„Užtraukę „Gegužio žiedus“, iškart publiką užkabinam“

Retai rastume kaimą, kuriame nė karto nėra koncertavusi Jungėnų kaimo kapela. Smagiai nusiteikusių suvalkiečių kompanija linksmina Lietuvą jau 35 metus, bet iki šiol nežino, iš kur toks populiarumas. „Tikriausiai todėl, kad mūsų dainos skamba iš širdies į širdį“, – mano nuo susikūrimo Jungėnų kaimo kapeloje grojantis ir dainuojantis Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorius Antanas Pileckas.

Visokių yra mūsų populiarumo versijų, bet manome, kad svarbiausias buvo mums palankus laikas. Kai žmonės veržėsi į nepriklausomybę, liaudies muzikos ypač reikėjo. Konkurse „Grok, Jurgeli“ įgavom jėgos ir spalvos – televizija tada nedaug įrašų teturėjo, todėl nuolat mūsų dainas leisdavo. Užtraukę „Gegužio žiedus“, iškart publiką užkabinam. Matant, kaip žmonės šypsosi, atsistoję ploja, apima euforija – toks geras jausmas, širdis iš malonumo apsąla. Tada supranti, kad ne be reikalo durniuoji, iš to gali kas nors gero išeiti. Toks supratimas ir veda į priekį.
Esam kolektyvas, kuris visada randa bendrą kalbą – ir tarpusavyje, ir su klausytojais. Prisijungiau prie vyrų 1982 metais, su vadovo Vincento sūnumi grįžęs po studijų, taip ir durniuoju nuo ano amžiaus. Vincentas Svitojus tada vadovavo ir dabar tebevadovauja – turi gebėjimų mus suvaldyti, nors mėgstam vyriškai pasiginčyti, kiekvienas savo nuomonę ginam. Matyt, gerai vadovauja, kad rezultatas neblogas.
Buvo laikas, kai visus vasaros savaitgalius šventėse praūždavome. Ne dėl pinigų grojam – savo malonumui, nes visi turim kitus darbus. Vadovas specialiai koncertų neieško, bet žmonės patys mus susiranda. Jei pakviečia – važiuojam, jei atsilygina – paimam, jei mažiau gaunam – mažiau suvalgom. Mums visaip gerai, o žmonos norėtų, kad į namus parneštume. Gerbėjų kiekviename kaime turime, bet namo nesivedame – iki šiol visi su savomis gyvename.
Pastaraisiais metais su lenkais smagiai bendraujame. Jiems mūsų muzika patinka, nors turime repertuare ir lenkiškų liaudies dainų. Prašo – padainuojam, bet dažniausiai varom savo. Ne tik Punską, Seinus daug kartų apsukom, bet ir Torūnėje, Zakopanėje gyvenantys daug sykių mūsų „Gegužio žiedų“ klausėsi. Kalvarijos savivaldybė Lenkijoje turi kultūrinių ryšių, nuodėmė būtų nepasinaudoti.
Gera aura mus lydi – kad ir kur nuvažiuotume, visi džiaugiasi. Gal kad vieni vyrai esam, jokios moters Vincentas į kolektyvą nepriima. Žmonės keičiasi, niekur nuo to nepabėgsim, bet pagrindiniai – nuo pradžių. Ir aš, ir Linas su Arvydu, ilgai groja Edmundas Rėkus. Pirmiausia netekom smuikavusio vadovo brolio Juozo Svitojaus. Ne kiekvienas muzikantas liaudies kapelai tinka, na ir kas, kad iš natų groti moka. Dar reikia ir šarmo, cinkelio, kuris mažai kam duotas, todėl Vincentas norintiems prie mūsų prisijungti vyrams didelius reikalavimus kelia. Cinkelio netrūksta vestuvių muzikantams, tad mūsų kolektyve beveik visi mėgėjai.
Reikia žmonių klausti, kodėl liaudies muzika yra toks fenomenas. Gal dainos ypatingos, kad klausytojai taip jautriai į jas reaguoja? Pažiūrėkit, kokia populiari laida „Duokim garo!“ Mes ten pirmieji buvome nuvažiavę. Kiek metų praėjo, o ji vis dar gyvuoja. Vadinasi, žmonėms reikia tokios muzikos. Liaudies dainos yra dalis tautos palikimo, todėl ir kraštotyroje jos turi savo vietą – tai man ir pagal darbą priklauso domėtis. Įdomu, kad liaudies kultūra Lietuvoje buvo net sovietmečiu, o apie miestų, dvarų kultūrą niekas nekalbėjo. Tik dabar tų dalykų ieškome. Kokia šių dienų liaudies kultūra, sunku pasakyti – po daug metų išsigrynins, tada ir pamatysim. Klausimas, ar čia mūsų iki to laiko bent kiek liks.
Kai visi dabar Lietuvoje verkia, kad blogai gyventi, mes grojam, dainuojam ir niekuo nesiskundžiam. Gerai žemę dirbam, vieną kitą fabrikėlį turim. Suvalkiečiai optimistai ir aš toks esu, nors nežinau, ar galiu tikru suvalkiečiu vadintis – iš Prienų, anapus Nemuno, atsivilkau. Per daug metų šaknis į tą žemę suleidau. Nesąmonė, kad esam skūpūs. Taupūs mes, racionalūs. Tie, kurie nuo gyvų šaknų, čia gimę ir augę, yra žodžio žmonės. Rimti, neišduos, jei draugas esi, širdį tau atiduos. Taip ir mane į kolektyvą priėmė, nepajutau, kaip tiek metų praėjo.

Užrašė Daiva Bartkienė

Lauryno Bernoto nuotrauka