Ūkių stambėjimas ir emigracija – du vienas nuo kito neatsiejami reiškiniai. Kuo mažiau ūkių arba kuo jie stambesni, tuo daugiau žmonių išvyksta iš kaimo, pardavę turėtus kelis hektarus žemės, palikdami tuščias sodybas. Šią paralelę išvedė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkas Vidas Juodsnukis. Jam pritarė ir Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) docentas Rimantas Čiūtas, kelių Žemaitijos rajonų ūkininkai, susirinkę į smulkių ir vidutinių ūkininkų mokymus Kretingoje. Nors į renginį buvo kviesti ir Žemės ūkio ministerijos atstovai, bet neatvyko nė vienas. Pasak ūkininkų, matyt, neturėjo ką pasakyti žmonėms, kurių likimai tiesiogiai priklauso nuo valdžios sprendimų.
Smulkieji atsidūrė užribyje LŠŪS pirmininkas V. Juodsnukis prisiminė neseniai vykusią diskusiją, kurioje kalbėjo ir buvęs žemės ūkio viceministras Algimantas Belzus. Jis prisiminė metą, kai Lietuva dar tik integravosi į ES ir dokumentų gausa užplūdo mūsų valstybės institucijas. „A. Belzus ministerijoje dirbo tais laikais, kai prasidėjo ES parama, buvo priimami nauji teisės aktai. Vėliau įsitikinome, kad juose, išverstuose į lietuvių kalbą, būdavo labai daug klaidų, galbūt sąmoningų. Toje diskusijoje A. Belzus sakė, jog griežčiausias ES reikalavimas buvo, kad parama, kurią gaus narės, būtų tolygiai paskirstyta kaime ir vyktų kaimo plėtra. Ką mes matome šiandien? Naujausiais duomenimis, Lietuvoje registruota 116 tūkst. ūkių, o investicinę paramą gauna tik 8 tūkst., išsidalijantys beveik 5 milijardus eurų. Daugiau kaip 100 tūkst. ūkių tokios paramos šiandien apskritai negauna“, – akcentavo V. Juodsnukis. Kitose ES šalyse, LŠŪS pirmininko teigimu, situacija visiškai ne tokia: Lenkijoje 80 proc. paramos lėšų atiteko smulkiesiems ir vidutiniams šeimos ūkiams, Rumunijoje tas skaičius siekia 60 proc., panašūs rodikliai Vengrijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse. Be to, Lenkijoje sudarytos sąlygos investicinę paramą pervesti į tiesioginių išmokų kategoriją, taip sudarant galimybes paremti būtent smulkiuosius ūkininkus.
Atotrūkis tik didėja Šeimos ūkininkų lyderis mano, kad Lietuvos kaime tvyrantis atotrūkis tarp stambiųjų ir smulkiųjų žemės ūkio gamintojų yra viena iš pagrindinių sąlygų, lemiančių masinę emigraciją. „Galime džiaugtis bent tuo, kad Lietuvoje atkurta 98 proc. nuosavybės. Tačiau mūsų valdžia nesugebėjo kontroliuoti privataus sektoriaus, todėl dabar vos 3 proc. stambiausių žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų valdo pusę žemės ūkio naudmenų. Kaip tai įvyko? Visi trauko pečiais, girdi, viskas čia teisėta. Bandėme aiškintis. Pasirodo, įstatymuose buvo palikta landa. Juridiniams asmenims leista įsigyti iki 500 ha žemės, tačiau kiekvienas bendrovės akcininkas galėjo turėti savus padalinius, taip pat galinčius įsigyti po 500 ha žemės. Rezultatas – didžiulės bendrovės, valdančios po dešimtis tūkstančių hektarų“, – dėstė V. Juodsnukis. Kiekvienas žmogus žemę parduoda savo valia, tačiau ne vienas neišvengė ir spaudimo. Kad ir „sofos ūkininkų“ kategorija – ji nuolat linksniuojama, dabar jai taikomi tam tikri apribojimai. V. Juodsnukis mano, kad „sofos ūkininkų“ problemą sugalvojo stambieji ūkininkai ir bendrovės, siekiantys žemių užvaldyti dar daugiau. „Lietuvoje yra apie 5 tūkst. smulkių ūkininkų, turinčių iki 10 ha ir deklaruojančių tik pievas. Stambieji užsimojo į tuos tūkstančius hektarų pievų, kurdami planus, kaip nuvaryti nuo jų savininkus, kad žemė atitektų stambiesiems. Bendraudamas su turizmo agentūromis sužinojau, kad stambiausieji šalies ūkininkai ar bendrovių vadovai išvyksta į keliones po užsienį mėnesiui ar net dviem, palikdami savo ūkius kažkieno priežiūrai. Tad ką mes iš tikrųjų turėtume vadinti „sofos ūkininkais“, ar ne tuos, kurie gali kelis mėnesius savo ūkyje nesirodyti? Tokius ūkininkus remia trąšų, cheminės apsaugos priemonių gamintojai – tiesiog nuperka stambiausiems savo pirkėjams tokias keliones. Todėl drąsiai galiu ginčytis, kas yra tikrieji „sofos ūkininkai“, – aštrino situaciją V. Juodsnukis. Į šią kategoriją, jo nuomone, patektų ir danų, olandų žemvaldžiai, Lietuvoje išsinuomoję dešimtis tūkstančių hektarų žemės, sėdintys savo tėvynėje, o čia darbų dirbti siunčiantys darbininkus net iš savo šalių. „Sakyti, kad 5–10 ha turintis žmogus yra „sofos ūkininkas“ – neleistina. Girdi, jei miesto gyventojas kažkam išnuomojo žemę – tai jau didžiausias nusikaltimas. Palaukit, bet žemė yra privati nuosavybė, pats savininkas sprendžia, ką su ja daryti. Yra vienintelis ES reikalavimas – žemės ūkio paskirties žemė turi būti geros agrarinės būklės“, – nusistovėjusį požiūrį laužė V. Juodsnukis.
Išvardijo pranašumus Tuo metu, kai ūkiai stambėjo, smulkieji nyko. Smulkus žemės savininkas neturi galimybių net tą gerą agrarinę būklę palaikyti, todėl išnuomoja savo žemę stambiam ūkininkui. Tačiau, V. Juodsnukio manymu, būtent smulkūs ir vidutiniai ūkiai turėtų būti žemės ūkio ateitis, ta linkme veikiama ES. „Iki šiol daryta viskas, kad daugelis smulkių ūkininkų būtų visiškai sunaikinti, kad jie pasitrauktų. Rytų Lietuvoje yra kaimų, kurių tik pavadinimai likę, Žemaitijoje padėtis gal kiek geresnė. Siekiama, kad visoje Lietuvoje liktų apie 3 proc. žemvaldžių ir jie valdytų praktiškai visą šalį. Tačiau yra ES ir jos struktūros, kuriose žemės ūkio klausimų sprendimas neapsieina be žemės ūkio produkcijos gamybos suderinamumo su aplinkosauga ir klimato kaita. Ir vienas iš būdų tai suderinti yra smulkus arba vidutinis šeimos ūkis. Jie taiko sėjomainą, mažiau naudoja trąšų, herbicidų. Pagaliau toks ūkininkas yra eilinis gyventojas, neatsiejama aplinkos dalis. Jis ne tik ūkininkauja – pats maitinasi iš to, ką užaugina, bet ir galvoja apie ateitį, kad ir jo vaikams čia reikės gyventi. Viso to nedaro stambių bendrovių savininkai ir labai stambūs ūkininkai“, – smulkaus ir vidutinio ūkio pranašumus prieš stambųjį įvardijo V. Juodsnukis.
Susipažino, kaip ūkininkauja šveicarai Su kokiais sunkumais susiduria smulkūs ūkininkai, papasakojo į diskusiją įsijungęs jaunas Kretingos r. ūkininkas Saulius Šopaga. „Man teko susipažinti su tuo, kaip ūkininkauja šveicarai. Ten yra daug smulkių ūkių, kuriuose ūkininkaujama tradiciškai: ir šienas palaidas, ne presuotas, ir daug rankų darbo, ir tvartai paprasti, kokius atsimename iš savo vaikystės. Įsidrąsinęs supratau, kad masinė industrializacija nėra visuotinis reiškinys, ir ryžausi grįžti į kaimą. Šią vasarą išbandžiau amerikiečių praktiką – viščiukus auginti pievoje. Pavyko visai neblogai. Žmonės jau nori gero, natūralaus maisto, jie pradėjo skirti, kad pramoninis gaminys yra vieno skonio, o naminis visai kito. Susipažinau su panašiomis sąlygomis jaučius auginančiais žmonėmis. Jie patys mėsinėja, miestiečiams parduoda ir, kaip mėgstama sakyti, veiklą vykdo šešėlyje. Blogiausia, kad jie iš to šešėlio negali išlįsti, nors daromi geri ir skanūs dalykai“, – pasakojo S. Šopaga. Kretingiškis ūkininkas sako patiriantis problemų, kai per sezoną reikia paskersti apie 200 paukščių. Tam darbui labai pagelbėtų mobili skerdykla, kuri galėtų atvažiuoti pas to pageidaujančius smulkius augintojus. Tačiau apie tokios egzistavimą ūkininkas sakė negirdėjęs.
Išeitis – kooperacija ASU docentas Rimantas Čiūtas ateitį mato smulkiųjų ūkininkų kooperacijoje. Ji leistų sujungti atskirų ūkininkų lėšas ir įsigyti gamybos priemones, kuriomis visi ir galėtų naudotis. „Manau, šiuo atveju geriausia išeitis – pasinaudojus ES parama reikalingos įrangos nusipirkti keliems panašaus profilio ūkininkams. Esame šiek tiek individualistų tauta. Reikia išlipti iš tos dėžės ir vieniems su kitais ieškoti ryšių, nes būtina spręsti problemas, kurių pavieniui neįveiksime. Yra keletas programų, leidžiančių ir smulkiesiems kai ką nuveikti. Paprasčiausia – susijungti keliems ūkininkams ir pasinaudoti priemone „Parama smulkiems ūkiams“. Kita galimybė – „Parama trumposioms maisto tiekimo grandinėms“, viena iš grandžių gali būti ir mobili skerdykla“, – patarė R. Čiūtas. Kretingos r. šeimos ūkininkus buriantis Rimantas Skiparius sakė lankęsis Latvijoje ir jį nustebinę tai, kad ten į mažus ūkius atvažiuoja mobili skerdykla. „Kodėl mes to negalime padaryti?“ – klausė R. Skiparius. Ar ši aštri diskusija ir po jos pasipylę konkretūs patarimai smulkiems ir vidutiniams ūkininkams padės lietuviškam kaimui atsitiesti? Ar tam tikrose instancijose nebus kišami pagaliai į ratus, kai šios nuvarytos ūkininkų kategorijos atstovai kreipsis paramos, siekdami ne tik išgyventi patys, bet nors ir maža dalimi prisidėti prie maisto kokybės gerinimo, jos asortimento gausinimo? Tai, žinoma, klausimai ateičiai. O kol kas statistika negailestinga: pernai 100 ha ir daugiau žemės turintys ūkiai sudarė 3,9 proc. visų ūkių ir valdė 53 proc. žemės ūkio naudmenų, o daugiau kaip 500 ha deklaruojantys ūkiai sudaro 0,4 proc. visų ūkių ir valdo 20 proc. žemės ūkio naudmenų.
Juozas SKRIPKAUSKAS ŪP korespondentas