Sulietuvino latvių miškinį

Kuris pasirinkimas geresnis – 50 metų gyventi baiminantis, pasislėpus nuo visuomenės, siekiant išvengti skaudžios akistatos su realybe, ar atvirkščiai – dalyvauti joje, nepaisant galimų konfliktų bei nevengiant atsakomybės? Kokia būsena žmogaus, pasirinkusio pirmąjį variantą, ir ar toks pasirinkimas ne pernelyg egoistinis, mat skaudžiai atsiliepia artimųjų likimams, jų kasdienei jausenai? Apie tai susimąstyti kviečia Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) naujojo sezono pirmasis spektaklis „Miškinis“. Jo premjera įvyks rytoj.

Spektaklį „Miškinis“ pagal to paties pavadinimo latvių dramaturgo Janio Baluodžio pjesę pastatė jo tautietis Valteris Sylis. Scenografiją ir kostiumus taip pat kūrė latvis – Ugis Berzinš. Trijulė – jauni, apie 30 metų žmonės. Jiems, pasak pačių, labai įdomūs išskirtiniai istoriniai faktai, įvykiai. Vienas jų ir paskatino sukurti spektaklį „Miškinis“.
Dramos, pagal kurį jis pastatytas, pagrindu tapo Janio Pynupo (1925–2007), gyvenusio Latvijoje, Pelečių apylinkėje, gyvenimo istorija.
Devyniolikmetis, agronomijos mokęsis J. Pynupas 1944 m. buvo paimtas į tarybinę kariuomenę, mūšyje kontūzytas. Pagijęs dezertyravo. Pasiekęs atokų tėvų vienkiemį iš jų išgirdo, jog dėl savo ir namiškių saugumo galėsiąs pareiti tik kas trečią dieną. Kitomis dienomis Janis slapstėsi miške išsikastoje žeminėje.
J. Pynupas nebuvo joks ginkluotas rezistentas miško brolis. Tiesiog slapstėsi, pasitraukęs iš Antrojo pasaulinio karo. Miške grybaudavo, uogaudavo. Parėjęs namo kapodavo malkas, kitaip talkindavo ūkyje. Jo sesuo, baimindamasi, kad žinia apie Janį nepasklistų, liko netekėjusi.
Janis slapstėsi iki 1995 m. – kol iš Latvijos pasitraukė paskutiniai tarybinės armijos daliniai. Lig tol su pasauliu jį daugiausia siejo sesuo ir senutis radijo aparatas „Spidola“. Gauti pasą ir pensiją – tokie pirmieji ir didžiausi buvo Janio rūpesčiai, išėjus į „dienos šviesą“. Nors darbo stažo neturėjo, pensiją gavo.
J. Baluodis, rašydamas „Miškinį“, J. Pynupo istoriją supynė su lietuviškąja tikrove – pokario partizanine kova. Jis visą dramą sulietuvino, pavadindamas Janį Pynupą Jonu Petručiu, o vietovę, kur jis slapstėsi, – Musnikais.
Spektaklio pradžioje miško broliai džiugiai sutinka per užsienio radiją išgirsta žinią, jog amerikiečiai, besiskelbiantys vykdą taikos misiją, ant Japonijos numetė atominę bombą, mat viliasi, kad „misionieriai“ ir Lietuvą išvaduos. Ši scena groteskiška, kaip nemažai ir kitų.
J. Baluodis sako medžiagos ir įkvėpimo pjesei ieškojęs susipažindamas su Lietuvos archyviniais dokumentais apie pokario kovas, buvodamas bunkeriuose, gimtajame J. Pynupo vienkiemyje, susitikdamas su jo giminėmis bei lietuviais miško broliais.
Spektaklyje „Miškinis“ vaidina NKDT aktoriai. Jauno Jono Petručio vaidmenį kuria Vainius Sodeika, vyresnio – Liubomiras Laucevičius. „Man sunku suprasti savo kuriamą personažą – atsiskyrėlį Joną Petrutį. Aš negalėčiau 50 metų slapstytis – nieko neveikti“, – svarsto aktorius V. Sodeika.
Spektaklyje dar vaidina Saulius Čiučelis, Eglė Grigaliūnaitė, Martyna Gedvilaitė, Vilija Grigaitytė, Vaidas Maršalka, Edgaras Žemaitis.
Kai kurių spektaklio kūrėjų nuomone, pagrindinis personažas Jonas Petrutis (Janis Pynupas) – gamtos vaikas, trokštąs būti atokiai nuo visų politinių santvarkų.
„Miškinis“ – ne pirmas lat­vių tandemo V. Sylio ir J. Baluodžio darbas Lietuvoje. Pernai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rampos šviesą išvydo jų „Barikados“ – spektaklis apie Sausio 13-osios įvykius.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.