Ūkininkų verslo pagrindas – naujovės

Vos 30 ha dirbamosios žemės daugeliui mūsų šalies ūkininkų reikštų nepabaigiamą vargą, tačiau Naujojo Obelyno kaime gyvenantiems Onutei ir Gediminui Sungailams nederlinga žemė tapo patikimu pagrindu verslui kurti. Ūkininkai jau daugiau kaip dešimtmetį augina šilauoges, braškes, prieš porą metų įveisė 1,5 ha smidrų, o 2016-ųjų rudenį pirmą kartą pasėjo 12 ha speltos rūšies kviečių. Grūdų augintojams tokie pasėlių plotai atrodo juokingi, bet Sungailai nesustojo pusiaukelėje – šiemet atsirado jų prekinis ženklas „Kūlio girnos“.

Apsiėjo be paramos Atrodė, kad kam jau kam, bet šiai šeimai darbo niekada netrūksta – vasarą smidrams rinkti ir uogoms skinti tenka samdyti apie tris dešimtis, kartais ir dar daugiau pagalbininkų, o darbymetis trunka iki vėlyvo rudens. Tačiau Onutė ir Gediminas manė kitaip. Jų galvose jau seniai kirbėjo mintis, kad ilgomis ir niūriomis žiemos dienomis būtų gerai dar kažkuo užsiimti. Nuolat važinėdami į užsienyje rengiamas žemės ūkio ir maisto produktų parodas ir dairydamiesi naujovių, ūkininkai atkreipė dėmesį į speltą – laukinę, nuo akmens amžiaus visoje Europoje ži­no­mą kviečių rūšį. Sveiko maisto gerbėjai apie šios rūšies kviečių ypatybes dabar legendas kuria, todėl nederlingas Šilalės krašto žemes dirbantiems ūkininkams ir kilo mintis pirmiesiems pabandyti auginti šiuos augalus ir patiems juos perdirbti. Pernai maisto pramonės įrangos parodoje Italijoje, kuri garsėja kaip makaronų tėvynė, obelyniškiai nusižiūrėjo įrangą, naudojamą aukščiausios klasės restoranų virtuvėse, o grįždami užsuko ir į Austriją, kur užsisakė šiuolaikišką malūną. Rudenį nukūlę pirmą derlių, ūkininkai iškart galėjo išbandyti naują įrangą. O. Sungailienė džiaugiasi, kad nuo idėjos subrandinimo iki verslo pradžios nepraėjo nė metai. Pasak ūkininkės, idėjos greitai sensta, todėl snausti ir laukti, kol jas pasigriebs kiti, negalima. Būtent dėl to obelyniškiai neprašė ir Europos Sąjungos (ES) kaimo plėtrai siūlomos paramos. Pasak Onutės, suveikė ambicijos: kai prieš 10 metų reikėjo uogynų laistymo įrangos, ES tokių investicijų Lietuvoje nefinansavo. Tuomet buvo teigiama, kad girdyti reikia tik karves, dabar plokštelė pasikeitė – paramą laistymo įrangai gauna visi prašantieji. „Ne tik iš principo nenorime jokios paramos, bet ir dėl to, kad labai ilgai trunka įvairių dokumentų tvarkymas. Jei nori būti tarp pirmųjų, turi greitai suktis. Mums tai pavyko padaryti per keletą mėnesių: čia, kur dabar stovi cechas, pavasarį dar buvo tuščia vieta“, – ŪP pasidžiaugė Gediminas. Sungailai pripažino, kad ilgiausiai galvojo savo prekinio ženklo pavadinimą. Onutė nutarė, kad reikia ieškoti Žemaitijos dvasią atspindinčio prekės ženklo. Ir rado! „Kūlio girnos“ reiškia tą patį – akmenį, tik dar slepia ir intrigą, iškart pavergiančią žemaičių širdis, o kitų Lietuvos regionų gyventojus priverčiančią svarstyti, kas tai galėtų būti.

Suviliojo sveiku maistu Sungailai nėra sertifikavę ekologinio ūkio, tačiau visus savo produktus gamina ekologiškai. Speltos rūšies kviečių, pasak Gedimino, kitaip ir neužauginsi, nes laukiniai kviečiai mineralinių medžiagų neįsisavina, todėl ir tręšti jų netikslinga. Bet jie gerai konkuruoja su piktžolėmis, grūdas turi storą lukštą, apsaugantį nuo ligų, kenkėjų ir aplinkos poveikio, todėl nereikalingos jokios cheminės augalų apsaugos priemonės. Didžiausia problema – išlukštenimas, tam ūkininkai Austrijoje iš malūnų gamintojų įsigijo specialią įrangą. Dabar Naujajame Obelyne pagamintais speltų produktais prekiaujama sveiko maisto krautuvėlėse Šiauliuose, Gargžduose ir Kaune, jų galima nusipirkti ir dukart per savaitę Klaipėdoje, ūkininkų turgelyje prie prekybos centro „Akropolis“. Pasak Gedimino, žmonės Lietuvoje dar labai mažai žino apie speltą, dauguma net mano, kad tai ją gaminančių ūkininkų firmos pavadinimas. G. Sungaila, jau tapęs šių augalų ypatybių žinovu, visiems nuodug­niai paaiškina, kuo šis produktas naudingas. Ypač akcentuoja tai, kad speltų grūduose nėra glitimo, dėl to jų produktai greitai ir ilgam suteikia sotumo. Nuolatiniai pirkėjai jau žino ir vertina baltus ir visų grūdo dalių miltus, kruopas, manus, pabarstukus, sėlenas. Ūkininkai mala ir į turgų veža ruginių miltų, nes kasmet sėja ir rugių. Bėda tik ta, pasak Sungailų, kad žmonės vis labiau brangina laisvą laiką ir nebenori gaminti namuose, todėl stengiasi įsigyti jau paruoštų produktų. „Dėl to neapsiribojome malūnu, iškart pirkome ir makaronų gamybos įrangą. Tikrų itališkų, šviežiai pagamintų makaronų neįmanoma net palyginti su džiovintais, kuriuos nusiperkame parduotuvėje – karštis išgarina ne tik drėgmę, bet ir sunaikina baltymus bei mineralines medžiagas. Makaronai – vienas populiariausių mūsų gaminamų produktų, klaipėdiečiai greičiausiai juos išperka“, – ŪP pasakojo O. Sungailienė. Naujojo Obelyno ūkininkai į verslą žiūri kūrybiškai, nes per ilgus metus, pateikdami rinkai naujus produktus, tokius kaip šilauogės ir smidrai, išmoko suprasti, ko žmonėms reikia. Jie gamina makaronus ne tik su kiaušiniais, kaip lietuviams įprasta, bet ir su džiovintomis dilgėlėmis. Sako, specialiai jų neauginantys, bet turi sklypelį, kuriame šios labai naudingos piktžolės ypač veši. Belieka tik kas savaitę pjauti jaunas atžalas, džiovinti ir smulkinti. „Makaronai su dilgėlėmis mėgstami vegetarų ir veganų, nevalgančių kiaušinių, nes dilgėlėse yra daug geležies ir vitaminų“, – aiškina Onutė. Iš aplinkinių ūkininkų ji perka ypač aukštos kokybės varškę – įdarą itališkiems miniatiūriniams virtiniams. Virtiniai vakuumuojami ir užšaldomi. Pasak Onutės, tai brangus, bet miestiečių labai mėgstamas produktas.

Norėdami perdirbti, kliūčių nepatyrė Dauguma ūkininkų bijo imtis perdirbti pačių užaugintą produkciją, nes mano, kad gauti tam leidimą bus sunku – teks įveikti daug biurokratinių kliūčių. Sungailai sako, kad jokių problemų dėl leidimo gaminti maisto produktus jiems nekilo. „Galime tik pasidžiaugti, kad Šilalės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai geranoriškai mums padėjo – patarė, paaiškino, kaip kas turi būti padaryta, kad atitiktų reikalavimus. Laikėmės jų nurodymų, todėl pateikę prašymą atidaryti cechą tuoj pat ir galėjome pradėti dirbti“, – pasakojo Onutė, naujajame ceche pradėjusi šeimininkauti tuoj po Naujųjų. Greta makaronų gamybos įrangos stovi ir elektrinis puodas uogienėms virti. Daugeliui atrodo, kad kas jau kas, o lietuvės pačios priverda savo šeimoms uogienės visai žiemai. Bet kartu su laikais, pasak ūkininkės, keičiasi ir žmonių įpročiai. „Pastebėjome, kad uogienės bent jau miesto žmonės neverda. Gal ir dėl to, kad stengiasi riboti cukraus vartojimą. Mūsų uogienės visai nesaldžios, uogas verdame tik su 20 proc. cukraus arba visai be jo, todėl jų vartojimo laikas trumpas. Bet ilgai laikyti ir nereikia – žmonės suvalgo ir vėl nusiperka“, – ŪP aiškino rudenį paskutines uogas sušaldyti atidavę ir dabar radę, kaip jas panaudoti, ūkininkai. Onutė ir Gediminas tikina, kad neskaičiavo ir nesvarstė, per kiek laiko jų investicijos galėtų atsipirkti. Tiesiog gyvena pagal taisyklę: jei nori rasti, pirmiau turi mesti. Pora iškeitė pinigus į įrangą ir dabar gyvena iš to, ką ji uždirba. O dirbs, reikia tikėtis, ne vieną dešimtmetį, nes visuomenė vis labiau atsigręžia į sveiką gyvenimo būdą. Jau ir vaikų maitinimo aprašuose nurodoma darželių ir mokyklų valgyklose gaminant maistą naudoti visų grūdo dalių miltus, produktus iš speltų, taigi perspektyvos dar tik atsiveria. Kartu su jomis atsiveria ir galimybės kaimo žmonėms, nes kuo daugiau idėjų subrandina darbštūs ūkininkai, tuo daugiau darbo pasiūloma aplinkiniams. Todėl į kiekvieną pasikeitimą jų kieme šio krašto gyventojai žiūri su didžiausia viltimi. Koks naujas mūras kyla šalia ką tik atidaryto cecho, Onutė ir Gediminas dar niekam nesako, bet pripažįsta, kad apsilankę vienoje kitoje parodoje namo vėl grįžtų kupini sumanymų.

Daiva BARTKIENĖ ŪP korespondentė