Valdžios planuose – naudą nešantys milijonai, realybėje – kaimo neviltis

„Pieno produktų valgytojų bus, poreikiai tikrai auga, lietuviškas pienas kokybiškas, natūralus, o dabar ir kainos rinkose didėja, vien sviesto rekordiškas populiarumas sužadina užmirštą optimizmą. Kinams mūsų pieno produktai patinka, vadinasi, perspektyvų turime labai šviesių, laikykime kad ir milijoną karvių, pagaminkime 3 mln. tonų pieno, pasaulis suvalgys.“ Tokių samprotavimų galima išgirsti visur, kur susirenka žemdirbių bendruomenės atstovai, pieno grandinės dalyviai, strategijos kūrėjai, už žemės ūkio sektorių atsakingi valdininkai.

Karvių prognozėmis nepašersi „Gal išgirsim ką nors naujo“, – su tokia viltimi ūkininkai sugužėjo į Kupiškio savivaldybės Žemės ūkio ir bendruomenių skyriaus salę susitikti su žemės ūkio viceministru Sauliumi Savickiu, keliais Seimo nariais. Viceministras trumpai pristatė šį rudenį sudėtingai kurtą pieno plėtros strategijos gairių projektą, papasakojo apie pieno vartojimo įpročius, kurie ūkininkams turėtų suteikti vilčių, tik reikia dirbti ir ryžtis permainoms. Permainos – tai smulkiųjų ūkininkų kooperacija, ūkių stambėjimas, technologijų inovacijos, patikimi partneriai, sutarta kainodara. Auditorija kantriai klausėsi, kol susikaupė paklausti svečio be užuolankų: „Viską žinom, girdėjom, suprantam. Pasakykit, kaip mums gyventi šiandien, rytoj, šiemet. Karvių prognozėmis nepašersi. Ką pasakyti savo vaikams, kad dirbdami 365 dienas per metus, niekur nepajudėdami nuo savo karvių ir tvartų skurstam, vis turim prašyti atlygio, geresnių kainų, sąžiningumo?“

Žadėjo pažaboti perdirbėjų apetitą Kalbėjo ūkininkės Danutė Adamonienė, Genė Žilinskienė, Zita Kaušakienė. Moterys visada drąsesnės, vyrai replikas išsakė pusbalsiu. Kaimo vaizdas nėra teorinis. Viešojoje erdvėje vos pasklidus informacijai apie anksčiau išmokamas tiesiogines išmokas ūkininkams, netrukus pas pienininkus prisistatė perdirbėjų atstovai ir pranešė, kad mažinamos pieno supirkimo kainos. Tokių kainų, kokios viešai skelbiamos, salėje susirinkę kupiškėnai, biržiečiai ūkininkai teigė niekada negaudavę. Su viltimi į Seimą rinkę „valstiečius“ jie tikėjosi išmanančių žmonių racionalių sprendimų, o dabar girdi tik ginčus dėl embrionų, alkoholio pardavimo ribojimų, seksualinio priekabiavimo ir kitokių skandalėlių. „Kas mus gali apginti, kur prašyti pagalbos, kai matai, kad esi spaudžiamas į kampą, vyniojamas apie pirštą?“ – klausė viceministro ūkininkai. Šis atsargiai priminė: „Sutartis jūs pasirašot, paskaitykit...“ Tačiau šiek tiek vėliau viceministras patikino ūkininkus, kad bus stengiamasi pažaboti perdirbėjų, prekybininkų apetitą, nustatyti konkrečią pieno kainos formulę, atsižvelgiant į pasaulio rinkų pokyčius, tai turėtų sugrąžinti visų grandžių solidarumą.

Dabartiniai pienininkai sensta Tačiau ūkininkai neatlyžo. „Kada tai bus? Kai mūsų nebebus? Kaimas sunyks, dabar tik smulkieji ūkininkai ir palaiko kaimo gyvybingumą“, – taip kalbėjo Renata Vilimienė iš Migonių kaimo. Ji dalyvavo darbo grupėje rengiant pieno sektoriaus plėtros strategiją, atstovavo smulkiesiems ūkininkams. Po susirinkimo ŪP R.Vilimienė išsamiau išsakė savo požiūrį, visiškai neoptimistinį. „Pažiūrėkit, kas ateina į pienininkų susirinkimus. Visi brandaus amžiaus žmonės. Kur grūdininkai, ten daug jaunimo, ūkininkų vaikai perima tėvų gyvenimo būdą, jie gerai tvarkosi, mato perspektyvą. Kalbinom savo vaikus, jokiu būdu nesutinka grįžti, nors yra viskas, kas būtina, fermos, šaldytuvai. Nėra kalbų apie 5 ar 10 metų planus, nebelauksim. Dirbam, kol dar sveikatos turim. Nuo naujų metų turbūt turėsim atleisti vienintelį samdomą darbuotoją, nebeišgalėsim mokėti algos už pusę etato ir visų naujų mokesčių“, – taip kalbėjo pašnekovė. Įsidrąsino ir vyrai, rėžė tiesiai: „Nesugebat nieko padaryti, nedrįstat, tad užkalkit Seimo langus, užrakinkit duris ir pakabinkit raštelį, kad dėl visų pieno problemų kreiptumės į „Maximą“, jai nėra jokių krizių ir neįveikiamų sunkumų, tvarko valdžią kaip šiltą vilną.“

Virginija JUŠKIENĖ ŪP korespondentė