Su Naujaisiais, Knygų šalies piliečiai!

Giedrė Budvytienė

Šiomis dienomis tūkstančiai knygų skaitytojų iš visos Lietuvos plūsta į sostinę, kur parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksta jubiliejinė, 15-oji, Vilniaus knygų mugė. Ji primena milžinišką avilį, kuriame suvienyti meilės literatūrai dūzgia rašytojai, iliustruotojai, leidėjai ir skaitytojai. Pirmaisiais metais viliojusi galimybe pigiau įsigyti mėgstamų autorių knygų mugė tapo margu daugiakultūriu renginiu, traukiančiu visus pasisemti dvasios peno.

Augo ir dydžiu, ir turiniu

Milda Gembickienė, Vilniaus knygų mugės projekto vadovė

Idėja pradėti rengti knygų mugę kilo Lietuvos leidėjų asociacijai. Knygų mugės Europoje tada jau buvo labai populiarios, Lietuvos leidėjai jose lankydavosi ir, įkvėpti gero pavyzdžio, pasiūlė surengti knygų mugę Vilniuje.
Pirmoje Vilniaus knygų mugėje 2000 metais dalyvavo 85 įmonės, kurių stendai tilpo vienoje salėje, o antroje vyko renginiai. Jau tada buvo renginių programa ir netgi atvyko svečių iš užsienio (Fidelio Kastro duktė Alina Fernandez). Skeptikai prog­nozavo, kad mums nepavyks, nes lietuviai neskaito, knygos tikrai nevilios lankytojų, tačiau susidomėjimas buvo milžiniškas. Sulaukėme 30 tūkstančių lankytojų, kaip premjerai – tikrai labai daug.
Sėkmės vedami, įgiję daugiau motyvacijos ir ryžto, mes su Lietuvos leidėjų asociacija, vėliau prisijungusia viešąja įstaiga „Lietuviškos knygos“ pradėjome kasmet rengti Vilniaus knygų mugę. Per penkiolika metų ji tapo didžiausia knygų muge Baltijos šalyse, svarbiu kultūros reiškiniu Lietuvoje, vertinama Europoje. Nuo pat pirmųjų metų svarbiausia mugės misija buvo labai aiški – skatinti skaityti knygas, parašytas lietuvių kalba. Mūsų mugė pirmiausia skirta skaitytojams, kuriems įdomi gausi renginių programa, sudaroma pagal amžiaus grupes, skonį, literatūros žanrus.
Knygų mugės formatas metams bėgant iš esmės nesikeitė, buvo tik gryninamas. Nuo 2007-ųjų skelbiama viena mugės tema, kurią padiktuoja tų metų Lietuvos kultūros aktualijos. Džiaugiamės, kad mugė pritraukė ir kitų rūšių meną – teatrą, kiną, dailę, muziką.
Kas labiausiai per tą laiką pasikeitė? Pirmiausia keitėsi leidyklų požiūris į knygų pristatymą, autorių dalyvavimą, skaitytojus. Pakito leidyklų stendai, atsirado vietos susitikimams, autorių sofutėms, bendravimui. Mugė tapo bendraminčių, bičiulių susitikimo ir bendravimo vieta, lankytojai čia praleidžia ne vieną valandą ar net dieną, o lankosi dvi ar tris dienas, susidaro renginių programą, savo knygų sąrašą.
Mugė išaugo ir dydžiu, ir turiniu – atsirado daugiau renginių erdvių, renginiuose kalbama ne tik apie knygas, bet ir diskutuojama istorinėmis, socialinėmis, politinėmis temomis. Pavyzdžiui, pradėjo veikti diskusijų klubas, knygos kino salė, unikalus mugės renginys – kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, vaikų salė, knygų meno ekspozicijos. Prieš porą metų atidarėme bukinistų pasažą, jis iškart tapo neformalia bendravimo erdve. Dar viena naujiena – bibliotekų erdvė. Taigi, ypač didžiuojamės ir esame garsūs savo kultūriniu formatu. Programa skirta plačiai auditorijai – nuo mažo iki didelio.
Tarptautinį pripažinimą Vilniaus knygų mugė įgijo ne iš karto, tačiau dabar galime drąsiai sakyti, kad esame pagrindinė knygų mugė Baltijos šalyse. Mus tikrai žino, kaip įrodymas – kas keleri metai dalyvauja Frankfurto knygų mugė, kuri pristato Vokietijos leidėjus.
Užsienio rašytojai būna maloniai nustebinti mugės dydžio ir populiarumo. Pernai viešėjęs Tahiras Shahas, anksčiau gyvenęs Indijoje, po susitikimo neįstengė nulipti laiptais, nes juos buvo užtvenkusi gerbėjų minia. Jis pajuokavo, kad nesitikėjęs, jog Vilniuje yra tiek daug žmonių, beveik kaip Indijoje.
Kai 2008 metais atvyko garsus JAV rašytojas Johnas Irvingas, norinčiųjų pabendrauti su juo ir gauti autografą susirinko tiek daug, kad mugės darbo laiką teko pailginti 40 minučių. Pastebiu ir tokį džiuginamą reiškinį: anksčiau mūsų skaitytojai veržėsi į užsienio autorių susitikimus, o dabar vis labiau domimasi lietuvių autoriais. Susitikimai su jais, knygų pristatymai ir skaitymai tampa tikrai populiarūs.
Man mugė visų pirma – kūryba, tada – sunkus darbas. Būna akimirkų, kai sakau pati sau: „Viskas, daugiau nebenoriu, pavargau.“ Tačiau tai paprastai trunka tol, kol mugė prasideda. O tada pamatai lankytojų minią, ir viskas pasimiršta. Kai sutinki tiek daug nepaprastų žmonių, kurie turi originalių idėjų, ir žinai, kad su jais gali sukurti kažką bendro, įdomaus, tai labai palaiko norą dirbti toliau.

Gal labiau degu, negu dirbu

Sigutė Chlebinskaitė, dailininkė, iliustruotoja, kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ sumanytoja

Kaip kilo ši idėja? Prisimenu, buvau šviežiai iškepta knygų grafikos studentė ir turbūt sumaniau patikrinti, kaip atrodo jūra iki kelių. Knygų kultūros jūra. Įstojau į kultūros politikos ir vadybos studijas UNESCO katedroje Vilniaus dailės akademijoje (VDA), domėjausi knygų leidyba, kaip Lietuvos kultūros politikos sritimi Antano Smetonos laikais ir atgavus nepriklausomybę, kultūrinėmis industrijomis. Prisigalvojau milijoną visokių dalykų, kurie iki šiol laukia savo eilės, kada galėsiu įgyvendinti.
Kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“ buvo mano UNESCO studijų praktinis darbas, natūraliai atsiradęs iš stažuočių Prahos dailės akademijoje, Atviros Lietuvos fonde, iš ten kilusių svajonių. Prisimenu, gavau Nacionalinės UNESCO komisijos moralinį palaikymą – globą veiklai, kurią buvau sumaniusi, ir jaučiausi turinti jėgų praverti visokias svarbias duris, papasakoti apie tokį ypatingą knygos kūrėjo, knygos skaitytojo ir knygos formos reikalą, kuris buvo apėmęs mane visą. Aš tiesiog negalėjau neveikti. Man tai atrodė ir atrodo svarbu, tikėjausi, kad ne tik man.
Labai norėjau, kad Vilniaus knygų mugė nebūtų tik milžiniškas įperkamų knygų knygynas, kad čia būtų erdvės ne tik knygų leidėjams, pardavėjams ir tekstų autoriams, bet ir kitiems knygų kūrėjams. Kartais nutinka, susitinki su kokiu fantastišku žmogumi ir pati sau pavydi to susitikimo, darosi džiugu, bet ir liūdna, kad negali tuo susitikimu pasidalyti su kitais, o knygų mugė – ideali vieta, nes viso to jungiamoji grandis yra knyga, jos turinys, atsiradimo istorija. Kai šiandien visi kažkur lekiame, gal paprasčiausia tą tikslą įvardyti kaip pabuvimą. Pabūti vieniems su kitais, su kūriniais, su kažkada pamirštais knygos istorijos dalykais… juk skubėdamas knygos nesukursi.
Pirmą kartą surengta studija ypatinga buvo vien dėl to, kad pirmoji. Sumanyti renginiai jau tada vyko ne tik „Litexpo“ rūmuose, bet ir Vilniaus senamiestyje. Programą sudarė Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijų paroda, leporello (armonikos formos) knygos dirbtuvės ir autorinių knygų, plakatų ir animacinių filmų iš Prahos paroda VDA galerijoje.
Prisimenu, kaip kažkokiu būdu atsivilkome porą tonų sveriantį presą leporello knygai klijuoti, kaip rengėme pirmą Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijų parodą (tada Lietuvoje neleido jo knygų, jis iliustravo tik užsienio leidykloms, tad dauguma manė, kad Kęstutis ir gyvena ten), kaip „Litexpo“ rūmai paskolino vitrinas net dviem savaitėms parodai VDA galerijoje, kaip „Petro ofseto“ spaustuvė pripjaustė kartono ir popieriaus lapų knygai kurti.
Vėliau šią pirmąją knygą įtraukė ir į Lietuvos rekordų knygą, nes ji buvo gausiai dalyvių iliustruota ir, aišku, labai ilga, sunki. Tąsyk buvo trys akcentai: dirbtuvės ir susitikimai, trys ekspozicijos, pristatančios Lietuvos knygos meno klasiką ir šiuolaikinę iliustraciją, svečius iš užsienio. Ir parodose, ir susitikimuose su svečiais vykdavo konkretūs tomis temomis parengti praktiniai užsiėmimai. Panašios programos struktūros laikomasi ir dabar. Studija pasikeitė. Užaugo. Nebegali nevykti, tačiau nori būti kitaip, ne tik kaip biurokratinės aplinkybės diktuoja, bet ir kaip reikėtų.
Studijos raidą turbūt kiekvienas mato savaip. Man ji ypatinga tuo, kad vienu metu vyksta skirtingos programos, kad išmėginus vieną norisi išbandyti ir kitą, o paskui dar kitą. Dažnai žinia­sklaida studiją pavadina išskirtinai vaikams skirtu renginiu, bet taip nėra, tiesiog vaikai guvesni ir suaugusiesiems ne visada palieka vietos.
IMG_9124Tai lyg gyvas knygos muziejus, kuriame supažindinama ne tik su knygos istorijos, meno raida, bet ir šiuolaikiniais pasaulyje leidžiamais knygų perliukais. Talkinant užsienio šalių atstovybėms pavyksta prisikviesti ypatingų knygų leidėjų: „Les Trois Ourses“, „Minedition“, „Corraini“, „Tara Books“, „Baobab“, „One stroke“ ir kt. Būna stebuklinga jų sulaukti, emocijos veržiasi per kraštus, visus norisi apkabinti ir nepaleisti. Mugei praūžus Knygų šalies kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ pristatomi kūrėjai keliauja po Lietuvos regionus, kartais aplanko ir svečias šalis.
Jau bus trylikti metai ir nebežinau: dirbu aš ar kuo ten užsiimu. Gal labiau degu, negu dirbu. Vien tik dirbant daug dalykų neįvyktų. Būna, net lankytojai pasiteirauja, ką aš veikiu knygų mugėje, ir neturiu ką jiems atsakyti. Kilsteliu pečius, gal ir antakius ir atsakau, kad vaikštinėju. Taip, rengdama studiją dar vis nustembu, kiek tų grėblių pakeliui vis kitose vietose mėtosi ir kiek gali, žmogau, pereiti, jei svarbiau kryptis, o ne kliūčių apraudojimai.
Vyresni kolegos, kai ant jų pečių kokį liūdesį išlieju, sako, kad esu dar labai jauna, nes stebiuosi. Bet juk dabar Vilniaus knygų mugės 15 metų jubiliejus – šventė, o apie sunkumus per šventes nederėtų klausti. Jau gavome užsienio leidėjų specialiai studijai skirtas knygas, atvažiuos kūrėjų ir iš visos Lietuvos, ir užsienio, susirinks vaikai, šeimos, studentai, profesoriai, kuriems, anot jų, tai geriausia metų ar net gyvenimo diena. Anuomet buvę vaikai, dabar jau paaugliai, prašosi savanoriauti.
Knygų mugė liudija, jog šis kasmetinis keturių dienų Knygų šalies vyksmas, ko gero, yra pastoviausias dalykas per dvylika metų jų ir mano gyvenime. Esame lyg kokia savotiška giminė, susijusi raidžių ir ženklų molekulėmis, kasmet iš visokių pasaulio kampelių sugrįžtanti skaistų vasario mėnesį keturias dienas švęsti Naujųjų Knygų šalies metų. Kaip visiems už tai ačiū!
Mugės sulaukiu dažniausiai pervargusi, bet vis tiek būna labai gera, nes tada jaučiuosi esanti bendraminčių būryje, susitinku ne tik su tikra knyga, bet ir su tikrais, gyvais – ne virtualiais kolegomis, rašytojais. Man labai patinka klausyti autorių, skaitančių savo knygas, apie jas pasakojančių.
Ne visada seku naujienas, o knygų mugėje pamatau būrį žmonių, susibūrusių lyg soviet­mečiu prie bananų, ir žinau, kad ten turiu įkišti snapą, nes rasiu kažką labai vertingo. Gaila, kad dažniausiai plušant kūrybinėje studijoje niekam kitam laiko nebelieka.
Tikrų knygų skaityti nelabai turiu kada, dažniausiai perskaitau jų rankraščius, nes privalau susipažinti su turiniu dar prieš rengdama knygos architektoniką. Jei kokia paveikslėlių knygų grožybė pakliūva į rankas, perverčiu ją, pasigėriu ir pasidedu ant stalo. Su tekstinėmis knygomis ir rankraščiais dažniausiai jaukiai užmingu, su jomis ir pabundu. Pabusti su knyga gera.

Didžiausias netikėtumas – minios žmonių

Gytis Vaškelis, Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narys, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas

Vilniaus knygų mugė atsirado suvokus, kad esame tokie patys leidėjai ir skaitytojai, kaip ir kitose šalyse, kuriose mugės vyksta nuo seno. Ir tikrai ne patys blogiausi. Leidėjai jau buvo susibūrę į asocia­ciją, jau kelerius metus turėjome nedidelį (8 kv. m) Lietuvos stendą Frankfurto knygų mugėje. Jį finansavo Atviros Lietuvos fondas, tai buvo pirmoji tarptautinė Lietuvos leidėjų patirtis.
Tiesioginė dingstis leidėjams buvo Lietuvos, kaip svečio, dalyvavimas tarptautinėje Varšuvos knygų mugėje 1998 metais. Jai pasibaigus, „Polonijos“ viešbučio viršutiniame aukšte gana audringai švenčiant pabaigtuves, garbingiems svečiams laukiant rytinio lėktuvo buvo apsispręsta nebedelsti ir surenti mugę Vilniuje. Taip ir padarėme.
Sovietmečiu Lietuvoje tebuvo keturios valstybinės leidyklos, tad jų darbuotojai pasiekdavo dažniausiai tik Maskvos mugę, rečiau – Varšuvos, Leipcigo ar Budapešto. Per kelerius nepriklausomybės metus susikūrė bent kelios dešimtys naujų privačių leidyklų, veikė tam tikras finansavimo mechanizmas, tad pirmoji mugė nebuvo tokia jau maža.
IMG_9224Ją rengė Lietuvos leidėjų asociacija ir „Litexpo“ centras, kuris kaip tik ieškojo Baltijos knygų mugės partnerių. Kultūrinę programą sudarėme su Kultūros ministerija. Vėliau prisijungė ir viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“. Labai greitai pamatėme, kad reikia nuolatinio komiteto, kuris kuruotų kultūrinę programą, nes būtent ji suteikė mugei nepakartojamą dvasią.
Pirmoji mugė buvo tikrai reikšmingas įvykis visiems – ir leidėjams, ir rašytojams, ir skaitytojams. Viskas buvo nauja ir svarbu. Didžiausias netikėtumas – minios žmonių, plūstančių į „Litexpo“ rūmus. Tiesa, tada tilpome į pusantros salės, dabar nuo mūsų braška kelis kartus didesnis ekspozicijų centras. Per tą laiką buvo pastatytos trys salės, o dar vienos verkiant reikėtų.
Sunku lyginti tas muges. Skaičiai rodo, kad per penkiolika metų ūgtelėjome gal penkis kartus, nors labiausiai išsiplėtė kultūrinė programa. Rengiamos teminės dienos, diskusijų klubas, atsirado kitų tradicijų, kurių net ir norėdami nebegalėtume atsisakyti. Didžiausias mūsų savitumas – unikali mugės dvasia, puiki atmosfera, kurios kartais gal ir nepastebime, nes tiesiog esame prie jos pripratę.
Tą ne kartą pabrėžė užsienio svečiai ir linkėjo sau čia sugrįžti, kad ir kokie būtų šalčiai, pūgos ar šiaip nemalonus oras, kuris irgi yra kaip mugės savitumas. Palyginti su kitomis mugėmis, Vilniaus knygų mugė – stiprus regioninis renginys, skirtas ne leidėjams, o pirmiausia rašytojams, skaitytojams ir leidėjams bendrauti. Tai ne komercinė mugė kaip Frankfurto, Londono ar Čikagos.
Ir ne poezijos festivalis kaip Edinburge. Mes panašesni į Geteborgo knygų mugę Švedijoje, joje daug savitumo, ją rengia viena šeima, o lankytojų atvažiuoja iš visos Skandinavijos. Esame smarkiai mažesni negu Leipcigo mugė, bet visa galva aukštesni už Krokuvos ar Prahos knygų muges.
Vilniuje palyginti mažas dalyvių skaičius pritraukia didelius skaitytojų srautus, dabar – daugiau kaip 60 tūkst. lankytojų per keturias dienas. Dar vienas svarbus savitumas yra didžiulė ir turininga kultūrinė programa – keli šimtai renginių vyksta bent 10 scenų. O unikaliausias dalykas – dailininkės Sigutės Chlebinskaitės rengiama kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“.
Turbūt paslaptingiausias mugės darinys yra jos kultūrinės programos organizacinis komitetas. Tai toks smegenų centras. Dirba jis visuomeniniais pagrindais, renkasi kas mėnesį jau penkiolika metų. Jame kyla mugės idėjų, formuojamos tradicijos, per tiek metų esame patyrę daugybę dalykų.
Aišku, tokie renginiai nepraeina be kuriozų. Ar šiandien patikėtumėte, kad po pirmos mugės buvo abejonių, ar ji gali vykti kasmet? Ar kad buvo bandoma sutilpti į Šiuolaikinio meno centrą? Kai kurie užsienio rašytojai nustebdavo, kad čia vyksta ne mugė palapinėje, o visai civilizuotas renginys.
Aš pats labai laukiu mugės, kada joje galėsiu apsilankyti kaip skaitytojas. Dar namie pradedu ja mėgautis tyrinėdamas programą išmaniajame telefone ir rinkdamasis lankytinus renginius, Katedros aikštėje ramiai įlipu į nemokamą autobusą, vežantį į mugę, ir tada jau pasineriu…

Bręsta ne tik mugė, bet ir knygos menas

Vladas Braziūnas, poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas

Regis, nė vienos Vilniaus knygų mugės praleidęs nesu. Nuo pat pirmosios. Nebent vieną: kažkoks žiemos peršalimas šeimyną buvo išguldęs. Mugės konkretybių neprisimenu, tik nujaučiu, kad knygos žmonių ji buvo pasitikta kaip seniai laukta. Pirmąkart apsilankius buvo aišku: kur jau kur, o šion mugėn kaksiu kasmet. Varu nevaromas. Lyg šiaip nei pamaldžios žmonos, nei klebono pernelyg nepaisantis senojo kaimo vyras – Velykų išpažinties.
Bėgant metams mugė didėjo, plėtėsi. Bet, ačiūdie, nors kai kurie leidėjai gal manytų ir atvirkščiai, – ne tiek komercijos pusėn, kiek kultūrinės, diskusinės programos: jos renginių gausa įspūdinga. Tai aiškiai patinka ir mugės svečiams. Ją vis noriau lanko pasaulio literatūros garsenybės, ir ne vien populistinės „žvaigždės“, bet ir tos, kurių kūrybai, perfrazuojant šiemetės mugės moto, nebaisus joks laiko patikrinimas.
Dar malonu matyti, kad kasmet bręsta ne tik mugė, bet ir pats knygos menas (turiu galvoje visa, kas susiję su knyga, jos visuma, turiniu ir pavidalu, o svarbiausia – knygos dailininkų darbą), ir leidėjų, spaustuvininkų, pagaliau pačių autorių ir skaitytojų šio specifinio meno suvokimas.
Daug knygų mugių aplankęs nesu, vis dėlto išskirčiau gerą Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos lygį, jos įvairumą. Išskirtinis Sigutės Chlebinskaitės sumanymas – kūrybinė studija visai šeimai „Tu gali sukurti knygą“. Laisvo kūrybingumo atgaiva, ypač vaikams. Unikalus edukacinis knygos dailininkės kūrinys, gyvuojantis jau bene trylika metų, per tą laiką ne kartą sėkmingai įgyvendintas ir kitose Europos knygų mugėse pristatant Lietuvą.
Tarp tiesioginių mūsų mugės rengėjų niekada nebuvau, tačiau esu kai kam iš jų tiesiogiai ar ne visai talkinęs, kai ką (tarkime, poetinį muzikinį bendrijos Magnus Ducatus Poesis vyksmą) ir pats esu surengęs, žinoma, dalyvauju savo ar kolegų knygų pristatymuose. Panašios priedermės man jau tampa įprastos.
Šiemet teks pristatyti savo eilėraščių gimtąja Pasvalio tarme rinkinio „Saula prė laĩdos“ antrą laidą (tik užsimečiau knygą pavadinti naujaip – „Saula Svaliõ“, leidėjas, Lietuvių kalbos institutas, ačiū jam, neprieštaravo). Dar teks dalyvauti pristatant dvi leidyklos „Homo liber“ knygas: Alio Balbieriaus „99 trieilius“ ir Almos Lapinskienės verstą Alesio Razanovo, vieno iš pačių didžiausių baltarusių poetų, bičiulio iš mūsų bendrijos Magnus Ducatus Poesis, knygą „Krikšto motinos dovana“.
Mugė vienodai svarbi ir knygų kūrėjams, ir skaitytojams. Nesijaučiu šitoje knygos bendrystėje išskirtinis, mėgaujuosi su visais.

seimininke Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.