Sėkmės formulė – veislinis darbas ir mokslo naujovės

Didžiausiame Jurbarko r. Vidučio ir Ramutės Razmų pieno ūkyje Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos specialistų apsilankymas – visada šventė. Kone du dešimtmečius su šia asociacija bendradarbiaujantys ūkininkai jau seniai įsitikino, kad veislinis darbas duoda didelės ekonominės naudos.

Pirmaveršės vertinamos ne pagal grožį
Šiemet asociacijos gyvulių vertintojas Romualdas Naujokas Razmų ūkyje apžiūrėjo ir pagal devyniolika požymių įvertino 60-ies pirmaveršių karvių eksterjerą. Kartu su juo atvykęs Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos (LJGGA) vadovas Virgilijus Urbonavičius, Valstybinės veislininkystės priežiūros tarnybos veislininkystės inspektorė Vida Šimulynienė bei Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorė Antanina Tunaitienė džiaugėsi, kad tokių karvių kaip Razmų retai kuriame ūkyje tepamatysi.„Šiame ūkyje prastų karvių nėra, nes šeimininkai jau seniai užsiima veislininkyste. Jie žino, kad svarbiausia ūkyje yra pienas, už kurį gauna pinigus, ir gyvulio ilgaamžiškumas, todėl renkasi tokius bulius, kurie gerina bandoje būtent tas savybes, kokių pageidauja ūkininkai“, – „Ūkininko patarėjui“ dėstė R. Naujokas.
Vertinimą stebėjęs ūkio šeimininkas V. Razma juokėsi, kad pirmaveršės vertinamos ne pagal grožį. „Iš eksterjero aprašymo suprantame, ko karvei trūksta. Jei užpakalinės kojos stačios – bus daug problemų, nes karvė nestabili – prastai stovi ant kojų, slidinėja. Seniai supratome, kad nieko gero iš tokių piendavių nebus. Kojos turi būti lenktos ir stovėti taip, kad tilptų tešmuo. Jei karvės užpakalinė dalis pakelta, ji sunkiau veršiuosis, jei nuleista – dažniau serga. Bet labiausiai reikia bijoti lenktų nagų. Užsirietusios nagos yra baisus dalykas – susižeidusi karvė neės ir neduos pieno. Dabar piendavių su lenktomis nagomis jau nebeturime, tai irgi veislinio darbo nauda“, – aiškino ūkininkas.
V. Razma neslėpė, kad, gerindami bandos savybes, naudojo ir amerikiečių, ir kanadiečių selekciją, pasiėmė net švedų žalmargių.
Du dešimtmečius pieno ūkį plečiantis V. Razma sako, kad jam labiausiai patiko švedų selekcijos karvės. Jos ilgaamžės, nelepios, neserga tešmens ligomis, po veršiavimosi nebūna paralyžių, nes švedų selekcija palaiko pieninių gyvulių raumeningumą. Jei pašaras prastesnis, raumeningas gyvulys per žiemą mažiau nusilpsta, nes turi savyje sukaupęs daugiau jėgų. O prasčiau šeriami holšteinai tais metais jau praktiškai ir baigia savo gyvenimą.
Pasak vertintojo, aprašius gyvulio eksterjerą, nesunku nustatyti, kokią įtaką bandai daro bulius, ir įvertinti, ar jis buvo geras.
„Tai informacija poravimui. Jei karvė turi trūkumų, reikia rasti tokį bulių, kurio palikuonys turės geresnių savybių. Kiekvienas ūkininkas gali pasirinkti, ko nori, tada gali numatyti, kiek gyvuliui reikia holšteino, kiek olando kraujo. Variantų yra daugybė, net 3600“, – sakė gyvulių vertintojas R. Naujokas.

Žino, ko nori iš karvių
LJGGA pirmininkas V. Urbonavičius gyrė ūkio savininkus, kad jie visada rūpinosi pieno sudėtimi – veislininkystę naudojo riebesniam ir baltymingesniam pienui gauti, nes pieno kokybė užtikrina didesnes pajamas.
„O didžioji dalis ūkininkų, kurie į tai nekreipė dėmesio, pieno dabar primelžia lyg ir daugiau, bet jame mažiau yra baltymų ir riebalų. Dabar tokių ūkių savininkai aiškina, kad jau nereikia tų holšteinų, nes vandenį parduoti neapsimoka. Kas žino, ko nori iš karvių, tą ir gauna“, – „Ūkininko patarėją“ tikino V. Urbonavičius.
Ūkininkas V. Razma pripažino, kad jam visada patiko kantrios lietuviškos juodmargės, tačiau veislininkystė jas labai pakeitė. „Mūsų holšteinai per selekciją yra išaugę iš lietuviškų juodmargių. Šios veislės gyvuliai gana atsparūs, tas savybes perduoda palikuonims, bet dabar jau yra gerokai didesni. Anksčiau juodmargės karvės nesverdavo daugiau kaip 500 kg, dabar negali būti mažesnės nei 700 kg, o ūkyje yra ir sveriančių iki 900 kg“, – neslėpė ūkininkas, prieš 20 metų pradėjęs kurti pieno ūkį nuo dviejų karvių ir kone iškart susirūpinęs veislės gerinimu.
Dabar Razmų valdose yra 280 melžiamų karvių, dirba abu ūkio savininkai ir dviejų sūnų šeimos nariai. Dar samdo trylika darbuotojų – traktorininkų, melžėjų, šėrikų, pagalbinių darbininkų. Razmai tikisi, kad netrukus, baigusi mokslus Aleksandro Stulginskio universitete, į ūkį grįš ir jų jauniausioji dukra. Jai jau numatytos fermos vedėjos pareigos.
Per dešimtmetį didžiausio Jurbarko r. pieno ūkio savininkai nerado specialisto, kuriam galėtų šias pareigas patikėti, nors mokėjo didžiulį atlyginimą. Labiausiai ūkininką papiktino paskutinioji fermos vedėja, nesugebėjusi sudaryti net veršelių šėrimo raciono. Todėl dabar pasikeisdami abu vadovauja fermai.
Vienas pagrindinių darbų, pasak Ramutės, yra gyvulių produktyvumo kontrolė. „Turime žinoti, kokios kokybės pienas, kiek jo primelžiame iš kiekvienos karvės, ir pastebėti, kada gyvulys pradeda sirgti – jei somatinių ląstelių daugėja, pieninio buliaus sperma nebesėkliname – renkamės mėsinį“, – aiškino R. Razmienė.
Pasak V. Urbonavičiaus, šie ūkininkai labai rimtai žiūri į sėklinimą, pieninėms karvėms sėklinti renkasi tik geriausių veislinių savybių bulius. „Gerai, kad patys dirba ir visus procesus kontroliuoja – samdomi darbuotojai to niekada nepadarys. Jie pradėjo nuo lietuviškų juodmargių, žino, kaip viskas pasidarė. Pažiūrėjome, kuo sėklinome šiandien įvertintas pirmaveršes – buvo vienuolika bulių ir visų ryškiausia savybė – didesnis pieno ir jame esančių riebalų bei baltymų kiekis“, – sakė LJGGA pirmininkas.
V. Razma sutiko, kad apsiveršiavus pirmaveršėms praėjusią žiemą pastebimai padidėjo bendras pieno kiekis. „Bet yra viena kita, kurios tešmuo milžiniškas, o pieno neatleidžia – tenka leisti į spenius vaistus. Italijoje matėme prie kiekvienos karvės padėtus švirkštus, bet juk gyvuliui tai negerai“, – rūpinosi ūkininkai.

Parduoda ir telyčias
Kaip ir visiems ūkininkams, Ramutei ir Vidučiui nerimą kelia mažėjanti pieno kaina – šią vasarą tris mėnesius iš eilės ji krito po du euro centus. Tačiau ūkininkai nedejuoja, sako, kad dabar jau tikrai pajuto ilgalaikio bendradarbiavimo su „Vilkyškių pienine“ naudą – kaina jiems krito mažiau nei visiems kitiems.
Be to, išlaikyti stabilias ūkio pajamas Razmai susirūpino jau prieš keletą metų. „Nebeparduodame veršelių – nusipirkome už 10 km buvusias apleistas fermas ir patys juos auginame. Tas duoda papildomų pajamų“, – tvirtino ūkininkai.
Pernai Pakruojo žemės ūkio bendrovei Razmai pardavė 37 veršingas telyčias. Pasak Ramutės, rudenį gyvuliai netilpo į tvartus, be to, ir kaina buvo nebloga – bendrovė už kiek­vieną telyčią sumokėjo po 3 tūkst. Lt.
Kone 700 ha pasėlių ir pievų deklaruojantys ūkininkai kasmet parduoda apie 1,5 tūkst. t grūdų. Pirkėjų toli neieško – visą derlių išveža į kaimynystėje veikiančią UAB „Dainiai“. O kiaulių auginimu užsiimančios bendrovės direktorius Kasparas Jurevičius per ūkininkų šventes už tai jiems atsidėkoja „vokeliu“ – premija už didžiausią bendrovei parduotą grūdų kiekį.
Ramutė ir Vidutis sako seniai supratę, kad vien darbštumo neužtenka geriems rezultatams gauti. Dar reikia sumanumo, mokslo žinių ir noro diegti naujoves. Visa tai jiems ir padeda žengti į priekį.

Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.