Valstybės valdomų įmonių privatizavimas – ne ant vieno kurpalio

Artėja istorinis momentas, kai gyvulių augintojams bus sudaryta galimybė perimti Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) valdomas veislininkystės įmones. Tam rengiamas specialus akcijų privatizavimo įstatymas. Žemės ūkio ministras Bronius MARKAUSKAS pripažįsta, kad žemdirbių susidomėjimas išties didelis, tačiau požiūriai ir ambicijos nesutampa. Skiriasi interesai, atstovaujamos verslo grupės. Taigi kaip vyksta pasirengimas įmonių privatizavimui? Priminsime, kad jų sąraše šešios bendrovės: AB „Lietuvos veislininkystė“, AB „Kiaulių veislininkystė“, UAB „Šilutės veislininkystė“, UAB „Lietuvos žirgynas“, UAB „Panevėžio veislininkystė“ ir UAB „Šeduvos avininkystė“.

– Įmonių privatizavimui ŽŪM kuria specialų įstatymą, nes pagal šiandien galiojančius reikalavimus jas turėtume atiduoti Turto fondui.
Numatoma tokia nuostata, kad pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams bus suteikiama teisė įmones išsipirkti per dešimtį metų. Veikiausiai turės būti kažkoks pradinis, pajinis įnašas, kad ūkininkai taip pat prisiimtų tam tikrą atsakomybę, pasvertų savo norus ir galimybes.
Pagal specialųjį įstatymą įmonės bus parduodamos nominalia kaina. Mažesne ar didesne kaina negu nominali privatizuoti negalėsime. Tikslas – kad toliau valstybei nereikėtų investuoti į tas įmones. Nauda bus ir valstybei, ir asociacijoms, nes jos pačios galės siekti savo tikslų. Įmones privatizavę kooperatyvai bus atsakingi už kilmės knygų vedimą, kitus veislininkystės klausimus.
Manome, kad ne mažiau kaip pusė kooperatyvo narių turėtų būti tų įmonių klientai. Jie veikiausiai bus vertinami atsižvelgiant į laikomų gyvulių skaičių.
Ūkininkai ar asociacijos patys spręs, ar tai bus jau egzistuojantis kooperatyvas, pvz., kaip „Baltic Cattle“, ar naujai įsteigtas. Svarbu, kad jis atitiktų teisės aktų reikalavimus – būtų pripžinta žemės ūkio kooperatinė bendrovė, ne mažiau kaip pusė narių būtų privatizuojamos įmonės klientai.
Parengus įstatymo projektą, bus numatytas tam tikras laikas kooperatyvui įsteigti, nuostatoms parengti ir pan.
Yra Vyriausybės, Seimo pritarimas rengti tokį įstatymo projektą. Nemanau, kad jo svarstymas galėtų strigti. Daromas geras darbas stiprinant žemdirbių savivaldą, perduodant jai daugiau funkcijų. Pastabų gali turėti nebent Konkurencijos taryba, kodėl ūkininkams sudaromos išskirtinės sąlygos.
* * *
Įmonių būklė nebloga, valstybė joms skirdavo nemažai lėšų. Pelno tikrai galima tikėtis. Kooperatyvo tikslas yra siekti pelno kooperatyvo nariams. Galutinis tikslas – produktyvesni gyvuliai, geresnės bandos. Žinoma, kooperatyvas turės galvoti ir apie investicijas. Verslo subjektas – tai ne socialinis projektas.
Buvo daug susitikimų su kooperatyvais, asociacijomis. Susidomėjimas įmonių privatizavimu nevienodas. Kai kurie ūkiai patys užsiima bandų gerinimu. Labai skiriasi sektorių apimtys. Nieko keista, kad pieninių galvijų augintojai aktyviausi. Nenori būti priklausomi nuo importo, nori patys organizuoti bulių atranką, spermos paėmimą.
Kol kas nėra pageidavimų privatizuoti „Šeduvos avininkystę“. Tad, tikėtina, bendrovė bus perduota Turto fondui, toliau jis spręs, ką daryti. Veikiausiai bus skelbiamas aukcionas.
Buvo dvejonių dėl „Kiaulių veislininkystės“. Kiaulininkystėje yra kaip ir dvi stovyklos. Stambioms įmonėms atstovaujanti Kiaulių augintojų asociacija pasisako prieš nedidelius kiaulių ūkius, lietuvišką veislininkystę. O Veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacijos nariai patvirtino pageidavimą privatizuoti „Kiaulių veislininkystę“. Ūkininkai mato perspektyvą, juolab kad įmonė turi skerdyklą, mėsos cechą.
Nors kiaulininkystės sektoriuje dėl afrikinio kiaulių maro dabar krizė, verslas neatsisakys kiaulių auginimo. Mano manymu, anksčiau ar vėliau maras gali būti paskelbtas ūkine liga, nes plinta į Vakarus, užkrato židinys jau užregistruotas Čekijoje. Turėtų švelnėti ribojimai eksportui. Kiaules apsimokės auginti, kad ir su netikrumu dėl ateities.
Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija nori dalyvauti „Šilutės veislininkystės“ privatizacijoje.
Didžiausias susidomėjimas „Pa­­nevėžio veislininkyste“ ir „Lietuvos veislininkyste“. Jų privatizacijoje norėtų dalyvauti ir tie, kurie nėra šių įmonių klientai, taip pat jų konkurentai. Buvo svarstymų dėl sėklintojų, tačiau apsispręsta, kad kooperatyvo nariai gali būti tik ūkininkai. Gali iškilti problema dėl smulkiųjų, 2–3 karvių laikytojų. Tačiau iniciatyva bus ūkininkų rankose.
Tarp galvijų gerintojų asocia­cijų yra nesutarimų. Turime ne vieną įmonę, yra pasirinkimas. Nesutarimai rinkoje yra normalu. Nemanau, kad tai kooperatyvų kūrimuisi bus kliūtis. Kai yra verslo interesas, procesas tikrai judės. Koopratyvai kuriami „iš apačios“, iniciatyvinių grupių. Žemės ūkio rūmai, Ūkininkų sąjunga, Bendrovių asociacija galės stebėti jų steigimosi procesą ir užimti aktyvią poziciją.
Prieš spręsdami „Lietuvos žirgyno“ likimą pirmiausia turime nutarti, ką daryti su genetiniu fondu. Kur laikyti valstybei būtiną turėti ūkinių gyvūnų veislių genofondą ir kokio dydžio jis turi būti.
Šiandien valstybei per didelė prabanga savo įmonėse laikyti dabartinį skaičių genofondinių gyvulių. Mūsų žirgynas didžiausias Europoje, didesnis už Britanijos karalienės žirgyną. Saugomų veislių žirgai laikomi ir privačiose bandose, o už jų išlaikymą mokama mažesnė nei valstybės įmonėse parama, iškraipoma konkurencija. Sprendžiame, kur tą genofondą laikyti – Upytės eksperimentiniame ūkyje ar LSMU VA Gyvulininkystės institute.
„Vilniaus žirgyną“ ketiname privatizuoti bendrąja tvarka, perduodant Turto fondui. Čia dar yra žemės, kurią galima skirti žemės reformai.
Dėl kitų dviejų padalinių („Sartų žirgyno“, „Nemuno žirgyno“) dar svarstome. Jų, manome, kurį laiką dar neprivatizuosime. Tikrai nėra reikalo viską privatizuoti per pusę metų.

Parengė „ŪP“ korespondentė
Irma DUBOVIČIENĖ