Šeria ūkininkai, šaudo ponai

Istorija apie stumbrų ir kitų laukinių gyvūnų niokojamus Panevėžio r. ūkininkų pasėlius nėra nauja – ji jau tapo kone tautosaka, nes pasakojama metai iš metų, perduodama iš lūpų į lūpas, ir kažkokiu stebuklingu būdu niekaip nepasiekia aukščiausiosios valdžios ausų. O kaipgi pasieks, jeigu vietiniai ūkininkai tos valdžios ponams ir jų svečiams iš užsienio šeria komerciniuose medžioklės plotuose medžiojamus laukinius gyvūnus – elniai, briedžiai, stirnos ir kiti gyvūnai minta šalia miško pasėtais javais, kukurūzais ar cukriniais runkeliais. Maža to, valdžia pasirūpino, kad ūkininkams už tai net nebūtų deramai kompensuojami nuostoliai.

Kada valdžia išgirs ūkininkus?
Panevėžio rajono Krekenavos seniūnijos Linkaučių kaimo ūkininkas Gražvydas Kasčionis nenuleidžia rankų: „Negalima tylėti, kai laukiniai žvėrys daro tokią žalą ūkininkams. Gal galų gale valdžia išgirs mūsų skundus?“ Nors patylėjęs priduria, kad kartais atrodo, jog ūkininkai palikti vieni spręsti šią problemą. Ne kartą išgirdęs ir replikų, kad jie patys turi labiau rūpintis savo pasėliais, o nenorėti, kad kažkas kitas už juos tai padarys. Suprask, miško gyventojai yra visų, taigi visi, ne tik miškininkai, medžiotojai ir valdžia, jais turi rūpintis.
Šio ir kitų ūkininkų žemės ribojasi su aplinkiniais valstybiniais bei privačiais miškais, kuriuose yra nustatyti komercinės arba profesionaliosios medžioklės plotai. Tai reiškia, kad čia stengiamasi žvėrių užauginti kuo daugiau, kad komercines medžiokles užsisakę medžiotojai negrįžtų namo tuščiomis. Šiuose miškuose nuo seno tokios medžioklės vyksta. Vietiniai gyventojai jas vadina „ponų medžioklėmis“. O ponams, kaip žinoma, reikia, kad visada būtų ką nušauti. Dėl to čia gausu elnių ir briedžių, šernų, stirnų – jie čia tiesiog auginami.
Ir niekas ant ponų nepyktų – tegu medžioja. Tik kad tie žvėrys į šalia miškų esančius ūkininkų laukus neitų. Pavyzdžiui, G. Kasčionio laukai pamiške tęsiasi šešis kilometrus.
Jis čia sėja javus, rapsus. Dėl sėjomainos kartais pasėja žirnių, kukurūzų, cukrinių runkelių. „Miškininkai sako nesėti tokių augalų, kurie vilioja žvėris. Tai ką sėti sėjomainai? – retoriškai klausia G. Kasčionis. – Be to, žvėrys ištrypia, nugraužia ir rapsus, kviečių želmenis.“

Nuostolių niekas neatlygina
Jau šiemet ūkininkui padaryta žalos už maždaug 26 tūkst. Lt. Nuostolius komisija paprastai skaičiuoja rugpjūtį ar rugsėjį, tačiau po to žalos dar padaroma ir daugiau. Štai kad ir dabar, nuostoliai jau suskaičiuoti, o laukuose pasėtus žiemkenčius niokoja elniai, stirnos. Kiek žalos čia vėl bus padaryta? Kiek nebeužaugs, o kiek užaugs nekokybiškų? G. Kasčionis sako, kad tai, ką įvertina ir suskaičiuoja komisija, yra tik dešimtadalis realiai patirtų nuostolių. „Kai sakome, kad patiriame daugiau, mums pataria nesėti taip arti miško, – pasakoja savo nuoskaudas ūkininkas. – Kartais net apkaltina, kad specialiai ten sėjame, kad gautume kompensacijas.“ G. Kasčionis šiemet pasėjęs 100 ha kviečių ir rapsų.
Paklaustas, kada tikisi sulaukti apskaičiuotų pinigų nuostoliams padengti, ūkininkas tik pečiais gūžčioja: „Paskutinį kartą kompensacijas gavome už 2011 metus. Už 2012 m. net nesikreipėme, nes sakė, kad vis tiek nieko nebus, o už 2013 m. aktas buvo surašytas, bet pinigų nėra iki šiol.“ Tiek šis, tiek kiti Panevėžio bei kaimyninio Kėdainių rajono ūkininkai neatmeta galimybės dėl neišmokamų kompensacijų kreiptis į teismą. Kiti tai jau padarė, tačiau teismai dar nesibaigę.
Ar kas nors atlygins nuostolius, taip ir neaišku, juolab kad nuo praėjusių metų Lietuvoje įsigaliojo europietiška kompensavimo tvarka, pagal kurią nustatyta vadinamoji de minimis (nereikšminga) valstybės pagalba, suteikta žemės ūkio įmonei ar ūkiui, visose ES šalyse negali būti didesnė nei 15 tūkst. eurų (kiek daugiau nei 50 tūkst. Lt) per trejus metus. Kodėl? Todėl, kad ir kitose valstybėse taip yra. Jei mūsiškiams valstybė kompensuos daugiau, bus iškreipta konkurencija vieningoje Europos rinkoje.
Net ir nedidelės kompensacijos ūkininkams mokamos iš girininkijų biudžetų, t.y. iš valstybės pinigų. Vadinasi, net ir išmokas sumoka visi mokesčių mokėtojai, nors laukiniai žvėrys atitenka labai konkrečiai turtingų žmonių, jų svečių grupei. Spręskite patys, ar tai teisinga.
Apvažiuojame ūkininko laukus ir išgąsdiname pulkelį stirnų. Nors iki miško – geras kilometras, želmenų lauke mus pamačiusi galvas pakelia elnių banda. Iš tiesų neapsakomai gražu. Tačiau nuotaiką sugadina kanopų žymėmis išmarginti žaliuojantys laukai – žvėrys ne tik nugraužia želmenis, bet ir juos ištrypia.
Pakeliui ūkininkas rodo kaimyno kukurūzų lauką. Laukas netvarkingas, mėtosi geltonos burbuolės – akivaizdu, kad šie jau subrendę augalai buvo suminti, išguldyti, todėl ir netvarkingai nupjauti.

Trypia ir stumbrų kaimenės
Šis kraštas vidurio Lietuvoje garsėja stumbrais, kurie yra saugomi valstybės. Ūkininkai prieš šiuos didelius, įspūdingus miškų žvėris nieko prieš neturi. Tačiau jie mano, kad jeigu jau valstybė juos saugo, tai turėtų ir prižiūrėti. Dabar gi šiose apylinkėse gyvena apie šimtas stumbrų ir dauguma jų ateina ganytis į ūkininkų laukus. „Jūs įsivaizduojate, kas lieka, kai per rapsų ar kviečių lauką perbėga 70-80 stumbrų banda? – klausia ir pats atsako G. Kasčionis. – Pasėlių beveik nelieka.“
Vien stumbro kanopa – kaip gero vyro delnas. Nėra ką lyginti su stirnų kanopėlėmis. Be to, šis milžiniškas gyvūnas eina per lauką, net jeigu jis labai šlapias ir kojos klimpsta. Jis tiesiog brenda per purvą. Maža to, jis mėgsta ir prigulti lauke, pasivolioti. Nesunku įsivaizduoti, kaip atrodo, kai užsėtame lauke pasivolioja keliasdešimties stumbrų kaimenė. Štai todėl ūkininkaujantys šių apylinkių žmonės pyksta, burnoja ant girininkų, ant valdžios, kad nedaro tvarkos.
Šernai čia žalos padaro mažiausiai. Na, dar ir bebrai, okupavę tarp laukų tekantį upelį. Gyventojai nespėja ardyti užtvankų. Bet ardyk neardęs – aplinkiniai krūmai, medeliai graužiami ir vėl velkami į griovį. Pravažiuojame sodybą, kur šviežiai nugraužtas obels kamienas. Dar diena kita, ir medis nuvirs. Tada arba į krosnį, arba – naujiems bebrų namams.

Turi rūpintis ir ūkininkai
Ponams, t.y. visiems, kurie pageidauja medžioti šiame rajone esančiuose bene didžiausiuose Lietuvoje profesionaliosios medžioklės plotuose, medžiokles organizuoja Krekenavos girininkijos girininkas Jonas Leika. „Ant manęs labiausiai ir pyksta ūkininkai, – sako mums girininkas. – Bet aš juk niekuo negaliu jiems padėti. Reikia valdžios sprendimų, kad visi būtų patenkinti.“ Juk valdžia priima sprendimus dėl kompensacijų ūkininkams, vietinės komisijos tik apskaičiuoja nuostolius.
„Šio įsisenėjusio konflikto tarp ūkininkų ir valdžios moderatoriumi turėtų būti Generalinė miškų urėdija, – sako J. Leika. – Turi visi susėsti prie derybų stalo ir kalbėtis. Taip, jau šis tas yra padaryta. Tarkime, jau treti metai yra leidžiama medžioti ūkininkams.“ Tiesa, jie gali medžioti tik šernus.
Girininkas sakė, kad medžioti komerciniuose medžioklės plotuose gali ne tik vadinamieji ponai, bet visi, kurie čia užsisako medžiokles. „Atvyksta ne tik valdžios atstovų, bet ir verslininkų, – pasakoja J. Leika. – Yra medžioję net NATO karininkai.“ Taip, žvėrių čia daug, bet tikrai nebūna tokių anekdotinių situacijų, kaip pasakojama. Girdi, ponams medžiojant šernas pririšamas prie medžio, kad tikrai taptų laimikiu. J. Leika, jau daug metų dirbantis girininkijoje, prisimena ir Prezidento Algirdo Brazausko medžiokles, kai šis čia lankydavosi su užsienio svečiais. Čia visada būdavo komercinės medžioklės plotai, tad žvėrių visada buvo gausu, nereikėdavo specialiai juos už pavadėlio atvesti. Ir, beje, jau nuo seno aplinkiniai ūkininkai nepatenkinti šių medžioklės plotų kaimynyste, nes žvėrių yra daug ir jie visada pirmiausia suras ir suės skanesnį maistą. Juk maloniau rupšnoti rapsų ar javų želmenis, ėsti cukrinius runkelius ar kukurūzus nei medžio žievę. Juk net ir miške stirnaitės ar elniai pirmiausia apgraužia jaunų medelių atžalas, viršūnėles, taip padarydami nuostolių ir miškui.
J. Leika sako, kad ūkininkai ir patys turi būti suinteresuoti apsaugoti savo pasėlius. Galbūt užtverti laukus tvora (kai kurie ūkininkai tai ir daro), naudoti palaukėse repelentus, elektrinius piemenis. Taip pat kovoti ir su bebrais. Juk leidžiama ardyti jų suneštas užkardas (draudžiama tik palikuonių vedimo metu).
Tačiau girininkui oponuoja ūkininkai. Pasak jų, kai žvėrių tiek priveista, jokie repelentai nepadės. Kita vertus, kodėl kažkas ponams tuos žvėris veisia, o jie turi šerti?

Autorės nuotraukos

Violeta LIUKAITIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.