Susietoji parama: gesinami gaisrai, užuot pasirūpinus, kad jų nekiltų

Šiomis dienomis sulaukta nerimą keliančių žinių iš Europos Komisijos (EK). Matydama gyvulininkystės ir augalininkystės sektorių augimą Lietuvoje, EK reikalauja sumažinti paramą šiems sektoriams arba net ir nebeskirti jos visai.
ŽŪM atstovai išvyko į Briuselį sudėtingų derybų: Briuselio valdininkus bus siekiama įtikinti, kad mėsinių galvijų Lietuvoje padaugėjo ne konkrečiai dėl susietosios paramos, o dėl visiškai kitų priežasčių, tad ši parama gyvulininkystės sektoriui Lietuvoje išlieka kertinė. Juolab kad Nacionalinėje gyvulininkystės sektoriaus plėtros 2014–2020 metų programoje iškeltas ambicingas strateginis tikslas – per keletą metų suformuoti į vidaus ir užsienio rinką orientuotą konkurencingą gyvulininkystės sektorių, ūkinių gyvūnų laikytojams užtikrinantį pajamas, o vartotojams – kokybiškus produktus.
Susiklosčiusią situaciją komentuoja Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Viktoras RINKEVIČIUS.

Iki šiol didžiausią dalį susietosios paramos gaunantį gyvulininkystės sektorių ir toliau būtina remti, ir dėl to privalu stipriai pakovoti. Tačiau, gindama Lietuvos interesą šioje srityje, ŽŪM iki šiol nuveikė per mažai.
Gyvulininkystė Lietuvoje pripažinta prioritetine žemės ūkio šaka, būtent šis sektorius sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Čia generuojamos didžiausios pajamos, sukuriama daugiausia darbo vietų, be to, gyvulininkystė – tradicinė, nuo seno Lietuvoje įprasta ūkinės veiklos sritis, tad ją turėtume visomis išgalėmis plėtoti, o ne siaurinti. Susietosios paramos netektis gyvulininkystei padarytų didžiulę žalą, daug augintojų netektų motyvo auginti gyvulius. Juo labiau kad, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, tarkime, kad ir su Airija, Lietuvoje mėsinių galvijų auginimas dar apskritai išgyvena „kūdikystės“ laikotarpį. Kalbėti, kiek daug jau pasiekėme, dar gerokai per anksti, o apskritai nutraukti susietąją paramą šiuo momentu būtų didžiausia kvailystė. Išsaugoti paramą gyvulininkystei labai svarbu ir kaimo plėtros požiūriu.
Deja, šioje situacijoje įžvelgiu ŽŪM valdininkų aplaidumą, pasigendu kūrybiškesnės, aktyvesnės pozicijos. Vėl pulta gesinti gaisro, užuot iš anksto pasirūpinus, kad jis nekiltų. Juk puikiai žinant ES teisės aktus, EK poziciją ir reikalavimus, mūsų šaliai tokią svarbią susietosios paramos problemą derėjo nuolat stebėti, kaip sakoma, „laikyti pirštą ant pulso“ ir prireikus tuojau pat daryti reikiamas korekcijas, surengti derybas.
Žvelgiant plačiau, nemažai tiesioginės paramos lėšų šiuo metu atitenka aplinkosaugos sričiai, siekiant, kad būtų kuo daugiau saugoma gamta, o produktai būtų kokybiški ir saugūs. Daugelis ES šalių šias lėšas panaudoja žemės ūkio gamybos sąlygoms gerinti – kad net ir griežtesnėmis aplinkos apsaugos sąlygomis būtų galima sėkmingai plėtoti gamybą. O štai pas mus labiau žiūrima, kaip tas lėšas panaudoti apribojimams, suvaržymams – kad tik jie mažiau gamintų, kad tik ko neterštų. Suvaržymai pakerta ūkininkų motyvaciją ir galimybes plėstis. Šiuo požiūriu visiškai nesuprantu kai kurių valdininkų ir netgi aukštesnio lygio vadovų mentaliteto.
Viską galima panaudoti gyvulininkystės plėtrai – ir ES paramą, ir strategiją, kad būtent ekologiškomis, aplinkai saugiomis sąlygomis galėtume gaminti daugiau ir geriau.
Valdininkams derėtų keisti savo poziciją ir darbo stilių. Netgi kai nieko nedarai ir sulauki reikalavimų, draudimų, vis tiek nevalia tylomis susitaikyti – neva, neleidžia, ir ką jau čia padarysi. EK juk nėra kažkokia siena – štai užkirto ir viskas. Derybose objektyviai pateikiant argumentus visada galima rasti sektoriui ir šaliai naudingų sprendimų. Dėl svarbaus Lietuvai sektoriaus augimo, plėtros verta pakovoti.“

Parengė „ŪP“ korespondentė
Rasa MASIOKAITĖ