Vilija Blinkevičiūtė: „Svarbiausia – nebūti praeiviu“

Per mėnesį – po vieną, o per metus – dvylika. Vidutiniškai tiek moterų Lietuvoje sunkiai sužalojamos arba nužudomos namuose. Ši kraupi statistika paskatino europarlamentarę Viliją Blinkevičiūtę siekti, kad 2016-ieji būtų paskelbti Kovos su smurtu prieš moteris metais visoje Europoje. Deja, Europos Komisijoje taip pat netrūksta nei biurokratų, nei biurokratizmo…

Gyvename nebe Žemaitės laikais, mūsų moterys savarankiškos, išsilavinusios, daug pasiekusios. Kodėl jos taikstosi su smurtaujančiais vyrais, jų nepalieka?
Pernai ir mano gimtojoje Linkuvoje vienas gyventojas labai žiauriai nužudė savo gyvenimo draugę, savo vaikų motiną. Akivaizdu, kad ta jauna moteris, kuriai buvo tik 21-eri, kentė smurtą ne vieną dieną, aišku, tai matė ir jos draugės, ir kaimynai, bet niekas neparagino ieškoti pagalbos, netylėti. O juk gyveno jie ne negyvenamoje saloje, miestelyje, kuriame visi vieni apie kitus viską žino. Atsakomybė tenka mums visiems – matome, bet nenorime kištis.
Aš šį pavyzdį papasakojau ir kolegoms europarlamentarams, ragindama palaikyti Kovos su smurtu prieš moteris metų iniciatyvą. Manau, kad vienas iš svarbiausių mūsų tikslų – formuoti nepakantumą šiam reiškiniui nuo pat mažų dienų, jau darželyje, vėliau mokykloje, kur taip pat netrūksta nei patyčių, nei žiaurumo. Dėl to toks elgesys tampa norma. Turime skatinti lygiavertį bendravimą tarp mergaičių ir berniukų, ugdyti pagarbą vieni kitiems. Net Skandinavijos šalys, kurios tam skiria dėmesį jau ne vieną dešimtmetį, mano, kad čia vis dar yra ką nuveikti, skiria tam finansavimą. Paradoksas, bet pagal smurto šeimoje statistiką šios šalys pirmauja Europoje. Tačiau ne dėl to, kad to smurto ten daugiau nei kitur, tiesiog jų moterys nebijo apie tai pranešti, atvirai kalbėti.

O kaip yra Lietuvoje?
Nustebsite ir jūs, ir skaitytojos, kaip ir aš nustebau sužinojusi kai kuriuos skaičius. Lietuvoje fizinį smurtą patiria apie 33 proc. moterų, situacija kitose šalyse panaši. Tačiau lietuvės išsiskiria iš kitų ES valstybių tuo, kad patiria mažiausiai seksualinio priekabiavimo, išnaudojimo atvejų ar išpuolių. Sunku tuo patikėti. Manau, galime daryti prielaidą, kad lietuvės tiesiog nelinkusios dėl to skųstis. Moterys ne tik bijo apie tai pasakyti, bet, dar blogiau, mano, kad tai nieko tokio, tam tikrų vyrų veiksmų savo atžvilgiu nelaiko seksualiniu priekabiavimu ar išnaudojimu. Jeigu jas seksualiai pažemino darbo vietoje ar namuose, numoja į tai ranka, galvodamos, kad vis tiek kitaip nebus. Jeigu nesileisi, kad tave įžeidinėtų ar žemintų seksualiai, gali išmesti iš darbo, arba vyras neduos pinigų, o galbūt pasakys, kam tu jam reikalinga. Kai kurios bijo sugadinti santykius šeimoje.

Ar tik moterys dėl to kaltos?
Tikrai ne. Ši problema yra daugialypė, jos priežastys įvairios. Tai ir galimybės moteriai susirasti darbą pagal profesiją, įsitvirtinti darbo rinkoje, suderinti karjerą ir vaikų auginimą. Šios aplinkybės mūsų šalyje ne pačios palankiausios, tai lemia moterų finansinę priklausomybę nuo vyrų. Dėl to jos kenčia priekabiavimą, smurtą, psichologinį ar fizinį, nesiskundžia. Be to, moterys Lietuvoje uždirba 16 proc. mažiau nei vyrai (panašiai yra ir ES). Taigi, mamos augina vaikus, o vyrai dirba ir neskuba eiti tėvystės atostogų. Šį stereotipą sunku išnaikinti, kaip ir kitus, pavyzdžiui: jeigu muša, tai myli, pati esi dėl to kalta.
Dar viena priežastis, skatinanti smurtą, yra skurdas. Jeigu panagrinėtume žiauraus elgesio su moterimis atvejus, pamatytume, kad beveik visi įvyko skurdžiai gyvenančiose šeimose, kuriose tėvai neturi darbo, nuolatinių pajamų, dėl to ima klimpti į girtuoklystės liūną, kol susisuka protas. Nuo to kenčia visi. Smurtas prieš moteris yra smurtas ir prieš vaikus: net jeigu tėvas ir nemuša vaikų, matant, kas vyksta namuose, susiformuoja požiūris, kad taip ir turi būti. Kovodami su smurtu turime siekti įveikti ir skurdą. Jei to nedarysime, neišeisime iš užburto rato. Lietuvoje net 7 proc. dirbančiųjų (panašiai ir kitose ES šalyse) gyvena ties skurdo riba. To dar niekada nebuvo. Žmonės per mažai uždirba, kad galėtų išgyventi.

Sėkmingai surinkote parašus, remiančius iniciatyvą paskelbti šiuos metus Kovos su smurtu prieš moteris, bet planus teko atidėti. Kodėl? Ir kaip kilo ši idėja?
Europos Komisijoje taip pat netrūksta nei biurokratų, nei biurokratizmo. Jos darbuotojai nesuspėjo parengti dokumentų. Jau antrą kadenciją dirbu Europos Parlamente, esu Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininko pavaduotoja, bendraudama su kitų šalių parlamentarais matau, kad smurto prieš moteris problema aktuali visoms šalims.
Europos Sąjungoje nuo smurto artimoje aplinkoje kasdien žūsta septynios moterys. Net sunku patikėti, kad tai vyksta, bet tokia yra realybė. Diskutuojant su kolegomis apie tai ir gimė ši iniciatyva, kuri leistų suvienyti jėgas, įtraukti bendruomenes, nevyriausybines organizacijas, žmones, jau dirbančius šioje srityje. Tris mėnesius daug dirbome, aiškinome, susitikinėjome, rengėme akcijas. Ir mums pavyko, rezoliuciją pasirašė daugiau kaip 400 Europos Parlamento narių. Jie suprato, kad turime būti vieningi, nes šie nusikaltimai neturi sienų, nesvarbu, kokioje valstybėje gyveni, kokioje kultūroje, koks tavo išsilavinimas, pragyvenimo lygis. Tikimės, kad 2017-ieji bus paskelbti Kovos su smurtu prieš moteris metais, o šiemet toliau tęsime diskusijas, pasiruošimą, ieškosime naujų kovos formų su šiuo reiškiniu.

Smurtaujantys vyrai dažnai pyktį nukreipia ir į vaikus, neseniai Lietuvą sukrėtė žiaurus dviejų mažylių nužudymas Kėdainių rajone. Kas galėtų padėti išvengti tokių nelaimių?
Manau, kad viena iš šios nelaimės priežasčių buvo skurdas. Kita – kad ta šeima nesulaukė pagalbos, tačiau ne todėl, kad kažkas blogai dirbo, o dėl to, kad socialiniams darbuotojams nesudaromos tinkamos darbo sąlygos, neskiriama dėmesio jų mokymui, mokami per maži atlyginimai, darbo krūvis per didelis. Jeigu darbuotojai turi važinėti lankyti šeimų su dviračiais, nes vienas automobilis tenka seniūnijai ir jo visi nepasidalija, apie ką kalbėti? Be to, su tokiomis šeimomis būtinai turi dirbti ir psichologai, tai nėra prabanga, o būtinybė, jie turi būti komandos dalis.
Dar kai dirbau socialinių reikalų ir darbo ministre, kovojome, kad seniūnijose atsirastų daugiau socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis. Ir šiandien jų nepakanka. Nebijokime pasakyti, kad negali vienas žmogus dirbti su keliomis dešimtimis šeimų, tai tik darbo imitavimas.
ES siekiamybė, kad vienas socialinis darbuotojas dirbtų su viena problemine šeima. Lietuvoje jam tenka 16 ir dar daugiau. Ir tikrai nereikia kurti jokių naujų institucijų. Stiprinkime esamą sistemą, tobulinkime. Apie tai, kad vaiko teisių apsaugos skyriai turėtų būti pavaldūs ne savivaldybėms, o Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kuri turi kontroliuoti, kaip dirbama vietose, kalbame jau seniai.
Nuveiktas dar vienas svarbus darbas, susijęs su vaikų ir šeimos skurdo mažinimu, – Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas neseniai pritarė mano ir socialistų bei demokratų frakcijos iniciatyvai sukurti Vaikų garantiją Europoje. Ji turėtų specialų fondą, finansuojamą iš struktūrinių fondų lėšų ir kiekvienas skurstantis vaikas iš jo galėtų gauti nemokamas sveikatos priežiūros, ugdymo, vaikų priežiūros, deramo apgyvendinimo ir tinkamos mitybos paslaugas. Europos Komisija ir valstybės narės raginamos sukurti integruotą Europos planą, kaip kovoti su vaikų skurdu, kartu ir Vaikų garantiją, ir programas, pagal kurias tėvams būtų teikiama parama, sudaromos galimybės išsivaduoti iš socialinės atskirties ir integruotis į darbo rinką.

Knygų mugėje kasmet įrengiamame Europos Parlamento stende Vilija Blinkevičiūtė bendrauja su moksleiviais.

Socialinėms problemoms atidavėte beveik tris dešimt­mečius. Galėjote ramiai sau dirbti teisėja ar advokate, juk esate baigusi teisės studijas. Nesigailite?
Ne, visai ne. Kartą viena draugė man pasakė: kiek tu gali vis tą patį dirbti, tiek daug yra vargšų žmonių, tiek problemų, kurių tu iki galo niekada neišspręsi. Aš jai atsakiau, kad tai ne tik mano darbas, bet ir mano gyvenimas. Natūralu, kad žmogus tampa profesionalu tik ilgą laiką dirbdamas tam tikroje srityje. O aš noriu jaustis politike profesionale, todėl nesiblaškau. Kita vertus, tai išties labai jautri sritis, nori nenori įsijauti į žmonių bėdas, išgyveni kartu su jais. Tai kainuoja nemažai nervų.
Teisėja būti svajojau nuo aštuntos klasės. Galvojau, kad būčiau tokia teisinga, visiems padėčiau. Tačiau tais laikais teisėju galėjai tapti tik sulaukęs 25-erių, o baigusi teisės studijas Vilniaus universitete buvau vos 23-ejų, tad gavusi paskyrimą į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją nuėjau ten dirbti, galvodama, kad po trejų metų išeisiu ir tapsiu teisėja. Teisėja netapau, bet tapau ministre, ir taip politika įsuko mane visam gyvenimui. Manau, kad ir ką dirbtum, svarbiausia – nebūti praeiviu. Taip vadinu žmones, kurie ateina tam, kad ką nors nušluotų, sugriautų, padarytų revoliuciją. Bet ar to reikia? Geriau tobulinkime tai, kas jau padaryta.

Briuselyje dirbate jau septintus metus. Nesijaučiate emigrante?
Ne, nes sugrįžtu namo beveik kiekvieną savaitgalį. Kelios valandos skrydžio – ir aš Vilniuje. Net buto Briuselyje nenuomoju. Gyvenu viešbutyje, esančiame penkios minutės kelio nuo Europos Parlamento, į miestą beveik neišeinu ir jo nematau. Dažniausiai apsistoju tame pačiame kambaryje. Man viešbutyje labai gerai, vasarą, kai nėra posėdžių, nereikia mokėti nuomos. Čia ir lietuviškas televizijos programas rodo, nes ir daugiau lietuvių europarlamentarų gyvena, ir administratorius lietuvis. Kai posėdžiai vyksta Prancūzijoje, Strasbūre, gyvenu Vokietijoje.

Ką veikiate laisvalaikiu?
Laisvalaikio būdama Briuselyje ar Strasbūre beveik neturiu. Strasbūre plenariniai posėdžiai dažnai baigiasi tik 11 valandą vakaro. Aišku, nesėdime salėje kaip prikalti nuo pat ryto, būna pertraukų. Tačiau tuo pačiu metu dar vyksta frakcijų, komitetų posėdžiai, susitikimai, tad esi gana užimtas. Žinoma, turėdama laisvą minutę išeinu pavaikščioti po Strasbūro senamiestį, kuris ypač gražus kalėdiniu laikotarpiu, kai pagrindinėje aikštėje šurmuliuoja mugė, kiekviena mažytė gatvelė išpuošta, tada užplūsta labai geros emocijos.

Per šventes irgi grįžtate į Lietuvą?
Taip, važiuoju pas mamą į Linkuvą. Jai 87 metai, dar savarankiškai viena gyvena. Tėvelis miręs jau 13 metų. Čia praleidžiu Kūčias, Kalėdas, Velykas. Kartais draugai kviečia kur nors važiuoti, bet tradicijos yra tradicijos: kol mama yra, kiek galime abi su seserimi būname su ja. Ir sesers dukra prisijungia. Moteriška kompanija susirenka, bet mums labai gera visoms drauge. Ir vasarą atostogas dažniausiai ten praleidžiu. Rudenį suvažiuojame skinti obuolių, pagrybauti.
Atvirai pasakius, tiek prisivažinėjus darbo reikalais nebelieka noro dar kur nors keliauti, ypač skristi. Norisi pabūti namuose, nors pažįstami kartais klausia, ar man neatsibosta. Ne, kaip tik labai gerai. Grįžtu į Vilnių dažnai ketvirtadienį vakare, nes penktadieniais nebebūna posėdžių. Tačiau mano komanda jau būna priplanavusi išvykų ir susitikimų su Lietuvos žmonėmis. Ir šeštadienį kartais dar būna renginių.
Jeigu abi dienos laisvos, dažniausiai jas praleidžiu labai paprastai, neturiu kažkokių ypatingų pomėgių. Susitvarkau, susitinku su draugėmis, jų šeimomis. Nueiname papietauti, kartais į teatrą ar koncertą. Pagaliau, po Vilnių mielai pasivaikštau. Jis man toks gražus, senamiestis sutvarkytas, palyginti su Briuseliu, šiukšlių visai nėra. O šiaip nieko ypatingo nedarau, mano gyvenimas, kaip ir daugelio žmonių, labai paprastas.

Tikriausiai sugrįžus tenka skirti laiko ir dulkėms nuo kurpaičių kolekcijos nuvalyti?
Taip, tenka. Kolekcionuoju kurpaites, bet ne pati jas perku, visos dovanotos, jau apie 50 susikaupė. Viskas prasidėjo, kai 2004 metais buvau žurnalo „Stilius“ išrinkta Metų moterimi ir gavau dovanų auksinę kurpaitę. Po to kažkodėl visi man pradėjo jas dovanoti. Turiu visokių: metalinių, kurių niekada nesunešiosiu, medinių, keraminių, vaškinių, odinių, stik­linių, netgi megztą, gintarinę, taip pat buvo valgomų – šokoladinių, į vieną buvo pripilta brendžio. Net mama su seserimi dėžutę, ant kurios dangtelio yra dvi kurpaitės, padovanojo pernai per gimtadienį. Didelės ir mažos, visokios, jau namuose nebetelpa. Ta kolekcija kurpaičių vienintelė manęs namuose laukia, gyvūnėlių neturiu, nes nebūtų kam prižiūrėti, bet kelios ištvermingos gėlės auga ant palangių.

Ar esate laiminga?
Profesine prasme taip, manau, iš tikrųjų tai, ką esu pasiekusi, yra nemažai. Svarbiausia, kad žmogus jaustųsi savo vietoje. Juk nėra bendros laimės taisyk­lės. Vis dar paplitęs stereotipinis požiūris, kad moteris būtinai turi būti namų šeimininkė, auginti vaikus, o vyras turi ją išlaikyti. Žinoma, pažįstu daug moterų, kurios sukūrusios gražias šeimas, sėkmingai derina motinystę su darbu ir jaučiasi labai laimingos, tai išties puiku. Kiekvienam savo, gali būti ir toks modelis. Mano gyvenimas, kaip jau sakiau, yra darbas, taip susiklostė. Kartais pagalvoju, kad sovietiniais laikais sulaukusi 55-erių jau būčiau buvusi pensijoje, ir kai pažvelgiu į veidrodį, pasijuokiu: kaip pensininkė dar visai gerai atrodau.

Kokios vertybės Jums svarbios?
Kiekvienas turime matyti kitą žmogų šalia ir stengtis jam padėti. Ir jokio skirtumo, kokį darbą dirbame: vienokios pagalbos prireiks artimui, kitokios – kaimynui, dar kitokios – gatvėje sutiktam žmogui, kuriam rieda ašaros. Jeigu, žinoma, nepraeisime pro šalį nepaklausę, kodėl jis taip jaučiasi. Baisiausia, kad nebūtume abejingi, abejingumas viską žudo ir yra daugelio problemų priežastis, taip pat ir tų, nuo kurių pradėjome pokalbį. Gražaus bendravimo, paramos, pagalbos, geros kaimynystės principus perimame iš savo šeimos, kaip ir aš iš saviškės. Todėl tėvai to turėtų nuo mažens mokyti vaikus.

Giedrė Budvytienė
Liudo Masio ir Vilijos Blinkevičiūtės asmeninės nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.