Viešajame aukcione ūkininkai liktų su nosimi

Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) prabilus apie valstybės valdomų veislininkystės įmonių privatizavimą, ši žinia žemę dirbančiųjų visuomenėje kelia vis didesnį rezonansą. Žemdirbių savivalda ne kartą pati yra priekaištavusi ministerijai dėl šioms įmonėms teikiamų asignavimų ir tvirtinusi, kad privatus sektorius biudžeto lėšas, skiriamas veislininkystės veiklai, įsisavintų efektyviau ir ekonomiškiau. Tačiau aiškėja, kad akistata su realybe yra sudėtingesnė, nei daugelis tikėjosi. Labiausia baiminamasi, kad valstybės valdomos veislininkystės įmonės nepatektų „po plaktuku“ viešuosiuose aukcionuose. Todėl ir patys žemdirbiai aktyviai ieško racionalaus šio galvosūkio sprendimo būdo.

„Tai, jog dabartinė ŽŪM vadovybė pareiškė politinę valią perduoti veislininkystės įmonių valdymą privačiam sektoriui, yra seniai laukta ir sveikintina žinia. Tačiau kartu labai neramu, kad žemdirbių lūkesčiai nebūtų nuvilti. Apie tai kalbėdamas netgi sąmoningai vengiu žodžio „privatizavimas“, mat jis daugelio mūsų sąmonėje ne be priežasties asocijuojasi su žodžiu „prichvatizavimas“. Šalyje turime karčios patirties, kaip buvo „prichvatizuotos“, tarkime, maisto perdirbimo įmonės, kaip žmonėms išdalytus įmonių pajus netruko susipirkti privatus verslas, nors pamatinė idėja ir tada skambėjo gražiai, esą įmonės bus perduotos žemdirbiams. Tad jeigu nepasimokę iš klaidų eisime tuo pačiu keliu, galvą guldau, kad toks pat likimas laukia ir veislininkystės įmonių“, – prognozuoja N. Dubnikovas, kartu pastebėdamas, jog yra ir kitų galimybių bei teisinių instrumentų jas perleisti žemdirbiams, išvengiant šių įmonių perdavimo VĮ „Turto fondas“.

Turtas didesnis nei daugelis mano
„Deja, žemdirbiai nėra tiek asocijuoti ir kooperuoti, kad galėtų konkuruoti su verslu ir išpirktų akcijas. Iš tiesų veislininkystės įmonių turtas nėra mažas. Klaida manyti, kad turtą sudaro vien įmonės įstatinis kapitalas. Įstatinis kapitalas – tai lėšos, kurias akcininkai sudeda steigdami įmonę. Tarkime, 10 žmonių įsigyja po 100 akcijų, kainuojančių po 10 Eur. Ši 10 tūkst. Eur suma ir įrašoma įmonės įstatuose. Tačiau įmonei plečiantis, keičiantis situacijai rinkoje, akcijos atitinkamai brangsta. Tarkime, „Šilutės veislininkystės“ įstatinis kapitalas – tik kiek daugiau nei 600 tūkst. Eur. Tačiau tikroji vertė, kurią privatizavimo metu tiksliai įvardys turto vertintojai, tikėtina, sieks per 3 mln. Eur. Mat nustatant tikrąją įmonės vertę vertinama pastatų, žemės rinkos kainos. Be to, pats verslas turi vertę. Taigi, jei „Šilutės veislininkystė“ būtų privatizuojama per „Turto fondą“, žemdirbiai neturėtų būti naivūs ir manyti, kad tai bus daroma įstatinio kapitalo verte“, – pabrėžia N. Dubnikovas, pastebėdamas, kad ŽŪM kaip įmonių akcijų savininkė įmonių turtą prieš pardavimo procedūrą pervertins. Be to, anot pašnekovo, „Turto fondo“ surengto viešojo aukciono metu įmonių vertė gali ir dar pakilti. Todėl UAB „Panevėžio veislininkystė“ valdybos narys neabejoja, kad toks privatizavimo variantas netgi asocijuotiems žemdirbiams būtų ne pagal kišenę.

Racionaliausias variantas – koncesija
Kartu N. Dubnikovas vardija ir kitus įmonių perdavimo būdus, kurie savivaldai galėtų būti priimtini bei neskausmingi – nuoma, ilgalaikė nuoma, išperkamoji nuoma. Tačiau racionaliausias būdas, jo nuomone, būtų koncesija.
Koncesija gali būti taikoma, kai sandorio „žaidėjai“ yra ne privatūs, bet juridiniai asmenys ir viešasis interesas. Šiuo atveju valstybė ŽŪM vaidmenyje suinteresuota ginti viešąjį interesą, vadinasi, ji turėtų įpareigoti įmonių perėmėjus išlaikyti veislininkystės veiklos funkcijas. Kitaip tariant, ministerija gali perduoti turtą kitiems juridiniams asmenims, t. y. koncesininko apibrėžimą atitinkančioms žem­dirbių savivaldos organizacijoms (asociacijoms, kooperatyvams), suinteresuotoms veislininkystės veikla.
Pašnekovo nuomone, svarbiausia, kad veislininkystės įmonės nepatektų į aukcionų katilą. „Verslo pasaulis šiuo metu akumuliuoja didelėmis lėšomis ir jis žemdirbius „užmėtytų“ pinigais“, – neabejoja jis.
Siūlydamas koncesijos modelį N. Dubnikovas argumentuoja, kad tokiu atveju įmonių perėmimas žemdirbių savivaldai nekainuotų. „Tarkime, „Šilutės veislininkystę“ ŽŪM perduoda Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai (LMGAGA). Kitaip tariant, valstybė pagal sutartį perduoda turtą koncesininkui, kuris įsipareigoja ir toliau atlikinėti ankstesnes funkcijas, neturi teisės nukrypti „nuo kurso“, turto išparduoti, prisiima su ES paramą susijusius įsipareigojimus. Kartu ŽŪM nustato 1–2 proc. dydžio įmonės pajamingumo mokestį į valstybės biudžetą. Tokia suma koncesininkui tikrai nebūtų skausminga“, – skaičiuoja pašnekovas, pastebintis, kad koncesijos sutarties atveju valstybei lieka teisė į veislininkystės įmones ir ateityje investuoti.
Į klausimą, ar žemdirbių savivalda šiandien iš tiesų jau būtų pajėgi ant savo pečių prisiimti tokią didelę atsakomybę, N. Dubnikovas teigia, kad koncesininko vaidmuo pačias žemdirbių savivaldos organizacijas skatintų pasitempti, itin atsakingai deleguoti atstovus į jų valdymo organus. „Jei su veislininkystės veikla susitvarko Vakarų šalių ūkininkai, susitvarkytume ir mes. Tikiu, kad galbūt netgi įvyktų proveržis ir didžioji dauguma mūsiškių gyvulių augintojų suvoktų, jog be veislininkystės veiklos konkurencingo ūkio nesukursi“, – savo nuostatą dėsto pašnekovas.

Tik už perėmimą „be plaktuko“
UAB „Panevėžio veislininkystė“ valdybos nario N. Dubnikovo nuomone, tarkime, šios įmonės koncesininku sėkmingai galėtų tapti kooperatinė bendrovė „Baltic Cattle“, kurios nariai yra Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), LMGAGA ir penki pieno kooperatyvai. „Be abejo, galėtų prisijungti ir kiti įmonės veikla suinteresuoti juridiniai asmenys, pienininkų asociacijos, daugiau kooperatyvų“, – vardija pašnekovas. Jo nuomone, pieno kooperatyvams šiuo metu tikslinga užsiimti ne tik pieno gamyba, bet parodyti ūkininkams ir kitus alternatyvius verslo būdus, mat pieninių veislinių telyčių paklausa rinkoje didėja ir, tikėtina, didės. Be to, būtų galima galvoti ir apie genetinės medžiagos, t. y. bulių spermos, pardavimą.
„UAB „Panevėžio veislininkystė“ plačiąja prasme turėtų būti mūsų gyvulininkystės produkcijos eksporto ir importo vartai visoms šalyje auginamų ūkinių gyvūnų rūšims – nuo žąsų iki galvijų. Įmonės veiklos sritis yra komercija. Ir šia komercija tikrai neturi užsiiminėti valstybė. Be abejo, ji turi stebėti, kontroliuoti procesą, bet negali būti įpareigota pardavinėti ar supirkinėti gyvulius. Todėl įmonės perdavimas žemdirbių savivaldai koncesijos būdu būtų pats racionaliausiais sprendimas abiem pusėms“, – neabejodamas teigia N. Dubnikovas.
Jo siūlymui visiškai pritaria ir UAB „Panevėžio veislininkystė“ direktorius Nerijus Gricius, teigiantis, jog kooperatinė bendrovė „Baltic Cattle“ jau ir dabar yra aktyviausia įmonės veiklos partnerė.
„Panevėžio veislininkystė“ sėkmingai išbrido iš skolų, pernai netgi gavome 37 tūkst. Eur pelno. Beje, mes iš valstybės negauname visiškai jokių asignavimų. Tačiau mūsų įstatinis kapitalas – tik 217 tūkst. Eur, o ilgalaikio turto vertė – 1 mln. 264 tūkst. Eur. Tad viešajame aukcione žemdirbiai įmonę tikrai sunkiai įpirktų, nes, atsižvelgiant į itin patogią geografinę padėtį, reali objekto kaina neabejotinai dar didėtų“, – kalba N. Gricius.
Kolegos N. Dubnikovo siūlomam koncesijos variantui taip pat pritartų „Ūkininko patarėjo“ kalbinti Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Žilvinas Augustinavičius, Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos vadovas Virgilijus Urbonavičius, teigiantys, kad koncesininkų vaidmenims šios asociacijos tikriausiai ryžtųsi, tačiau tikrai nebūtų pajėgios konkuruoti dėl UAB „Šeduvos veislininkystė“ ar AB „Lietuvos veislininkystė“, t. y. dėl avininkams ir pienininkams aktualių veislininkystės įmonių įsigijimo viešųjų aukcionų būdu.

Vieni nenorėtų, kiti nepajėgtų
Tačiau ne visų žemdirbių savivaldos organizacijų nuomonė šiandien yra tokia vieninga. Todėl, tikėtina, didžiausias galvosūkis ŽŪM laukia sprendžiant AB „Kiaulių veislininkystė“ likimą. Mat kiaulių augintojus mūsų šalyje vienija dvi organizacijos – Lietuvos kiaulių augintojų asociacija bei Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacija. Ir šių organizacijų nuomonės dėl „Kiaulių veislininkystės“ likimo yra kardinaliai priešingos. „Ūkininko patarėjo“ kalbintas Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos vicepirmininkas, UAB „Idavang“ direktorius Saulius Leonavičius teigia, kad šios įmonės veikla augintojų nedomina, nes ji jokių jiems naudingų paslaugų neteikia.
„Nei mes, nei mūsų kolegos „Kiaulių veislininkystės“ paslaugomis nesinaudojame. Nematau šios įmonės perspektyvų, nes žiūrint komerciškai jos veikla yra visiškai subsidijuojama. Jei ūkininkui šiandien reikia įsigyti veislinės medžiagos, rinka yra atvira ir šios medžiagos galima nusipirkti Danijoje, Vokietijoje ar Nyderlanduose. Užsieninė veislinė medžiaga šiandien mums leidžia pasiekti tokių aukštų rodiklių (15 paršelių iš vienos paršavedės, didesnių nei 900 g priesvorių per dieną), kokių tikrai nepasiektume veislinę medžiagą įsigydami „Kiaulių veislininkystėje“. Valstybės įsi­kišimas į verslą tik iškreipia rinką. O jei jau valstybė yra užsimojusi 300 tūkst. Eur kasmet investuoti į „Kiaulių veislininkystės“ išlaikymą, tegu geriau už tą sumą tiesiog nuperka aukštos kokybės kuilių spermos ir ją išdalija ūkininkams“, – savo nuostatą dėsto S. Leonavičius.
Tačiau AB „Kiaulių veislininkystė“ direktorius Stanislovas Rimkevičius neabejoja, kad taip kalbėti šiandien gali tik užsienio kapitalo įmonių atstovai. O Lietuvos augintojai, pašnekovo teigimu, su įmone aktyviai bendradarbiauja ir naudojasi jos paslaugomis.
Ilgametės darbo patirties kiaulininkystės sektoriuje turintis ŽŪB „Gražionių bekonas“ vadovas Edmundas Adomavičius iš tiesų antrina S. Rimkevičiaus žodžiams, tačiau, jo nuomone, sektorius šiandien gyvena taip sunkiai, kad papildomi koncesininko įsipareigojimai jam taptų nepakeliama našta. „Jei valstybė siekia išlaikyti kiaulininkystę kaip gyvulininkystės šaką, ji neturėtų pagailėti tų per metus „Kiaulių veislininkystei“ skiriamų 300 tūkst. Eur. Nes veislinių gyvuliukų pardavimas mums taip pat yra gyvybiškai svarbios pajamos. Tačiau be gyvulių produktyvumo kontrolės, kurią vykdo „Kiaulių veislininkystė“, šį pajamų šaltinį prarastume. Sakyčiau, kad šiandien, kai tokia sudėtinga epizootinė situacija, apie „Kiaulių veislininkystės“ privatizavimą kalbėti dar anksti“, – kalba E. Adomavičius.

Laukia darbo grupės, o ne „supažindinimo“ su faktu
Žemės ūkio rūmuose dis­ku­sijos dėl veislininkystės įmonių likimo taip pat jau vyksta. ŽŪR Veislininkystės komitetas, pa­sitelkęs teisininkus, šių įmo­nių privatizavimo variantus paskutiniajame savo posėdyje analizavo bei išsiaiškino, kad, pagal dabar galiojantį LR koncesijų įstatymą, veislininkystės įmonės į galimų perduoti koncesijos būdu objektų sąrašą nepatenka. Tačiau, N. Dubnikovo nuomone, ši spraga gali būti nesunkiai ištaisyta, nes tam pakaktų vien atitinkamo Vyriausybės nutarimo ir netgi nereikėtų ilgai trunkančio įstatymo pataisų svarstymo bei priėmimo Seime.
„Be abejo, kiekvienos įmonės situaciją reikia vertinti individualiai. Todėl žemės ūkio ministro įsakymu būtina neatidėliojant patvirtinti darbo grupę ar grupes, kuriose diskutuotų ir sprendimus kolegialiai priimtų ŽŪM vadovybės, ŽŪM Veiklos administravimo ir turto valdymo departamento, Žemės ūkio rūmų kaip skėtinės organizacijos, žemdirbių asociacijų – pripažintų veislininkystės institucijų – atstovai bei nepriklausomi teisės ekspertai. Per porą mėnesių būtų įmanoma atlikti veislininkystės įmonių finansinės situacijos analizę ir numatyti jų privatizavimo būdus. Sprendžiant klausimus dėl veislininkystės įmonių privatizavimo būtų blogiausia, jei ŽŪM vadovybė perimtų savo pirmtakų praktiką – Žemės ūkio rūmams ir asociacijoms „susipažinti“ dienai ar dviem atsiųsti jau parengtus sprendimus“, – reziumuoja LMGAGA tarybos bei UAB „Panevėžio veislininkystė“ valdybos narys Kauno r. ūkininkas N. Dubnikovas.

Privatizuoti būtų neracionalu

Šarūnas NENARTAVIČIUS
UAB „Šilutės veislininkystė“ direktorius, veterinarijos gydytojas

UAB „Šilutės veislininkystė“ jau 52 metus tanauja Lietuvos ūkininkams, taip pat ir vartotojams. Po 2015 m. bendrovės atnaujinimo, rekonstravus bulides, pakeitus šėrimo technologinį procesą, atitikus visus gyvūnų gerovės, sveikatingumo ir kitus reikalavimus, tapome matomi, reikalingi mėsinių galvijų augintojams. Bendrovė atlieka labai svarbią funkciją – vertina grynaveislius mėsinius bulius pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes. Taip pat atliekame grynaveislių mėsinių galvijų privalomuosius svėrimus, vertiname galvijus pagal raumenų ir riebalų išsidėstymą, tiksliname buliukų kilmę pagal DNR tyrimus. Norime pabrėžti, kad grynaveislį bulių reproduktorių įvertinti būtina, nes nėra kito efektyvaus (ir santykinai nebrangaus) metodo sužinoti, koks yra kergti naudojamo buliaus genetinis potencialas ir gebėjimas perduoti palikuonims produktyviąsias savybes. Po kontrolinio penėjimo nustatomi labai svarbūs kiekybiniai rodikliai – priesvoris per parą, pašarų sąnaudos priesvorio vienetui, raumeningumas, skerdenos išeiga, skerdenos klasė, kokybiniai rodikliai – pH, sausosios medžiagos, vandeningumas, spalvingumas (šviesumas, rausvumas, gelsvumas), virimo nuostoliai, vandens rišlumas, kietumas, tarpraumeniniai riebalai, baltymai, mineralinės medžiagos, cholesterolio kiekis mėsoje, mėsos baltymų visavertiškumas.
Norime pasidžiaugti, kad UAB „Šilutės veislininkystė“ sėkmingai pradeda 2017 m. didindama darbo apimtis ir šiais metais jau suformavo 17 kontrolinio penėjimo buliukų grupių įvertinti pagal penėjimosi ir mėsines savybes (2014 m. 10 grupių; 2015 m. – 13 grupių, 2016 m. – 15 grupių). Valstybė kompensuoja iki 70 proc. mūsų pagrindinės veiklos, o kitą dalį iš komercinės veiklos užsidirbame patys ir džiaugiamės, kad 2016 m. pardavimo pajamas padidinome 30 proc., palyginti su 2015 m. Taip pat bendrovė sekmingai įgyvendina Europos inovacijų partnerystės projektus, pagal kuriuos atnaujinamas gyvulių šėrimo technologinis procesas, bus išbandytas galvijų šėrimas auginant želmenis, pakeičiant įprastus kombinuotuosius pašarus. Bendradarbiaujame su mokslo institucijomis.
Tenka apgailestauti, kad atsirado planų privatizuoti bendrovę. Mūsų darbas – tai netiesioginė parama kiekvienam ūkininkui, kurią dotuoja valstybė. Gaunama didžiulė pridėtinė vertė, plečiantis mėsinei galvijininkystei, formuojant galvijų bandas, turinčias produktyviąsias savybes, o be to, ūkiai gali konkuruoti bei įsilieti į rinką, gauti didesnes pajamas. Didėjant geros kokybės jautienos paklausai ir suradus naujų rinkų Vakarų Euopoje, Kinijoje, Artimuosiuose Rytuose, Turkijoje, Japonijoje, JAV ir kt., turime būti pasiruošę pateikti gerą ir kokybišką produktą. Malonu paminėti, kad kiekvienais metais mūsų bendrovės veikla tampa vis svarbesnė valstybei, t. y. ūkininkams, asociacijoms, visai veislininkystės sistemai. Ir tik atsakingai vertinant situaciją, kuriant strategijas ateičiai bei bendradarbiaujant tarpusavyje galime pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Algimanto SNARSKIO piešinys