Valstybės išlaikytiniai kaime gyventi nenori ir neplanuoja

Savivaldybės dar pernai pradėjo įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų finansuojamą Socialinio būsto plėtros projektą. Vienos nupirktuose butuose jau apgyvendino teisę į socialinį būstą turinčias šeimas, kitos dar tik ruošiasi tam pritaikyti nenaudojamus pastatus. Nauji butai perkami arba įrengiami tik miestuose ir didžiosiose gyvenvietėse, nors dauguma socialiai remtinų ir valstybės pagalbos reikalaujančių žmonių gyvena kaimuose.
Paradoksas, tačiau naudodama ES Regioninės plėtros fondo pinigus valstybė padeda kaimams tuštėti.

Užtikrinti darbą ir susisiekimą
Projekto reikalavimuose savivaldybėms nurodyta, kad būstus galima pirkti tik tose gyvenamosiose vietovėse, kur yra didžiausia darbo vietų pasiūla, o atstumas iki autobusų sustojimo vietos turi būti ne didesnis nei 500 metrų.
Socialinio būsto plėtros projektui finansuoti savivaldybės jau pateikė 66 paraiškas, bendra jų vertė – beveik 64 mln. eurų. Iki kovo vidurio pasirašytos 58 sutartys, paskirta daugiau nei 41 mln. eurų negrąžinamų subsidijų. Projekto įgyvendinimo pabaiga numatyta 2023 metais, iki to laiko šalies savivaldybės socialiai pažeidžiamiems gyventojams turės nupirkti arba rekonstruojant negyvenamas patalpas pritaikyti beveik 1 700 butų. Taip tikimasi sumažinti socialinę atskirtį.
Tarp kaimiškų rajonų savivaldybių bene daugiausia būstų – net 80 – iš Regioninės plėtros fondo lėšų planuoja įsigyti Jonavos savivaldybė, devyni bus pritaikyti žmonėms su negalia. Jonavos savivaldybės socialinio būsto plėtra kainuos beveik 1 mln. 60 tūkst. eurų. Visi būstai bus perkami mieste, juos žadama aprūpinti elektrinėmis viryklėmis su orkaitėmis. Jonavos rajone socialinio būsto laukia 310 šeimų ir vienišų asmenų.
Šilutės savivaldybė už beveik 800 tūkst. eurų planuoja įsigyti 38 socialinius būstus, o Plungė už tą pačią sumą – tik 25. Jurbarko savivaldybė iš šešiolikos suplanuotų pirkti būstų tris jau įsigijo. Ir visi jie mieste.
Jurbarko savivaldybės administracijos Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Rita Danielienė ŪP paaiškino, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, administruojanti projektus, reikalavo Lietuvos darbo biržos pažymos apie darbo vietų pasiūlymus. Jurbarke nedarbo lygis ir 2016 metais, kai buvo rengiamas projektas, ir dabar – beveik 15 proc., o darbo vietos dažniausiai siūlomos mieste. Tai ir nulėmė projekto įgyvendinimo vietą.
„Be to, net ir tie socialiai remtini žmonės, kurie dabar gyvena kaime, dažniausiai prašo suteikti būstą mieste. Negalime priversti gyventi žmonių ten, kur jie nepageidauja“, – ŪP paaiškino socialinio būsto nuomos reikalus Jurbarko savivaldybės administracijoje tvarkanti Infrastruktūros ir turto skyriaus vyriausioji specialistė Vida Vasiliauskaitė.

Savivaldybės nukenčia dvigubai
Iš 106 Jurbarko savivaldybės nuomojamų socialinių būstų tik 26 yra kaimo vietovėse, visi likusieji nupirkti mieste. Tačiau net ir tie socialiai remtini žmonės, kuriems savivaldybė išnuomojo būstus kaime, dažniausiai yra priversti gyventi daugiabučiuose namuose, kur nėra nei lopinėlio žemės, nei kiemo vaikams pažaisti.
Pavyzdžiui, miesto tipo gyvenvietėje Klausučiuose prieš 15 metų iš bendrabučio į socialinį daugiabutį rekonstruotame name yra net 23 butai. Jurbarko savivaldybės administracijos sudarytoje eilėje būstų laukia 56 šeimos, tačiau keturi butai Klausučiuose jau kelinti metai stovi tušti – savivaldybė kompensuoja jų šildymo išlaidas. Žmonės nenori čia gyventi, nes brangus būstų šildymas, nėra net karšto vandens.
Pernai Jurbarko politikai nusprendė už savivaldybės biudžeto lėšas įsigyti būstų Girdžių, Jurbarkų arba Smalininkų seniūnijų centrinėse gyvenvietėse. Tam buvo numatyta skirti 44,7 tūkst. eurų. Konkursas butams pirkti buvo skelbiamas, tačiau nė vieno pasiūlymo iš šių seniūnijų gyventojų savivaldybės administracija nesulaukė.
„Dar spręsime, ar skelbti naują konkursą, ar prašyti tarybos taisyti sprendimą“, – abejoja Infrastruktūros ir turto skyriaus vyriausioji specialistė V. Vasiliauskaitė.
Pirkdamos brangesnius butus didžiosiose gyvenvietėse arba rajonų centruose, savivaldybės nukenčia dvigubai. Centralizuotai šildomuose daugiabučiuose apgyvendinti asmenys gudriai naudojasi tuo, kad neturi nei pajamų, nei turto – ir labai dažnai nemoka nei nuomos, nei jokių komunalinių mokesčių.
UAB „Jurbarko komunalininkas“ duomenys rodo, jog socialinių būstų nuomininkai vien už šildymą yra skolingi 23,8 tūkst. eurų.
Prieš keletą metų už 662 tūkst. eurų baigus rekonstruoti Barkūnų gatvėje buvusias negyvenamas patalpas į 25 butų socialinį būstą su autonominiu šildymu, Jurbarko savivaldybės vadovai džiūgavo pastatę mieste patį moderniausią daugiabutį, pro kurio langus atsiveria pasakiškas vaizdas į Nemuną. Jame apsigyveno ir nemažai iš kaimo vietovių atsikėlusių šeimų. Dabar daugiabutis panašus ne į naują pastatą, o į apleistą bendrabutį. Dalį gyventojų savivaldybei iš ten pavyko iškeldinti, tačiau jie paliko daugiau kaip 3,5 tūkst. eurų skolų. Dar daugiau skolų – net 6 tūkst. eurų – sukaupė šiame daugia­butyje gyvenantys asmenys.
2015 metais dešimt šeimų įkurtuves šventė kitame naujai įrengtame Jurbarko daugiabutyje – jame butai jau kainavo vidutiniškai po 37 tūkst. eurų. Tokių brangių butų Jurbarke reikėtų gerai paieškoti – net su baldais ir buitine technika būstą nusipirkti galima trečdaliu pigiau. Išrinktieji, apsigyvenę brangiausiame miesto name, taip pat nesistengia mokėti už prabangų gyvenimą – jau yra skolingi per 1,2 tūkst. eurų nuomos mokesčių ir daugiau kaip 2,2 tūkst. eurų už šildymą.
Taigi visai nesunku suprasti, kodėl dabartiniai Jurbarko savivaldybės vadovai iš ES Regioninės plėtros fondo lėšų nusprendė pirkti pigesnius butus, o ne rekonstruoti į socialinius būstus buvusius Jurbarkų gyvenvietės kultūros namus.

Brangiau perka, pigiau parduoda
Pageidaujančiųjų nuomotis socialinį būstą eiles šiek tiek sutrumpino emigracija, tačiau skurstančiųjų vis dar yra labai daug. Keisčiausias šių dienų reiškinys – savivaldybių sprendimai parduoti socialinius būstus tiems, kurie gyvena juose ilgiau nei penkerius metus. Pernai Šilalės savivaldybė pardavė tris būstus, už juos gavo 32 344 eurus. 2016 metais šios savivaldybės politikai priėmė sprendimą parduoti penkis būstus, už juos į rajono biudžetą pirkėjai pervedė 42 643 eurus. Taigi vienas savivaldybės būstas vidutiniškai buvo parduotas už mažiau nei 9,4 tūkst. eurų. Oficialiai skelbiama, kad pernai savivaldybės administracija iš rajono biudžeto lėšų nupirko dešimt būstų – keturis namus ir šešis butus. Už juos iš viso buvo sumokėta 140,6 tūkst. eurų. Nesunku suskaičiuoti, kad vienas būstas vidutiniškai kainavo 50 proc. brangiau nei tie, kurie buvo parduoti.
Projektui „Socialinio būsto fondo plėtra Šilalės rajono savivaldybėje“ planuojama skirti beveik 558 tūkst. eurų, už juos seniūnijų centruose bus siekiama įsigyti 22 būstus. Tai reiškia, kad Šilalės savivaldybė pasiruošusi vieną būstą seniūnijos centre pirkti daugiau nei už 25 tūkst. eurų. Žmonėms pagrįstai kyla klausimas, ar savivaldybės administracijoje, pigiau parduodančioje ir brangiau perkančioje būstus varguoliams, dirba bent vienas su sveika nuovoka nesusipykęs ekonomistas.
Yra ir dar vienas brangiai mums visiems kainuojantis socia­linių būstų išlaikymo niuansas – remontai. Apie juos valdžios vyrai kalba itin nenoriai. Ir aišku kodėl.
Logiška būtų manyti, kad remontui lėšų galima skirti tiek, kiek butų nuomininkai sumoka nuomos mokesčių. Šilalės savivaldybės administracijos direktoriaus Raimondo Vaitiekaus ataskaitoje nurodoma, jog 2016 metais nuomos mokesčio už Šilalės mieste išnuomotus būstus savivaldybė surinko beveik 15,8 tūkst. eurų mokesčių. Pernai nuomininkai sumokėjo 15,2 tūkst. eurų nuomos mokesčių. Tačiau būstų remontas ir vienais, ir kitais metais kainavo nepalyginamai daugiau. 2016 metais išleista 23,8 tūkst. eurų, pernai – net 42,5 tūkst. eurų. Ir šie pinigai – ne ES, jie į rajono biudžetą sunešti mūsų mokesčių mokėtojų.

Socialiniai būstai – per prasti?
Jau ne pirmą kartą Šilalėje žmonės piktinasi, kad socialinių būstų nuomininkai savivaldybės skirtuose butuose negyvena – išnuomoja kitiems ar įleidžia į juos šeimas sukūrusius savo vaikus. Šilalės savivaldybės administracijos darbuotojai tokių faktų patvirtinti negali, nes sudarę nuomos sutartis nei patys, nei būstą administruojančios seniūnijos atstovai nesidomi, kaip su valdiška nuosavybe elgiasi gyventojai.
Kad tokių atvejų yra visoje Lietuvoje, pernai patvirtino Kalvarijos savivaldybės kontrolierius Tomas Lužanskis, audito metu patikrinęs 52 iš 124 socialinių būstų. Trečdalyje išnuomotų būstų gyveno kiti asmenys arba jie ilgą laiką jau buvo tušti. Kalvarijos savivaldybės administracijos Ūkio ir urbanistikos skyriaus darbuotojai nurodė, jog jiems yra žinoma, kad kai kuriuose savivaldybės nuomojamuose socialiniuose būstuose gyvena pašaliniai asmenys.
Auditas parodė, kad ir Kalvarijos savivaldybės socialiniuose būstuose gyvenančios šeimos tapo valstybės išlaikytinėmis – vien už nuomą pernai jos buvo skolingos 6,4 tūkst. eurų. Delsiantiesiems mokėti nuomos mokesčius turėtų būti skaičiuojamos palūkanos, tačiau Kalvarijos savivaldybės administracijos darbuotojai nustatytos tvarkos nesilaiko.
Tai gali būti viena iš priežasčių, dėl ko laukiantieji eilėse neskuba patys išsinuomoti būstų ir neprašo savivaldybės kompensuoti nuomos išlaidų. Pavyzdžiui, Šilalėje pernai norą gauti būsto nuomos kompensaciją pareiškė tik viena šeima – per mėnesį savivaldybė jai kompensuodavo 35,34 euro būsto nuomos mokesčių, o Jurbarke norinčiųjų pasinaudoti šia valstybės parama išvis neatsirado. Panaši padėtis ir kitose kaimiškose savivaldybėse. Per 28 metus valstybė išaugino didžiulę armiją veltėdžių, tad ir tiesdama jiems ranką, į kurią įsikibus siūloma kilti, dažniausiai patiria tik patyčias. Blogiausia, kad toks geranoriškumas atsisuka antru lazdos galu prieš žmones, kurie lengvatas valstybės išlaikytiniams turi uždirbti.

Daiva BARTKIENĖ
ŪP korespondentė