Sulieknėti padės šinšilų mėsa

Pastaraisiais metais, kuomet populiariausių mėsos rūšių kokybė aršiai kritikuojama ir ieškoma alternatyvų, didėja susidomėjimas šinšilų mėsa. Pasirodo, šis mėsos produktas, kurio struktūra bei skonis artimas triušienai, pasižymi ypač dideliu baltymų kiekiu. Dėl šios priežasties šinšilų mėsa tinka lieknėjantiems bei teikiantiems pirmenybę sveikai mitybai.

„Šinšilų mėsa pasižymi vienodu ar net didesniu, 18-20 proc. siekiančiu baltymų ir mažesniu riebalų kiekiu nei kitų rūšių mėsa, todėl šis mėsos produktas turėtų puikiai tikti norintiems atsikratyti nereikalingais kilogramais“, – teigė dr. Rimantė Vinauskienė, Kauno Technologijos Universiteto Cheminės technologijos fakulteto docentė.

Mėsos produktų vartojimas vertinamas kaip svarbus veiksnys žmogaus rūšies evoliucijoje, ypač – smegenų ir intelekto išsivystyme. Mėsa mūsų mitybai – ypač svarbus koncentruotas maistinių medžiagų šaltinis, turintis daug aukštos biologinės vertės baltymų, geležies, cinko, seleno, fosforo bei B grupės vitaminų.

„Moksliškai įrodyta, jog šinšilų mėsa yra artima tradicinėms mėsos rūšims – vištienai, kalakutienai bei triušienai, kurios laikomos sveikesnėmis, tinkančiomis dietinei mitybai“, – sakė R. Vinauskienė.

Šinšilų mėsa yra ne tik itin baltyminga bei liesesnė nei daugelis kitų, bet ir vertinga savo maistinėmis savybėmis. Jungtinių Tautų įsteigtos Maisto ir Žemės Ūkio organizacijos bei Pasaulio Sveikatos organizacijos (FAO/WHO) nustatytų amino rūgščių cheminės sudėties matavimų duomenimis, šinšilų mėsos baltymų cheminė vertė pagal amino rūgščių sudėtį siekia 0,92 iš 1, kai tuo tarpu pupų, žirnių, laikomų svarbiu baltymų šaltiniu, vertė – 0,57, o kviečių glitimo – tik 0,25 (FAO/WHO). Pakankamas amino rūgščių kiekis maiste – vienas svarbiausių visaverčio organizmo funkcionavimo veiksnių. Amino rūgštys didina organizmo atsparumą, gerina centrinės nervų sistemos veiklą bei miego kokybę, skatina raumeninio audinio augimą ir net turi įtakos emociniam fonui.

Pasaulyje šinšilų mėsos vartojimas siekia labai senus laikus. Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje inkų didikai ne tik puošdavosi šinšilų kailių paltais, bet ir valgė jų mėsą laikydami ją kaip stiprybės šaltinį. Mūsų dienomis šis maisto produktas itin populiarus Pietų Amerikos bei Azijos šalyse.

Šinšilai kilę iš Andų kalnų srities – Čilės, Argentinos, Peru, Bolivijos, tačiau XIX a. pabaigoje kilo grėsmė jiems išnykti. Šiandien laukinės populiacijos sėkmingai išsaugotos, o nelaisvėje nuo 1923 m. komerciniais tikslais gyvūnai veisiami visame pasaulyje.

Šinšilų veisimas – viena iš ir Lietuvoje sėkmingai plėtojamų žemės ūkio šakų. Todėl yra tikimybė, jog greitai triušieną kiek primenanti liesa ir baltyminga šinšilų mėsa atsidurs ir ant mūsų stalo.