Ūkininkauti pradėjo plyname lauke

Įspūdingai atrodo atokiau už Vilainių gyvenvietės ryškiomis spalvomis šviečiantis vos ne agropramoninis miestelis su dviem naujomis sodybomis. Šių valdų šeimininkas – ūkininkas Jonas Misevičius, auginantis sukultūrintus grūdinius augalus ir cukrinius runkelius, jau pasiruošęs didžiajam pavasario darbymečiui.

Kombainą surinko iš penkių
J. Misevičiaus ūkininkavimo pradžia ir vėliau nueitas kelias nebuvo lengvas – sėkmę lėmė tik sumanumas bei darbštumas. Pirmiau, dar pagal Valstiečių ūkio įstatymą, ūkininkauti pradėjo jo tėvas Feliksas. Tada jis kartu su sūnumis Jonu ir Irmantu, Bičkų kaime gavę 35 ha žemės, įsikūrė plyname lauke. Kėdainių rajone jie buvo vieni iš pirmųjų, pradėję ūkininkauti pagal šį įstatymą.
„Tėtis buvo ūkio įkūrėjas ir idėjinis vadas, – pasakojo J. Misevičius. – Iš pradžių neturėjome jokios technikos, nes tada ūkininkams niekas nieko ir neduodavo. Tik paskui, kai pradėjo griūti žemės ūkio bendrovės, vieni ūkininkai gaudavo kokią karvę, kiti – padargą. Mes su tėvu dirbome tuomečiame Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institute, iš ten nieko negavome – reikėjo visko patiems ieškoti. Pirmą traktorių „T-20“ susirinkome iš dalių. Paskui atsirado „Jumz“, nusipirkome plačiavikšrį traktorių „DT“, su kuriuo tuomet ir laukus ardavome. Pirmas kombainas buvo sumontuotas iš penkių.“
J. Misevičius tebeprisimena, kaip tėvas norėjo iš Vilainių eksperimentinio ūkio nusipirkti seną kombainą. Tada jam pasiūlė tokį variantą – iš penkių surinkti vieną kombainą, per javapjūtę juo nukulti ūkio laukus, ir tik tada leido jį nusipirkti, tikriausiai, už 200 rublių.
„Tuomet aš jau mečiau savo darbą institute, brolis Irmantas – mokslus Veterinarijos akademijoje, nes vos buvo įstojęs ir studijavo pirmame kurse. Taip ir pradėjome po truputį kapstytis. 1998 metais ir aš įregistravau savo ūkį. Bet 2001-aisiais tėvas mirė, mes su broliu perėmėme jo dalį ir tęsėme pradėtus darbus“, – teigė pašnekovas.
Pirmąjį pastatą – sandėlį ir garažus – Bičkų kaimo laukuose tėvas ir sūnūs pradėjo ręsti 1996 metais. Tais laikais nebuvo nei statybinių medžiagų, nei patirties, todėl vyrams teko gerokai paplušėti. Tada jie tedirbo apie 50 ha žemės, visa technika ir derlius viename pastate puikiai tilpo. Bet kol per dvejus metus jį pastatė, ūkis sustambėjo iki 300 ha. Patalpos pasidarė per mažos.

Sustambino laukus
J. Misevičius prisiminė, kaip jie atsistojo ant kojų: „Kai buvusiems savininkams pradėjo masiškai grąžinti žemę, atsirado daugiau galimybių. Šalia Vilainių buvęs „Pakeltos velėnos“ kolūkis tarybiniais laikais nebuvo pats stipriausias, o kai tos visos permainos pajudėjo, jis vienas iš pirmųjų ir subyrėjo. Ten atsirado gana dideli plotai žemės. Per vienus metus mes išplėtėme savo ūkį nuo 50 iki 300 hektarų. Tas praturtėjimas buvo ir pliusas, ir minusas, nes neturėjome technikos apdirbti tiek žemės. Reikėjo dienomis ir naktimis arti, nes ūkis pasidarė šešis kartus didesnis. Paskui ūkis padidėjo iki 700 ha. Bet laukai buvo išsimėtę mažais plotais. Nebuvo didesnių masyvų, todėl ėmėmės konsolidacijos. Norint sudominti kaimynus, kad jie sutiktų mainytis žemės plotais, reikėjo pasiūlyti jiems truputį daugiau žemės. Tada net nežinojome tokio žodžio „konsolidacija“ ir tiesiog stambinome laukus. Pavyko iki 660 ha. Praradome šiek tiek žemės, bet užtat dabar turime didelius laukus – ir po 100, ir po 80 ha.“
Misevičių ūkyje auginami ir cukriniai runkeliai. „Gyventi už 7 kilometrų nuo cukraus fabriko ir neauginti cukrinių runkelių būtų tikrai gėda, – šypsojosi J. Misevičius. – Pernai buvome sudarę sutartį su fabriku parduoti 12 tūkst. tonų, šiemet pasirašėme 14 tūkst. tonų sutartį. Tad runkeliais reikės apsėti apie 200 ha plotą. Turime visą techniką jiems auginti ir nuimti derlių.“
Dabar brolių Misevičių valdose – daug pastatų. Du sandėliai trąšoms ir technikai, didžiulis angaras, elevatorius, 2 tūkst. tonų talpos bokštai, kiti statiniai. Ir visai šalia jų – du naujutėlaičiai gyvenamieji namai su ūkiniais pastatais. Irmantas čia gyvena jau nuo praėjusių Kalėdų, o Jonas į naująją sodybą persikraustys prieš šiųmetes Kalėdas.
Visus šiuos pastatus jie pasistatė už savus ir iš banko skolintus pinigus. Tik du traktorius ir priekabą įsigijo pasinaudoję europine parama, dalyvaudami „Žemės ūkio valdų modernizavimo“ programoje – gavo 150 tūkst. litų. Tais laikais, kai žemės ūkio ministru buvo Kazys Starkevičius.

Nevengia politikuoti
„Jeigu dabar K. Starkevičių sutikčiau, nusiimčiau kepurę prieš jį, – kalbėjo J. Misevičius. – Tai buvo vienintelis tikras ministras. Visi kiti – atsitiktiniai žmonės. Ir ta pati K. Prunskienė – portfelio nešiotoja. Kai pradeda valdyti miestiečiai, neturintys jokio supratimo apie žemės ūkį, neaišku, kokius mokslus baigę ir kokia jų patirtis, gero nesitikėk. Prisimenu, iš pradžių buvo kalbama, kad Lietuvai reikalingas stambus prekinis ūkis, kad natūriniams ūkiams – ką pasėjau, tą suvalgiau – nėra perspektyvos. Dabar viskas pasikeitė, pasirodo, kad Lietuvai reikalingi mažiukai ūkiai, matyt, ir „sofos“ ūkininkai – paramos ėmėjai, kurie absoliučiai nieko neduoda šaliai, tik iš jos ima. Tokia yra politika.“
J. Misevičius prisiminė, kaip valdant konservatoriams ir K. Starkevičiui buvo baisi krizė, bet žemės ūkis jos nepajuto. Ūkininkai išplaukė sausi iš balos. Pasak Jono, tuo metu ūkiai buvo modernizuojami, nes atėjo europiniai pinigai. Ir ne tik žemdirbiams, bet ir technikos pardavėjams tada buvo gerai – visi mokėjo mokesčius į valstybės biudžetą. Visa Lietuva išlošė.
„Aš nelabai suprantu tos dabartinės politikos, kuri keičiasi kas ketveri metai. Kaip toje Krylovo pasakėčioje apie gulbę, vėžį ir lydeką. Dabar vieną kadenciją – ketverius metus – plaukiame į vieną pusę, ateina kita valdžia ir vėl tiek pat laiko plaukiame į kitą. Taip yra ne tik žemės ūkyje, bet ir visoje Lietuvoje. Tampo ją pirmyn atgal. Nieko gero nesulauksime, kol nebus politikos tęstinumo, atsakomybės už tai, ką prižada prieš rinkimus, o paskui viso to išsižada. Taip niekur nenueisime, todėl turime kažką savo galva daryti. Negalime leisti valdžiai ant laurų užmigti“, – sakė J. Misevičius.

Stasys BIELSKIS
ŪP korespondentas