Vilma Zaleskaitė-Walters: “Kiekvienas gali būti pats sau mokytojas”

Šešiolika metų Amerikoje gyvenančią Vilmą galima pavadinti meilės emigrante, nors jos misija daug įvairesnė. Į savo šeimą ji parvežė jogos tradiciją, kurią praktikavo jos tėtis, senelis ir prosenelis. „Esu ketvirtos kartos jogė“, – sako Vilma Zaleskaitė-Walters, kartu su savo vyru Billu surengusi ir pirmuosius jogos seminarus Vilniuje.

Mano filosofija paprasta: stebėk savo kūną, leisk jam pačiam susirasti savo „asanas“, klausyk intuicijos, sek mintis ir emocijas.

Meilės istorija – nuo bebro
Ankstyvą, džiovintu šienu kvepiantį rytą Vilma atveria duris į kiemą pas mamą kaime Ukmergės rajone. Kylanti saulė apšviečia pievas, netoli stūksantį piliakalnį. Ramybė ir tyla. „Tai ir yra tikroji joga“, – sako lengvai atsikvėpdama Vilma. Toks požiūris į rytietišką dvasinę ir fizinę praktiką brendo ne vienus metus. Ieškant pradžios, tektų nusikelti į Vilnių, kur Vilma Zaleskaitė dirbo pradinių klasių mokytoja. Iš Šiaulių rajono kilusi mergina mokslus baigė Klaipėdos universitete, studijavo liaudies teatro režisūrą. Su teatro pasauliu Vilmai taip ir neteko susidurti, nes netrukus jai gyvenimas pasiūlė ne mažiau įdomų scenarijų.
Kartą vaikštinėdama Vilniuje, ji išgirdo Vilnioje pliaukšint bebrą. Nors tai nutiko prieš dvidešimt metų, Vilma prisimena kiekvieną smulkmeną. Ji susidomėjusi stebėjo vandens gyvūną ir netikėtai pamatė, kad bebras pritraukė dar vieną smalsuolį – Vilniuje laikinai gyvenantį amerikietį Billą. Jis tada atstovavo Amerikos teisininkų asociacijai. Natūralu, kad vyras labiau stebėjo ne bebrą, o dailią merginą. Užkalbino. Vilma prisipažįsta, kad ilgam pokalbiui neturėjo nei noro, nei galimybių – nemokėjo anglų kalbos. Taip jiedu ir išsiskyrė. Manė, kad visam laikui, bet likimas buvo parengęs staigmeną.
Billas grįžo į Ameriką, į Oregoną. Beje, šios valstijos simbolis yra bebras. Atsitiktinai jis susipažino su Amerikoje studijuojančia lietuvaite, kuri buvo… V. Zaleskaitės draugė. Taip Billas sužinojo Vilmos adresą, telefoną, susisiekė su ja ir pakvietė į svečius. Po ketverių metų Vilma ištekėjo už dvidešimčia metų vyresnio Billo.

Paskleidė jogos virusą
Vilma sako, kad nuo pirmos pažinties akimirkos Billas ją sudomino prisipažinęs, jog praktikuoja jogą. „Mano gyvenime jis buvo antras žmogus, iš kurio išgirdau žodį „joga“, – sako Vilma. Pirmasis žmogus, užsiimantis joga, buvo tėtis. Tačiau apie tai šeimoje garsiai nekalbėjo. Nieko nuostabaus, tarybiniais metais ne tik nebuvo jokios literatūros, bet ir domėjimasis rytietiška praktika galėjo užtraukti sovietinės nomenklatūros nemalonę. Vilmos tėvas jogos asanas darydavo nesiafišuodamas, užsidaręs kambaryje. „Praėjusią žiemą išlydėjome tėtį į amžinybę. Jis pats buvo nekalbus, o tetos man papasakojo, kad jogą praktikavo ir jo tėvas, ir senelis. Mano prosenelis atsivežė šių žinių iš Sibiro, kur buvo ištremtas kaip sukilimo dalyvis. Nežinau, gal tai mitas, bet galiu save vadinti ketvirtos kartos joge“, – teigia V. Zaleskaitė-Walters.
Įdomu ir tai, kad Vilma paskleidė jogos virusą visoje šeimoje. Trys jos seserys – Ramunė, Edita ir Regina – tapo jogos mokytojomis. Joga susidomėjo ir sesuo Alma. Tik brolis nepasuko šiuo keliu.

Iš Šiaulių rajono kilusi Vilma rengia jogos, kvėpavimo pamokas moterims, kurios nori būti energingos ir sveikos.

Asanos per prievartą
Tiesą sakant, ir pati Vilma ne iš karto pradėjo praktikuoti jogą. Iš pradžių Amerikoje ji jautėsi izoliuota – neturėjo draugų, pažįstamų, su niekuo nebendravo, nedirbo. Billas kasdien išeidavo į darbą. „Likdavau namie viena. Žinojau, kad vyras paskambins lygiai 11 valandą ir paklaus, ar dariau asanas. Man joga nepatiko, nuo pat ryto negalėdavau prisiversti atsisėsti ant kilimėlio. Kadangi Billas mane labai skatino susidomėti joga, negalėjau jo nuvilti, bet ir meluoti nenorėjau. Be vienos minutės vienuoliktą valandą išsilankstydavau kilimėlį ir padarydavau vieną asaną. Kai Billas paskambindavo, atsakydavau, kad praktikavau jogą – tai būdavo tiesa, nors asanos darymas užtrukdavo vos minutę. „Ilgainiui, galima sakyti, per prievartą pamėgau asanas, atsirado įprotis praktikuoti jogą. Užsiėmimų laikas nuo vienos minutės pailgėjo iki penkių, paskui iki dešimt“, – juokiasi Vilma. Taip joga pamažu užėmė vis didesnę lietuvės gyvenimo dalį, kol tapo pagrindine veikla Amerikoje.
Jau dešimt metų Vilma kartu su vyru turi jogos studiją Port­lande, abu veda pratybas, yra ir samdomų instruktorių. Pastaruoju metu Billas aktyviai jau nedirba, jo susidomėjimo objektu tapo istorinės Budhos asmenybės studijos. Jis rašo straipsnius ir publikuoja juos akademinėje spaudoje.
Nors jogos studija priklauso abiem sutuoktiniams, Vilma sako, kad visa veiklos našta gula ant jos vienos pečių. Pastaruoju metu įvyko ir daugiau pokyčių – buvusiose jogos studijos patalpose dirba kiti žmonės, o Vilma nusprendė padaryti šešių mėnesių pertrauką. „Man reikia atostogų, atvažiavau į Lietuvą pas mamą“, – sako jogos instruktorė. Savo veiklos ji nepamiršta ir gimtajame krašte, vasarą rengia jogos seminarus moterims.

Įsiamžino kalendoriuje
Amerikoje joga labai populiari. Žinoma, tikslios statistikos nėra, bet, 2012 metų duomenimis, jogą praktikavo 20 milijonų amerikiečių. Į Vilmos rengiamas pratybas susirinkdavo kelios dešimtys moterų.
V. Zaleskaitė-Walters veda jogos pamokas vyrams ir moterims, vyresnio amžiaus žmonėms ir paaugliams. Didelio susidomėjimo sulaukė seminarai stambesnio sudėjimo moterims. Į juos reikėdavo net registruotis iš anksto, nes nelikdavo vietos. „Portlande tai buvo vieninteliai seminarai apkūnioms moterims, nors jogos studijų yra labai daug, galima laisvai rinktis vietą“, – teigia Vilma.
Šioms moterims ji sudarė specialią programą. Jos dažnai nedrįsta užsukti į jogos studiją, nes mano, kad nepadarys asanų. „Tai mitas, lankstumas priklauso nuo individualių kūno savybių, bet ne nuo antsvorio. Nebūtinai visas asanas padaro lieknos moterys“, – teigia Vilma.
Darbo patirties su kitokia grupe V. Zaleskaitė-Walters įgijo dvejus metus vesdama pratybas senjorų pensionate. Su pagyvenusiais žmonėmis, kurių vidutinis amžius nuo 80 iki 90 metų, reikia kitaip bendrauti. „Šis darbas išmokė jautrumo, kantrybės, atsižvelgti į kiekvieno žmogaus galimybes“, – teigia jogos instruktorė. Vėliau šią metodiką ji pritaikė dirbdama su apkūniomis moterimis, padėdama kiekvienai rasti optimalų judesių variantą. Vilmos jogos studiją lankančios moterys išmoksta atsiverti, nesivaržyti savo kūno, išbandyti įvairius judesiais. Kai kuriais atvejais pavyksta atsikratyti ir papildomų kilogramų, nors Vilmos sudaryta programa nėra skirta svoriui mažinti. „Svarbiausia – gerai jaustis, moterys po pratybų išskrenda kaip ant sparnų“, – teigia jogos instruktorė.
Aštuonerių metų darbo patirtis su apkūniomis moterimis Vilmai padiktavo dar vieną idėją – praeitais metais išleido jogą praktikuojančių stambesnių moterų kalendorių. Leidiniui pozavo 14 nuo 29-erių iki 72-ejų metų amžiaus moterų. Po vieną kiek­vienam mėnesiui ir dviem viršeliams. „Sunkiausia buvo įkalbėti apsivilkti trumpą sportinę aprangą, nes apkūnios moterys drovisi savo kūno“, – apgailestauja Vilma. Tačiau rezultatas pranoko lūkesčius. Vilma kartu su profesionalia fotografe Joni Kabana surengė tikrą šventę sau ir moterims. Smagų kūrybinį procesą vainikavo didelio formato kalendorius su nespalvotomis portretinėmis nuotraukomis.

Vilma ir namie, ir kelionėse vilki praktiškus, patogius drabužius, nenaudoja kosmetikos, nedažo plaukų.

Energijos iš kavos nereikia
Vilma jogą praktikuoja natūraliai, kaip gyvenimo būdą. Jos vyras jau dvidešimt metų yra vegetaras, Vilma taip pat nemėgo mėsiškų patiekalų. „Dabar valgau viską, ką noriu, nesilaikau jokių taisyklių. Maisto produktus renkuosi intuityviai, pats kūnas pasako, ko nori. Tik kavos negeriu. Atsisakiau šio tonizuojamojo gėrimo, nes nuo jo tampu nervinga, dirgli. Kai pradėjau praktikuoti jogą, jaučiuosi energinga ir be dirbtinių stimuliantų“, – sako Vilma.
Vilmos praktikuojamas jogos stilius yra lėtas, ramus, žaismingas. Praktikos ji sėmėsi iš jogos mokytojų Angelos Farmer ir Viktoro van Kooteno, kurie lankėsi ir Vilniuje. Pora įsteigė labai populiarų tarp turistų jogos centrą Graikijoje, Lesbo saloje. Pasak šių jogos instruktorių, jogos esmė yra ne statiškos asanos, o nuolatinis judėjimas. Pats kūnas jaučia, kokie procesai vyksta organizme ir padeda atsiverti, pasirinkti asanas. „Kiekvienas žmogus gali būti pats sau mokytojas“, – sako Vilma.
Pasak jogos instruktorės, jei dieną leki, skubi, ištaškai visą savo energiją, o vakare atsisėti medituoti – jokių rezultatų nepasieksi. Visas sąmoningas laikas turi būti kaip joga. „Nesėdžiu ant kilimėlio po savimi parietusi kojas, man joga yra visas gyvenimas“, – sako V. Zaleskaitė-Walters.

Smagiausia nieko neveikti
Nusprendusi pusmetį pailsėti, Vilma jokių konkrečių planų neturi. „Labiausiai mėgstu nieko neveikti“, – sako Amerikoje gyvenanti lietuvė. Su drauge ji buvo nuvykusi į Siciliją, planavo keturias savaites pakeliauti po salą, bet greitai atostogos nusibodo. „Norisi pastovumo“, – sako Vilma, vasarą apsigyvenusi pas mamą kaime.
Tiesa, atgalinį bilietą į Ameriką rudens pradžioje ji jau turi, bet daugiau jokių konkrečių planų. Pasak Vilmos, viskas ateina savaime, natūraliai. „Mano filosofija paprasta: stebėk savo kūną, leisk jam pačiam susirasti savo „asanas“, klausyk intuicijos, sek mintis ir emocijas“, – sako V. Zaleskaitė-Walters.
Ji gerai jaučiasi ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Ir gimtajame krašte, ir už Atlanto – kaip namuose. Vilma su vyru gyvena europietiško stiliaus kvartale. Kaimynystėje įsikūrę išsilavinę žmonės, šeimos su vaikais ir šunimis. Netoliese teka upė, yra trys parkai, daug laukinės gamtos – iš namų sodo galima matyti padangėje sklandančius erelius. „Mūsų namas didelis, bet gyvename kukliai“, – teigia lietuvė. Prie namų ji augina gėles: margaspalvė žiedų jūra primena lietuvišką darželį. Nieko panašaus nepamatysi nė vieno kaimyno kieme. Billo pomėgis – auginti pomidorus. Oregone klimato sąlygos panašios kaip Lietuvoje, dažnai lyja, vidutinė temperatūra aukštesnė maždaug 5 laipsniais. Žiemą kartais pasninga, bet sniegas po kelių valandų ištirpsta.
Vilma su Billu gyvena netoli Ramiojo vandenyno, dažnai nuvažiuoja pasivaikščioti pakrante. „Kasdien nueinu 10–15 kilometrų. Vaikščioti pėsčiomis – pats sveikiausias sportas“, – netikėtai prisipažįsta Vilma.

Rita Šemelytė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.