Viktorija Streiča: „Menininkas turi būti amžinai įsimylėjęs“

Geras aktorius tarsi stebukladarys priverčia žiūrovus juoktis, verkti ar juoktis ir verkti kartu, išgyventi tikras emocijas. „Scenoje ne dainuoju – esu istorijų pasakotoja, muzika bandanti prakalbinti žmonių širdis“, – sako aktorė Viktorija Streiča. Kauno muzikinio teatro miuziklų žvaigždė, pelniusi aukščiausią teatro įvertinimą „Auksinį scenos kryžių“, tapo „Šeimininkės“ leidinio „Mano metai 2017“ viršelio heroje. Naujas iššūkis V. Streičai patiko – ji juk tikra aktorė, ar vestų kino apdovanojimų ceremoniją, ar dainuotų miuziklo ariją, ar vaidintų kine.

Spektakliai Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, dėstytojos darbas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, koncertai, vaidmenys televizijos serialuose, renginių režisavimas bei vedimas ir netgi santuoka su režisieriumi Kęstučiu Jakštu – visas aktorės V. Streičos gyvenimas sukasi apie sceną. Joje aktorė jaučiasi savimi ir nesiliauja savęs atrasti, neatsisako naujų pasiūlymų. Įveikti iššūkius padeda stiprus charakteris, įgimtas optimizmas ir nebijojimas klysti.

Vertinga klaidų patirtis
„Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio: kiekvienas gali defektą pakeisti efektu. Klaidos – vertinga patirtis. Iš jų mokomės: reikia suklysti, kad žinotum, kaip turėjai pasielgti teisingai. O jei esi menininkas, turi būti laisvas nuo bet kokių suvaržymų ir, anot mano tėčio, amžinai ką nors įsimylėjęs – dainą, filmą, knygą, žmogų“, – šypsosi Kauno valstybinio muzikinio teatro aktorė, visiems gerai žinoma iš vaidmenų miuzikluose „Bučiuok mane, Keit“, „Mieloji Čariti“, „Aida“, „Grafas Montekristas“, „Karmen“, miuzikle „Kabaretas“ atlikusi net du – Sali Bouls ir Froilen Kost vaidmenis ir pelniusi „Auksinį scenos kryžių“, vaidinusi keturiuose televizijos serialuose.

Nuo likimo nepabėgsi
Pasak Viktorijos, nors visi jai tekę vaidmenys brangūs, paskutinis – visada artimiausias ir mieliausias, jis pakoreguoja santykį su ankstesniais vaidmenimis. „Pasikeičia požiūris – pradedu vaidinti kitaip“, – tikina pašnekovė, mananti, kad aktoriaus ir detektyvo darbai labai panašūs: reikia nuolat analizuoti, ieškoti, aiškintis ir kartais, užčiuopus menkutę detalę, viskas stojasi į savo vietas.
Kelių į savo herojų sielas ir širdis ji ieško įvairiais būdais, pavyzdžiui, bandydama įsijausti į televizijos serialo „Meilė kaip mėnulis“ personažo dailininkės Živilės vaidmenį, pradėjo mokytis piešti.
„Turiu daug užslėptų gabumų, juos tik reikia atrasti ir tobulinti, – šypsosi V. Streiča ir pastebi, kad mėgindama įsigyventi į naują vaidmenį neretai su juo susitapatina. – Už personažo teisybę pradedu kovoti, net jeigu mano herojė yra neigiama. Sustabdo, priverčia atsikvošėti tik griežtos režisieriaus pastabos.“
Gebėjimas įsigyventi į vaidmenį priklauso nuo aktoriaus gyvenimiškos ir profesinės patirties. Ir tai yra loterija, ar tam tikrame gyvenimiškos patirties etape gausi atitinkamą vaidmenį. Pasak amerikiečių teatro pedagogo Sanfordo Meisnerio, įsigyvenimas – mechanizmas, kuris nuolat vaidinančiam aktoriui automatiškai įsijungia tik po 18 metų. Garsaus latvių aktoriaus, kino ir teatro režisieriaus Janio Streičos dukra profesionalioje scenoje jau 20 metų, bet vis tiek kasdieniame darbe jos neapleidžia abejonės ir savikritika.
„Nuo likimo nepabėgsi“, – šypteli V. Streiča. Jos gyvenime ši tiesa pasitvirtino ne kartą. Mama Vida – lietuvė, su būsimu vyru, tuo metu jau garsiu latvių režisieriumi, susipažino traukinyje į Druskininkus, ištekėjo ir pasiliko gyventi Latvijos sostinėje. Mažoji Viktorija daug laiko, ypač vasaras, leido su tėčiu filmavimo aikštelėje ar montažinėje – ten jautėsi lyg žuvis vandenyje.

Teatro įspūdis – tarsi sprogimas
Viktorija kaip aktorė debiutavo, kai jai buvo vos metukai, o būdama trejų tėčio režisuojamame filme „Svetimos aistros“ vaidino jauniausią iš trijų dukterų.
„Nors gyvenime pažinojau aktorių, vaidinusį mano tėvą, gąsdino ant veido nugrimuotas randas. Nuolat verkiau, paniškai jo bijojau, tad prieš kiekvieną sceną tėčiui teko mane ilgai įkalbinėti. Tada aktoriaus profesija man neatrodė patraukli. O į sceną pirmą kartą įžengiau būdama septyniolikos ir iki šiol nuo jos nenulipu“, – šypsosi Viktorija.
Dukros apsisprendimas tapti aktore tėvams buvo netikėtas: ji puikiai mokėsi, bandė rašyti, net galvojo studijuoti žurnalistiką arba gilintis į psichologiją.
„Mane auklėjo griežtai, o bausmės buvo gana savotiškos, pavyzdžiui, už blogus pažymius visas rudens atostogas kiekvieną dieną eiti į teatrą. Man tai buvo tokia kankynė… Baigiant vienuoliktą klasę nutiko taip, kad per vieną savaitę pamačiau tris nuostabius spektaklius: Maskvos teatro „Lenkom“ spektaklį „Figaro vedybos“, paskui per televiziją rodė E. Nekrošiaus režisuotą spektaklį „Trys seserys“ ir Bobo Fosse režisuotą filmą pagal Dž. Kanderio miuziklą „Kabaretas“ su garsiąja Liza Minnelli, – prisimena V. Streiča. – Teatro magija mane sukrėtė iki sielos gelmių, prilygo energijos bombos sprogimui. Supratau, kad ir aš noriu versti žmones jaustis taip, kaip jaučiausi pati žiūrėdama šiuos šedevrus. Radau tai, ką noriu daryti visą gyvenimą.“
Merginai prireikė daug drąsos prisipažinti tėčiui, kad nori studijuoti Latvijos kultūros akademijoje dramos ir miuziklo aktoriaus specialybę. „Tikrai nori tapti aktore?“ – piktai paklausė tėtis, Viktorija bandė gintis: „Režisierių kurso nerenka, kad veltui metai nepraeitų, stosiu į aktorinį.“ Taip bandė sušvelninti „baisią žinią“, kad nori tapti aktore. Nors jos tėčiui visą gyvenimą teko dirbti su aktoriais, ši profesija jam viena baisiausių pasaulyje.

Miuziklas – didžioji aistra
Teatro užkulisiai, prožektoriai, scenos dulkės V. Streičai – tikrų tikriausia magija, visa tai – jos kraujyje. Prieš spektaklį aktorei svarbu tik gerai pailsėti, susikaupti nereikia, pakanka išeiti į sceną – dainuoja, šoka, vaidina ir per kiekvieną spektaklį verčia sproginėti emocijų bombas.
„Likimas lėmė pakliūti į muzikinį teatrą ir dainuoti miuzikluose. Miuziklas – mano mėgstamiausias žanras, gyvenimo aistra. Miuzikle aktorius gali atsiskleisti visapusiškai: pademonstruoti ir balsą, ir aktorinius sugebėjimus, mat spektakliai gali būti labai įvairūs: komedija, drama, JAV net statomos psichodramos. Skirtingi dramos žanrai – skirtingi išgyvenimai, – pastebi Viktorija ir prisimena pasipiktinusi, kai po spektaklio „Mieloji Čariti“ giminaitė pasidžiaugė: „Pailsėjau!“ – Aš scenoje kenčiu, vidurius verčiu, žudausi, o ji – pailsėjo! Bet po ilgesnių pamąstymų suvokiau, kad taip ir turi būti: žmonės įsijaučia į istoriją scenoje ir pamiršta savo kasdienius rūpesčius, pailsi. Muzikiniame teatre 90 procentų temų sukasi apie meilę. Mes negvildename rimtų egzistencinių problemų, kaip tai daroma dramos spektakliuose. Bet tiek vienas, tiek kitas teatras yra reikalingi, ir man labai nepatinka kai kas nors pradeda svarstyti, kuris geresnis, kuris blogesnis.“
V. Streiča ieško įkvėpimo pasaulio žvaigždžių darbuose: vaidybos idealas jai yra aktorė Meryl Streep, aktorinio vokalo – amerikiečių dainininkė Liza Minnelli, legendinė prancūzų dainininkė Edita Piaf.
Aktorė ne tik dainuoja: dar jaunystėje išbandžiusi savo literatūrinius gebėjimus, studijavusi dramaturgiją Latvijos kultūros akademijoje, rašiusi tekstus, scenarijus įvairiems koncertams, renginiams, V. Streiča neatsisakė pasiūlymo sukurti libretą spektakliui „Zygfrydo Vernerio kabaretas“.
„Sumanymas atrodė nesudėtingas: surikiuoti žiūrovų mėgstamas, gerai žinomas spektaklių ištraukas, muzikinius numerius ir sujungti juos vedėjo intarpais. Tačiau pradėjus juos dėlioti ėmė ryškėti siužetinė linija, personažų charakteriai, kuriuos norėjosi atskleisti, – taip gimė visiškai nauja istorija, – pasakoja aktorė, pastaruoju metu kartu su kolege Kristina Siurbyte įsitraukusi į naują veiklą. – Verčiame dainų tekstus jau penktam miuziklui. Šalia vaidybos tai vienas iš pačių svarbiausių faktų mano kūryboje.“
Viktoriją galima pamatyti ir lietuviškuose serialuose. Ji pastebi, kad darbo teatre ir filmavimo aikštelėje negalima sulyginti. Pirmą kartą po ilgesnės pauzės atėjusią filmuotis televizijos seriale „Pamiršk mane“ V. Streičą ištiko šokas: teatre scenos kruopščiai gludinamos kelis mėnesius, o čia – viens du ir filmuojam!
„Kinas ir televizija turi galingą įrankį – montažą: ką reikia, iškirps, kur reikia, įdės, nepavyko – filmuojama iš naujo; čia nevykėliai gali tapti puikiais aktoriais ir atvirkščiai. Bet patinka man toks tempas, aš tai vadinu „greito reagavimo“ trenažu“, – atvirauja Viktorija.

Meilės emigrantė
V. Streičos tėvai domisi dukters karjera, yra reikliausi jos kūrybos žiūrovai ir vertintojai: neslepiantys susižavėjimo ir nevengiantys atviros kritikos. Aktorei svarbi abiejų nuomonė.
„Tėvo pastabos – kelrodė žvaigždė karjeros kelyje. Visą gyvenimą kovoju su minusais, kuriuos jis įvardijo, – sako pašnekovė, įsiklausanti ir į savo vyro, vyriausiojo Kauno valstybinio muzikinio teatro režisieriaus Kęstučio Jakšto pastabas. – Iš manęs jis reikalauja dvigubai, net trigubai daugiau nei iš kitų ir bara dažniau nei kitus aktorius. Anksčiau bandžiau aiškinti, įrodinėti, bet greitai supratau – tuščias laiko švaistymas, sukandu dantis ir dirbu.“
Viktorija ir Kęstutis kartu jau 16 metų, augina 8 metų dukrelę Dominyką. Jų pažintis labai primena Viktorijos tėvų likimą: jauna mergina su lietuviu susipažino Latvijoje filmuojant reklamą.
„Kaip ir mama, esu meilės emigrantė. Rygą iš pradžių išmainiau į Vilnių, o prieš penkerius metus – į Kauną. Nesigailiu: kuo toliau, tuo daugiau pliusų atrandu gyvendama Kaune, – džiaugiasi jauna moteris ir atsako į banalų žurnalistų klausimą, kaip po vienu stogu sekasi sutarti dviem menininkams: – Menininkai – taip pat žmonės, atėję iš skirtingų šeimų, turintys skirtingus charakterius, skirtingai auklėti. Gyventi kartu, sutarti, auginti vaikus – tai kasdienis darbas, ir ne profesija lemia, kaip jis dirbamas.“
Viktorija mano, kad sėkmingai santuokai vienodai svarbūs tiek du žmones jungiantys panašumai, tiek skirtumai, kuriais jie vienas kitą papildo. Su Kęstučiu stengiasi vienas kitą suprasti iš žvilgsnio ir pusės žodžio, dar nuo pažinties pradžios turi nerašytas bendravimo taisykles: susiginčijus ar susibarus niekada nesakyti „O tu!“, neprikaišioti ir net nepriminti, kas buvo vakar.
„Mažoji Dominyka labai jautri, emocinga ir šeimą mylinti mergaitė. Prie manęs ji prilipusi kaip rankinukas. Deja, dirbu daug ir intensyviai, todėl bendravimui negaliu skirti tiek laiko, kiek norėčiau. Bet tarp mūsų egzistuoja stebuklingas ryšys, panašus mane siejo su mama – intuityviai jaučiame viena kitą. Dukra perėmė kai kuriuos mano charakterio ir būdo bruožus, – pasakoja Viktorija ir pastebi, kad mergaitės charakteris labai panašus į tėčio, su kuriuo formuojasi labai gražūs, savotiški ir įdomūs santykiai. – Pervargę nuo rutinos ir gyvenimo tempo mes grįžome prie visiems žinomos tiesos – šeima svarbiau už viską. Pradėjom mokytis dažniau pasakyti „ne“ visam likusiam pasauliui ir „taip“ artimiausiems žmonėms ir sau.“

Eglė Leonovienė

Laimučio Brundzos nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.