Skurstantis Lietuvos kaimas – prekeivių žmonėmis akiratyje

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras pernai rūpinosi 378 nukentėjusiais asmenimis. Tačiau tai tik lašas jūroje, nes didžioji dalis tokių nusikaltimų lieka neatskleisti. Pareigūnai pastebi, kad dažniausiai Lietuvoje ir užsienyje išnaudojami skurdžiausiai gyvenantys kaimo žmonės – socialinę riziką patiriančių šeimų vaikai, globos namų auklėtiniai, darbo ir artimųjų neturinčios jaunos moterys. Prekybos žmonėmis epicentru neoficialiai vadinama Tauragės apskritis.

Imsis švietėjiškos veiklos
Metų pradžioje Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas išplatino pranešimą, raginantį užkirsti kelią prekybai žmonėmis – įspėjo jaunimą labai atsakingai bendrauti su juos kalbinančiais asmenimis, ypač jei jie kažką siūlo, neatskleisti nepažįstamiems žmonėms savo asmeninės informacijos, kad ji netaptų šantažo priemone, atsargiai rinktis draugus socialiniuose tinkluose. Primenama, kad nukentėti nuo prekybos žmonėmis organizatorių gali bet kokios lyties, amžiaus ar socialinės padėties žmogus.
Pasak Tauragės policijos pareigūnų, Jungtinėje Karalystėje lietuviai patenka į dešimtuką šalių, iš kurių atvyksta didžiausias prekybos žmonėmis aukų skaičius.
Tauragės apskrityje pagrindinės vyraujančios prekybos žmonėmis formos yra asmenų išnaudojimas nusikaltimams ir fiktyvios išnaudojamosios san­tuokos. Tokių santuokų organizatoriai yra užsieniečiai, kurių tikslas gauti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungos šalyje. Asmenų įtraukimas į nusikalstamą veiką – privertimas daryti nusikaltėlių suplanuotus nusikaltimus. Tokios aukos verbuojamos, žadant gerą darbą užsienyje, o jas suviliojus vėliau taikoma prievarta. Pasinaudoję nukentėjusiųjų pažeidžiamumu verbuotojai įkalba vykti uždarbiauti užsienyje, o ten juos išnaudoja nusikaltimams daryti ir iš to pelnosi. Dauguma aukų, nematydamos kitos išeities, sutinka su prekiautojų žmonėmis reikalavimais, nes patys jaučiasi nusikaltę. Būtent tuo prekiautojai žmonėmis ir šantažuoja savo aukas.

Kenčia socialiai neapsaugoti žmonės
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Tauragės skyriaus socialinė darbuotoja Žaneta Morkūnaitė su nusikaltėlių aukomis susiduria kasdien – dabar jos akiratyje yra per 30 Tauragės, Jurbarko, Pagėgių, Šilalės, Raseinių savivaldybių gyventojų, kuriuos policija jau pripažino nukentėjusiais. Socialinė darbuotoja jiems ieško būstų, parūpina drabužių, maisto, veža į apklausas, ieško advokatų, rūpinasi jų saugumu ir net laiko už rankos teisme.
Ž. Morkūnaitė teigia, kad karštu prekybos žmonėmis tašku Tauragė tapo neatsitiktinai – čia veikia daug nusikalstamų grupuočių, nemažai jų pelnosi ir iš tokių nusikaltimų kaip vagystės iš parduotuvių, prostitucija ir fiktyvios išnaudojamosios santuokos. Nusikaltėlių gaujos voratinkliu apraizgė visą regioną. Dažniausiai jais tampa skurdžiausiai gyvenantys, darbo negaunantys, menko išsilavinimo, patiklūs kaimo žmonės, ypač dažnai – turintys protinę negalią. Socialinė darbuotoja teigia, kad nukenčia ir merginos, ir vaikinai, o skiriasi tik žmonių išnaudojimo pobūdis.
Vogti iš parduotuvių užsienyje verbuojami paaugliai, dar nesulaukę šešiolikos metų, nes vėliau jie jau gali būti patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, bet dažnai į užsienį išvežami ir vyresni nepilnamečiai. Dairomasi į nusikalsti linkusius, vagiliaujančius, tėvų neprižiūrimus paauglius, vaikų globos namų gyventojus – tokius jaunuolius, kurie tarsi ir niekam nerūpi. Prižadama jiems gerai sumokėti, sugundoma nuotykių pilnu gyvenimu. Daugumai siūloma užsidirbti plaunant indus kavinėse ar įsidarbinus pagalbininkais statybvietėse, tačiau net ir tie, kurie žino, koks užsiėmimas jų laukia, neįsivaizduoja, į kokią vergovę pateks.
„Neseniai susipažinome su Mantu, kuris gyveno su girtaujančia motina, todėl nuolat būdavo alkanas. Pinigų pragyvenimui jis prasimanydavo vagiliaudamas, todėl pakliuvo į policijos akiratį, o vėliau juo susidomėjo ir prekybos žmonėmis organizatoriai. Paprastai tokie žmonės susidraugauja su auka, įgauna jos pasitikėjimą, įtikina, kad juo rūpinasi, kad tas žmogus jiems labai svarbus, nori jam padėti – ir tada pasiūlo gerą darbą užsienyje. Kad teks vogti iš parduotuvių, vaikinas sužinojo tik nuvežtas į Norvegiją. Nusikaltėliai savo aukas apgyvendina išnuomotuose kambariuose, kad galėtų kontroliuoti kiekvieną jų žingsnį, ir kasdien nustato, kiek ir ko turi parnešti pavogę. Patiems tenka pasirūpinti ir maisto. Neįvykdei užduoties – pasipila smūgiai. Vienai merginai verdančiu vandeniu buvo nuplikytos kojos“, – bendravimo su aukomis įspūdžius pasakojo Ž. Morkūnaitė.
Pasak socialinės darbuotojos, dažniausiai paaugliai vežami vogti į Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Olandiją, Daniją, Norvegiją. Jų „parūpinti“ brangūs skutimosi peiliukai, juvelyriniai dirbiniai, drabužiai, kosmetika, parfumerija pardavinėjami Lietuvoje – dar visai neseniai tokių prekių buvo galima rasti ir legaliai Tauragėje veikusiose parduotuvėse.

Vergovei prilygstančios santuokos
Tauragės pareigūnus sunerimti verčia faktas, kad fiktyvioms išnaudojamosioms santuokoms daugiausia moterų išvežama būtent iš šio regiono.
Verbavimo priemonės – tos pačios: žadamas geras darbas, pasakiškas uždarbis ir laimingas gyvenimas. Kad reikės tekėti už Bangladešo, Pakistano ar Indijos piliečio, dauguma sužino tik tuomet, kai nuvykusios atiduoda savo dokumentus „geradariams“. Kitos tai išsiaiškina dar būdamos Lietuvoje, bet neįtaria, su kokiomis sąlygomis sutinka. Mano, kad neblogai uždirbs – dažniausiai žadama sumokėti 2 tūkst. svarų sterlingų, parūpinti madingų drabužių, nupirkti kosmetikos. Visada tvirtinama, jog po poros mėnesių galės išsiskirti su vyru, grįžti į Lietuvą ir viską pamiršti.
Deja, realybė pasirodo kur kas juodesnė, nei patiklios merginos gali įsivaizduoti.
„Merginos pasakoja, kad nuvykusios į užsienį su savo būsimais sutuoktiniais bendraudavo per „Google“ vertėją, nes nė viena pusė nemokėjo jokios užsienio kalbos. Santuokas įforminantys darbuotojai visada apklausia poras, kaip, kur, kada susipažino, ką iki tol kartu veikė, kokių turi draugų, ką vienas apie kitą žino. Laimingos tos, kurias susituokus tie vyrai paleidžia ir jos gali grįžti į Lietuvą. Negirdėjau nė vienos giriantis, kad yra gavusios pažadėtą užmokestį – jei joms ir buvo sumokėta, tai tikrai ne tos pasakiškos sumos, kurių tikėjosi“, – tvirtina Ž. Morkūnaitė.
Pasak socialinės darbuotojos, grįžusios moterys visada turi problemų. Dažniausiai dėl to, kad jos pačios ir jų vaikai negauna socialinių pašalpų, negali išsiskirti, nes kol siunčiamos pažymos iš užsienio institucijų, užsitęsia teismo procesai.
Nemažai fiktyvioms išnaudojamosioms santuokoms pasiryžusių moterų, socialinės darbuotojos žiniomis, užsienyje parduodamos prostitucijai arba tampa savo vyrų vergėmis – laikomos uždarytos, negali su niekuo bendrauti, išeiti į miestą. Jei pasiseka pabėgti, tai tik per laimingą atsitiktinumą, kai randa pamirštas užrakinti duris, atvertą langą ar prižiūrėtojas mieste praranda budrumą.
Kai kurios pabėga dar iki santuokos įforminimo, nors prekeiviai žmonėmis visada prigrasina, kad jei nevykdys nurodymų, niekada neįstengs išmokėti skolų už kelionę, drabužius, maistą, apgyvendinimą bei brangiai atsiėjusį išlaikymą.

Nesijaučia nukentėjusiais
Dažniausiai prekybos žmonėmis aukas į Lietuvą grąžina iš užsienio šalių policijos pareigūnų pranešimus gavę ambasadų darbuotojai. Diplomatų pagalbos ieško ir iš vergovės pabėgusios aukos. Grąžintos į Lietuvą jos patenka pareigūnų akiratin.
Tačiau ne visada nukentėję žmonės nori padėti pareigūnams išsiaiškinti prekybos žmonėmis organizatorius. Kitiems net neatrodo, kad jie nukentėjo – jei patys važiavo, dar ir pinigų gavo, tai ko daugiau gali norėti?
„Ypač sunku su psichinę negalę turinčiais žmonėmis – juos lengva įbauginti, paveikti. Įvairiausių istorijų girdime. Neseniai viena moteris prisipažino, kad paėmė nusikaltėlių atvežtus pinigus. Vardan šventos ramybės. Jie primušė ją vaikų akivaizdoje ir pagrasino, kad jei dar kartą nueis į policiją, kentės ir ji, ir vaikai. Patikėkite, smurtas – ir fizinis, ir psichologinis, primygtinas šantažas dažniausiai pasiekia tikslą – žmonės bijo. Kol bylos perduodamos į teismą, praeina keleri metai, daugelis jau pamiršta, kaip tada buvo, kas ką sakė ir darė, o gal ir nebenori prisiminti, kai teisme už nugaros sėdi nusikaltėliai ir laido replikas“, – pasakojo Ž. Morkūnaitė.
Pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotojos, pareigūnai tik tada gali taikyti poveikio priemones, kai nukentėjusieji pasako, kad jiems daromas spaudimas. Tačiau dažniausiai taip prigrasinama tylėti, kad net socialiniams darbuotojams bijoma pasakyti tiesą. Viena mergina, pasak Ž. Morkūnaitės, bendraudama su nusikaltėliais, melavo net jai – sakė, kad davė tetos telefono numerį, o iš tiesų pasiūlė pasikalbėti su prekybos žmonėmis organizatore.

Skandina skurdas ir neviltis
Pasak Ž. Morkūnaitės, nė viena apskrities savivaldybė nesiima jokių prevencijos priemonių – jei ir rašo kokius planus, surengia konferenciją ar diskusiją, tai tik siauram socialinių darbuotojų ar pedagogų ratui. Neskiriama ir lėšų prekybos žmonėmis aukoms apsaugoti, padėti joms integruotis į visuomenę.
„Vienintelį kartą mums yra paskambinusi socialinė darbuotoja ir pasidalijusi įtarimais, kad paauglį galbūt norima išvežti į užsienį. Taip ir atsitiko – tiesiog nebespėjome užkirsti kelio. Socialiniai darbuotojai, prižiūrintys rizikos šeimas, turėtų pirmieji susirūpinti, jei nepilnametis vaikinas ar mergina dingsta iš namų. Bet dažniausiai galvojama, kad kur nors valkatauja ir viliamasi, jog anksčiau ar vėliau grįš“, – darbuotojų abejingumu piktinasi Ž. Morkūnaitė.
Taip pat, pasak jos, mąsto ir vaikų globos namų darbuotojai, suinteresuoti ne apsaugoti vaikus nuo išnaudojimo, o išlaikyti gerą institucijos vardą.
Neseniai Tauragėje mėnesį bastėsi septyniolikmetė globos namų auklėtinė, teismo sprendimu apgyvendinta Vilniaus so­cia­lizacijos centre. Neklusni paauglė iš jo pabėgo – regis, niekas nė nepasigedo, nors šiuo metu ten dirba triskart daugiau darbuotojų, nei yra globotinių.
Pasak Ž. Morkūnaitės, tai akivaizdus abejingumas, kuriuo ir naudojasi prekybos žmonėmis organizatoriai.
„Kiek įmanydami, mes šviečiame žmones – važinėjame į mokyklas, susitinkame su jaunimu bibliotekose, įvairiuose laisvalaikio centruose. Pirmoji taisyklė yra labai paprasta: negalima pasitikėti nepažįstamais žmonėmis, kad ir kokie jie atrodytų geranoriški. Aukso kalnų dykai niekas nežada, todėl reikia tikrinti viską, ką jie siūlo. Darbo biržoje veikia „Eures“ biurai, kuriuose galima patikrinti, ar yra tokios įmonės, ar darbas bus legalus, pasitarti su specialistais. Sakom žmonėms, kad negalima išvažiuoti nemokant kalbos, aiškiname, kad niekam negalima atiduoti savo dokumentų, bet skurdas, neviltis, skolos žmones verčia elgtis kitaip“, – teigė Ž. Morkūnaitė.

Daiva BARTKIENĖ
ŪP korespondentė