Simbolinis mokestis už vandenį gero nežada

Žinia, jog Seimas nusiteikęs taisyti Žemės gelmių įstatymo pakeitimus, kurie panaikins ūkininkams taikomas lengvatas, sujaudino žemdirbių visuomenę. Sunkiai besiverčiančius gyvulių augintojus papiktino politikų svarstymai, kad, apmokestinus ūkyje išgaunamą gerinamąjį vandenį, pieno savikaina padidėtų gal tik 1 euro centu, todėl didelės žalos nepadarytų. Ūkininkai tikina, kad reikia skaičiuoti ne centus, kurie per metus virsta tūkstančiais, bet kelti klausimą dėl nuolat prastėjančios ūkininkavimo aplinkos, negatyvaus žemdirbių atžvilgiu nusiteikimo, kuris sunkų darbą kaime paverčia beprasmiu užsiėmimu.

Pataisos nežadėjo nieko blogo

Žemės gelmių įstatymas Seime priimtas dar 1995 metais, tačiau yra nuolat taisomas. Iki šiol daugiausia problemų keldavo angliavandenilių išteklių gavybos reglamentavimas. Šįkart Aplinkos ministerija susirūpino, kad leidimų tirti žemės gelmes, naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išdavimo, jų galiojimo sustabdymo ar panaikinimo reglamentavimas nėra pakankamas ir išsamus, todėl jį būtina tikslinti. Prieš metus Seimas pritarė projektui ir nukreipė jį svarstyti Aplinkos komitetui.

Žemdirbiams bene svarbiausia nuostata dėl požeminio vandens naudojimo. Žemės gelmių įstatymo pakeitimus parengusi Aplinkos ministerija laikosi nuostatos, kad leidimo požeminiam vandeniui naudoti būtų reikalaujama, jeigu vidutiniškai per parą iš vandenvietės išgaunama ar planuojama išgauti 10 kub. m ir daugiau. Išimtis būtų taikoma žemės ūkio veiklą vykdantiems asmenims (išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą), kai iš vandenvietės per parą išgaunama 100 kub. m ir daugiau gėlo požeminio vandens.

Pataisas lydinčiuose dokumentuose nurodoma, kad Žemės gelmių įstatymo pataisos buvo derinamos su Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija ir Žemės ūkio ministerija. Jos atstovai atkreipė dėmesį, kad iš 16 straipsnio 1 dalies reikėtų išbraukti nuostatą, kad „išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą“, nes taip būtų sukuriamos sąlygos kooperatinėms bendrovėms steigtis.

Tokios pat pozicijos laikėsi ir Žemės ūkio ministerija, deklaruojanti siekį skatinti ne tik pirminę žemės ūkio gamybą, bet ir savo produkcijos perdirbimą.

Tačiau įstatymo rengėjai mano, kad tokia nuostata būtų sukuriamos palankesnės sąlygos vienai ūkio subjektų grupei.

Žemės ūkio bendrovių iniciatyva Žemės gelmių įstatymo 23 straipsnyje atsirado nuostata, reikalaujanti gavybos vietoje įrengti apskaitos prietaisus.

Suabejojo lengvatomis bendrovėms

Nors Žemės gelmių įstatymo pataisos žemdirbiams nieko blogo lyg ir nežadėjo, pradėjus jas svarstyti, liberalių pažiūrų politikams kilo abejonių, ar verta žemdirbiams taikyti lengvatas. Seimo nariams atrodo, jog mokėti už požeminio vandens išgavimą turėtų daug vandens sunaudojantys ūkininkai ir bendrovės, ypač didžiosios. Taikiniu tapo šią kadenciją Seime nuolat linksniuojamas „Agrokoncernas“.

Vienas didžiausių ūkininkams teikiamų lengvatų kritikas Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Linas Balsys „Ūkininko patarėjui“ teigė, jog susitarta dėl kompromiso – paliktas neapmokestinamas 100 kub. m požeminio vandens kiekis ūkio reikmėms, tačiau už viską, kas bus išgaunama daugiau, ūkininkams teks sumokėti po 3 ct/kub. m.

„Dėl vandens aš balsavau prieš, nes nemanau, kad jis turi būti nemokamas. Palikta galimybė 100 kub. m vandens per dieną išgauti neapmokestinant ir neregistruojant gręžinio. Tai be galo didelis vandens kiekis, nes viena karvė per dieną išgeria 70 l vandens. Kiek karvių reikia laikyti, kad per dieną išgertų tokį kiekį vandens? Maždaug pusantro šimto.

Suprasčiau, kad ta lengvata būtų skiriama smulkiajam ūkininkui, kuris gyvena ūkyje, bet 100 kub. m per dieną yra ne tas kiekis, kurio reikia smulkiam ūkiui. Trims karvėms per daug būtų ir 5 kub. m per dieną. Žemės ūkio bendrovės iš esmės yra kaip pramonės įmonės, vysto intensyvią žemdirbystę, naudoja šiuolaikines technologijas, trąšas ir yra tas didžiausias teršėjas – tai ar visuomenės intereso požiūriu moralu vieną grupę, kuri labiausiai teršia, atleisti nuo mokesčio net už vandenį?“, – stebėjosi Aplinkos apsaugos komiteto narys, tvirtinęs, jog taikant tokias lengvatas jis nemato nei socialinio teisingumo, nei paprasto padorumo, mat nėra jokios objektyvios priežasties manyti, kad ūkininkai gyvena taip blogai, jog negalėtų susimokėti net euro.

Be to, pasak L. Balsio, reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuva Europos Sąjungos institucijų yra pripažinta viena labiausiai aplinką teršiančių šalių, o didžiausia tarša fiksuojama būtent žemės ūkyje ir transporto sektoriuje. Pati taršiausia iš visų žemės ūkio veiklų yra gyvulininkystė, todėl noras atleisti didžiųjų fermų savininkus net nuo mokesčio už vandenį Seimo nariui atrodo neteisingas, juo labiau kad bendrovės irgi yra įmonės – tos pačios, kaip ir mieste, bet turinčios už vandenį susimokėti.

Blogiau nei mokestis – negatyvas

Vieno didžiausių Šakių rajone pieno ūkio – Kubilių žemės ūkio bendrovės – vadovas Alvydas Miliūnas ŪP sakė, jog, apmokestinus vandenį, pieno savikaina padidėtų simboliškai, bet, net ir neatlikus skaičiavimų, aišku, kad gero iš to nebūtų.

„Visa aplinka ūkininkauti tampa vis nepalankesnė. Mokesčiai, aptarnavimo kainos visą laiką didėja, o pieno kainos mažėja. Kiek gavome litais, toli šaukia, nors visos kainos dabar tokios pat eurais. Iš to apmokestinimo nebus nieko gero. Valstybė apčiuopiamos naudos neturės, o žmones tokie sprendimai erzina. Kas norės mokėti daugiau mokesčių? Be to, visokiems „žaliesiems“, aplinkosaugininkams atsiras proga tikrinti, skirti baudas“, – sakė A. Miliūnas. Jis neslėpė, kad pastaruoju metu kaimo žmones pasiekia tik blogos naujienos, o su jomis žemdirbiams perduodama ir bloga nuotaika.

Šilalės rajone mėsinių galvijų bandą laikantis ūkininkas Rimantas Rimkus sutinka, jog didelės įtakos mėsos savikainai vandens apmokestinimas neturės. „Dėl to cento kito išgyvensime, ne tiek kažkur kitur išbarstome – kartais net nepajuntame. Be abejo, kažkiek pajusime, bet nemanau, kad nuostolis bus didelis,“ – tikina R. Rimkus.

Visgi Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys įsitikinęs, jog naujam mokesčiui pritarti negalima. „Manome, kad Aplinkos ministerijos parengtas pradinis Žemės gelmių įstatymo variantas yra netinkamas, todėl labai aktyviai kalbamės su Aplinkos ministerija. Žinant, kad ūkininkams reikia ir gyvulius girdyti, ir daržus laistyti, vanduo jiems yra būtinas – ir poreikis labai didelis, reikia ieškoti kompromiso“, – ŪP sakė G. Surplys. Jis tvirtina, jog jau surengtas ne vienas ūkininkų susitikimas su Aplinkos ministerijos specialistais ir ieškoma galimybių susitarti.

Ministro nusiteikimą „ieškoti galimybių susitarti“ kritikuoja Žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus. „Neturi ministras taip kalbėti. Turėtų sakyti „mes susitarėme, atkovojome ir dabar turime geresnį variantą“. Jau padarėme, o ne „mes darysime“. Dabar visi suprantame, kad ministras kalba apie ateitį, kai jos tikriausiai jau nebus. Dėl to dabar iš esmės gali šnekėti, ką nori. Atsakomybės klausimų dabar jis sau nekelia“, – piktinosi A. Svitojus.

Per maži mokesčiai?

Žemės ūkio rūmų pirmininkas ŪP sakė dalyvavęs diskusijose su aplinkosaugos specialistas, žemdirbiai, bet neišgirdęs jokių argumentų, kodėl reikia didinti mokesčius už žemės išteklius.

„Pagrindinis motyvas – maži mokesčiai, seniai didinta, reikia peržiūrėti. Netgi tiesiai šviesiai sakoma, jog mokesčiai atrodo per maži. Toks pasakymas niekuo nepagrįstas. Mokesčiai didinami dėl to, kad reikia pinigų infrastuktūrai prižiūrėti, paslaugoms gerinti, o ne dėl to, kad yra maži ir lėšų reikia kitoms programoms. Atimti iš žemdirbių ir kažkam duoti – bloga praktika, nes neaišku, kodėl kažkam reikia duoti daugiau. Tie dalykai ne tik nepagrįsti, bet ir pavojingi, nes išderina visą sistemą. Nėra kompleksinio mąstymo, kaip tai paveiks tas visuomenės sritis, kurioms svarbūs žemės gelmių ištekliai. Pirmiausia reikia išanalizuoti ir išsiaiškinti, kaip pokyčiai paveiks infrastruktūrą, kokie bus rezultatai, ką naudosime ateityje. Kai ieškoma papildomų resursų surinkti daugiau pinigų, labai negerai“, – sakė dr. A. Svitojus.

Pasak jo, jei jau ketinama apmokestinti žemės gelmių turtus, reikia žinoti, kam bus naudojamos surinktos lėšos, nes jos turėtų ir grįžti aplinkos apsaugai, veiklai efektyvinti.

„Žemės gelmių resursai yra visuomenės nuosavybė ir visuomenė turėtų kelti klausimą, kaip geriau juos tvarkyti ir koks turi būti rezultatas. Kai kabinetuose sėdintys politikai nori užmesti Lietuvai kitų šalių patirtį, nes jiems atrodo, kad taip turi būti, bet sisteminio supratimo neturi, visuomenėje atsiranda didelė priešprieša.

Dar didesnę problemą gali sukelti naujai bandoma užkrauti biurokratinė našta: reikės leidimų, apskaitos prietaisų. Kontroliuojančioms struktūroms atsiras proga fiksuoti pažeidimus ir bausti ūkininkus. Esame represinė valstybė, visiems mums nuolat gresia gauti baudą. Baudžia aplinkosaugos agentūros, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Statybos inspekcija – viskas atsiliepia susietajai paramai. Teisybės, kiek sankcijų ūkininkams surašo, nepasako Nacionalinė mokėjimo agentūra – matome, kad jų yra dešimtys tūkstančių. Dažniausiai žmonės net nežino, už ką yra baudžiami, nes tampa aplinkybių įkaitais: blogai fiksuoja kompiuteris, nekokybiškos topografinės nuotraukos, neatitinka, blogai veikia duomenų bazės. Kaltas visada ūkininkas. Ta biurokratinė našta yra neadekvati padarytiems pažeidimams“, – įsitikinęs dr. A. Svitojus.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas mano, jog, siekiant keisti įstatymus, reikia didesnių diskusijų ir įsiklausymo į visuomenės poziciją. Anglijoje ir kitose senesnes įstatymų leidybos tradicijas turinčiose valstybėse įstatymui priimti reikia kelerių metų ir net daugiau. Kur kas ilgiau diskutuojama net Latvijoje, o mūsų šalyje nauji įstatymai priimami paskubomis, dėl to paskui visą laiką taisomi.

„Jei įstatymų pataisos kiltų iš būtinybės, supratimo, žmonės žinotų, kur pinigai naudojami, tai ir mokesčiai visuomenės nesupriešintų – suprastume, jog reikia kažkam padėti“, – garantavo dr. A. Svitojus.

Daiva BARTKIENĖ

ŪP korespondentė