo lėšomis nuomotis automobilius, Seimo Pirmininko pavaduotojams nebepriklauso tar­­nybinės mašinos ir asmeniniai vairuotojai, o parlamento viešbučio gyventojams politikams tikriausiai teks iš savo kišenių susimokėti bent jau už vandenį ir elektrą. Gal ir Seimo narių nuo kitos kadencijos sumažės iki 101, kaip nuolat reikalauja visuomenė, argumentuodama, kad nuo 1992 m., kai Lietuvos Konstitucijos kūrėjai parlamentą suprojektavo su 141 įstatymo leidėju, Lietuvoje gyventojų sumažėjo beveik milijonu?
– Parlamentarų darbo sąlygų ir „privilegijų“ klausimas visada buvo aktualus visuomenei, todėl naujasis Seimas nusprendė pradėti būtent nuo šių techninių dalykų. Džiugu, kad besipriešinančių pokyčiams kolegų buvo labai nedaug.
Tikiu, kad, parengus būtinus teisės aktus, palaikant visuomenei, šis Seimas sugebės apsispręsti dėl mažesnio Seimo narių skaičiaus, parlamentarų atostogų, išmokų, parlamentinės veiklos išlaidų ir kitais aktualiais klausimais.
– Valstiečių ir žaliųjų frakcijos valia nebeliko Seimo Informacinės plėtros komiteto, buvęs Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas padalytas į du. Praėjusiame Seime veikė Laisvės premijų komisija, bet, parlamentarams atsisakius skirti premiją komisijos nominuotam Vytautui Landsbergiui, iširo. Kokių naujų laikinųjų ir nuolatinių komisijų bus 2016–2020 metų kadencijos Seime?
– Kaip nustatė Seimo Statuto 71 str., parlamentas, pripažinęs būtinybę, gali sudaryti nuolat veikiančias komisijas specialioms problemoms nagrinėti arba sudaryti laikinąsias tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas kokiam nors klausimui ištirti, parengti ar kitiems Seimo pavedimams atlikti.
2016–2020 metų kadencijos Seimas yra sudaręs 11 nuolat veikiančių komisijų: Antikorupcijos, Etikos ir procedūrų, Energetikos, Jaunimo ir sporto reikalų, Konstitucijos, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės, Migracijos, Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų, Peticijų, Priklausomybių prevencijos, Savižudybių prevencijos.
Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos laisvės premijos įstatymu, taip pat nusprendė sudaryti Laisvės premijų komisiją. Tikiu, kad, naujajam Seimui išmintingai nusprendus, minint Sausio 13-ąją Lietuva galės pasveikinti Laisvės premijos laureatus.
Laikinosios komisijos gali būti sudaromos atsižvelgiant į poreikį ir būtinybę.
Taip pat turėtų būti sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija.
– Koks Jūsų požiūris į parlamentinę opoziciją – piktavaliai priekabiautojai ar lydžiai, sujudinantys vandenį (Seimą), kad jis neužsistovėtų ir neapaugtų maurais?
– Konstruktyvaus turinio ir etiškos formos kritika – labai pozityvus demokratinis veiksnys. Nepaisant skirtingų nuomonių ir politinės konkurencijos, ideologinis dialogas turi būti kultūringas. Manau, reikėtų pasistengti, kad visuomenė per televiziją rodomų Seimo debatų negalėtų pavadinti rietenomis.
– Savo visuomeniniu patarėju pasirinkote Nepriklausomybės akto signatarą, dukart Seimo vadovą, Socialdemokratų partijos garbės pirmininką Česlovą Juršėną. Kodėl jį? Kas gali sieti miestietį žurnalistą su agronomu pedagogu?
– Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad šis iškilus politikas sutiko būti mano patarėju ir mokytoju. „Seimo enciklopedija“, „politikos džentelmenu“ vadinamas žmogus gali būti pavyzdžiu visiems. Daugelį metų eidamas pačias aukščiausias pareigas Seime jis įrodė, kad politikas gali išlikti taktiškas, etiškas, sugebantis rasti kompromisus ir išeitis iš keblių situacijų.
– Pagal Seimo Statutą kai kada eisite net ir šalies Prezidento pareigas (pavyzdžiui, Prezidentei Daliai Grybauskaitei išvykus vizitų į užsienį). LVŽS lyderis R. Karbauskis jau pareiškė, kad 2019-aisiais į Prezidento postą nekandidatuos. Gal jūs būsite LVŽS kandidatas?
– Dabar siekiu tapti profesionaliu Seimo Pirmininku. Šis atsakingas darbas man naujas, įdomus. Todėl apie jokius kitus postus negalvoju, o reikalui esant stengsiuosi kuo geriau atlikti ir konstitucinę pareigą – pavaduoti Prezidentę.
– Seimo Pirmininkas ir didžiausios parlamento frakcijos seniūnas – agronomai. Gal Žemės ūkio ministerijai irgi patartumėte įdarbinti daugiau negu tris agronomus kaip dabar?
– Malonu, kad mūsų bendruomenę aplankė sėkmė – agronomai atėjo į didžiąją politiką. Pačių įvairiausių profesijų atstovai – muzikai, gydytojai, pedagogai, fizikai, chemikai, verslininkai, bibliotekininkai, įvairiais laikais atvykę į Seimą iš atokiausių Lietuvos kampelių, tapo iškiliais politikais. Manau, agronomas – nė kiek ne mažiau sėkmingai politinei karjerai tinkama profesija – tokį išsilavinimą turėjo ir antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. O Žemės ūkio ministerijoje agronomų, kitų žemės ūkio specialistų gali ir turi būti daugiau.
– Žemės ūkio rūmų taryba skųsdavosi, kad į Kauną pasitarti su žemdirbiais iš Žemės ūkio ministerijos atvykdavo pačio žemiausio rango pareigūnai, o iš Seimo Kaimo reikalų komiteto neapsilankydavo niekas. Ar, vadovaudamas Seimui, neužmiršite kelio į savo Alma Mater (ASU) ir apsilankysite ŽŪR renginiuose? Pavyzdžiui, gruodžio 14 d. Žemės ūkio rūmų suvažiavime?
– Galėčiau pasakyti paprastai – kvieskite, o žinodamas galimybes, dalyvausiu visur, kur svarbu, jeigu manęs lauksite. Tikrai neužmiršiu nei savo Alma Mater, nei žmonių, kurie mane išrinko. Kiek pajėgsiu, stengsiuosi aplankyti kuo daugiau organizacijų, susitikti su visuomene, pateikti nuveiktų darbų ataskaitas, atsakyti į žmonių klausimus. Tačiau dėl plataus Seimo Pirmininko pareigų ir darbų spektro gali pritrūkti laiko, galimybių spėti visur apsilankyti. Jau dabar matau, kad mano norai dažnai nesutaps su pareigų nulemtomis galimybėmis.
– „Valstiečių“ partija, kaip rodo ir jos pavadinimas, pirmiausia turėtų ginti kaimo, agroverslo interesus. Bet dabar gavote tokį didžiulį rinkėjų pasitikėjimo mandatą, kad jums beveik vieniems teks rūpintis visais valstybės reikalais. Ar širdies gilumoje po rinkimų nė karto neapgailestavote, kad turite per daug vietų Seime, todėl teks arti iš visų jėgų, aukoti savaitgalius ir atostogas, per nesibaigiančius valstybės darbus užmiršti, nuskriausti artimuosius?
– Dabar nebėra laiko apgailestauti – reikia daug dirbti ir stengtis nenuvilti mus išrinkusių žmonių. Einant į politiką tenka atsisakyti labai daug: įprasto darbo, ramaus ir jaukaus šeimos gyvenimo, privatumo, laisvalaikio pomėgių. Tai iššūkis ne tik man, bet ir artimiesiems. Tačiau priėmiau šį įpareigojimą kaip garbę ir atsakomybę, taip pat ir galimybę nuveikti daugiau reikšmingų darbų Lietuvai, jos žmonėms.
– Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą kai kurie politologai vadina politine jėga, iškilusia ant visuomenės nepasitenkinimo bangos, mobilizuota vieniems rinkimams. Ar tikite, kad po ketverių metu LVŽS tebebus tokia pat populiari, kaip dabar, ir nuolatos priklausys valdančiosioms koalicijoms po naujų Seimo rinkimų?
– Noriu priminti, kad partija atgimė vos atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990-aisiais, tiesa, ilgainiui keletą kartų keitėsi jos pavadinimas.Visus tuos metus LVŽS laimėdavo daug mandatų savivaldos rinkimuose, 2004–2008 metais turėjo 12-os parlamentarų frakciją Seime.
Įspūdinga valstiečių ir žaliųjų pergalė šių metų rinkimuose, didelė frakcija Seime leidžia tikėtis, kad sėkmingai įgyvendinsime žmonėms duotus pažadus ir, aišku, neprarasime populiarumo, rinkėjų pasitikėjimo po ketverių metų.

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.