Žala akivaizdi, bet vis tiek reikia įrodyti

Kai miesto daugiabutyje ar kitoje tankiai gyvenamoje vietoje kyla gaisras, ugniagesiai neretai iki jos negali privažiuoti, nes trukdo vienas prie kito sustatyti automobiliai. Neduokdie brūkštelės kuriam per šoną, po to neišsimokės kompensacijų už žalą. Atsitinka, kad dėl to net nepavyksta ugnies laiku užgesinti. Taip nutinka mieste, bet ne kaime. Čia ne vien miškavežiai, medžiotojų automobiliai, bet, pasirodo, ir ugniagesiai gali žaloti privačią nuosavybę, o po to net nepaklausti, ar nepridarė žalos. Dar daugiau – kreipęsis į savivaldybę dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo nukentėjęs savininkas sulaukia nurodymo pačiam pasirūpinti nuostolius pagrindžiančiais buhalteriniais dokumentais.

„Dakaras“ privačioje žemėje

Atokioje vieno Žemaitijos rajono vietoje kilo gaisras: pamiškėje degė negyvenama sodyba. Kadangi ugniagesiai tinkamesnio privažiavimo prie gaisro vietos nerado, pasirinko, jų manymu, patogią pakelėje esančią pievą, tikėdamiesi ja skriste nuskristi iki sodybos ir ją bemat užpilti vandeniu.

Deja, ne taip paprastai, kaip galvota, viskas vyko. Nuvažiavusios pirmąsias dešimtis metrų, gaisrinės mašinos ėmė klimpti visai neseniai iš žiemos gniaužtų išsivadavusioje įmirkusioje pievoje. Iš pradžių dar bandė kapstytis savo jėgomis, kol galiausiai mašinų dugnai įsirėmė į žemę, o provėžos tapo pusmetrio gylio.

Į pagalbą teko kviesti vietos ūkininką su laukams tinkama technika – traktoriumi. Gaisrines mašinas jis vilko beveik kilometrą išilgai pievos, kol galų gale nutempė iki patogesnio keliuko. Aišku, gaisro vietoje naudos iš tų gaisrinių buvo kaip iš ožio pieno – medinis pastatas sudegė visiškai, kaip ir visi jame buvę daiktai. Gal tik ugnies plitimą žole sustabdė, tačiau ir ši susmilko septynių arų plote.

Gaisrinės mašinos greičiausiai ta pačia pieva grįžo ir atgal. Kai apie šį incidentą sužinojęs pievos savininkas atvyko apžiūrėti savo lauko, pamatė ralio trasą primenantį vaizdą. Išilgai pievos maždaug 10 m pločio ruožas buvo išmaltas it tankų poligone. Daugelis provėžų siekė 30–40 cm gylį, tačiau buvo ir pusmetrio ar net gilesnių. Žingsniais išmatavęs ugniagesių ir jiems pagelbėjusio ūkininko dramos teritoriją, žemės savininkas apytiksliai nustatė, kad 9 ha lauke sugadinta kone hektaras pievos, taigi apie 10 proc.

Su įkalčiais – į savivaldybę

Nukentėjęs žemės savininkas pasidarė nematytų neregėtų vaizdų nuotraukas, Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos tinklalapyje skelbiamose suvestinėse susirado informaciją apie minėtą gaisrą. Čia nieko neslepiant buvo rašoma ir apie tai, kad į gaisrą vykusias ir užklimpusias mašinas ištraukė ūkininkas. Su visa šia informacija nukentėjusysis raštu kreipėsi į tos savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas įvertinti padarytą žalą ir spręsti klausimą dėl jos atlyginimo.

Beveik mėnesiui praėjus žmogus rajono valdžios atsako sulaukė. Atsiųstame dokumente rašoma, kad „seniūnijos specialistai lankėsi vietoje, atliko matavimus ir nustatė, kad išklampotas ir sumintas žemės sluoksnis yra apie 0,8 ha plote“.

Visi taškai, atrodytų, ant „i“ sudėti, reikėtų tik įvertinti žalą ir ją atlyginti. Deja, minėtas raštas dvelkia dezinformacija. Jame rašoma: „Kadangi privažiavimo prie minėtos sodybos iš rajono savivaldybės pusės nėra, ugniagesių gaisrinės mašinos į gaisro vietą važiavo per jums priklausantį žemės sklypą“. Bėda, privažiavimas prie tos sodybos yra ir jis eina paraleliai su suniokotu sklypu. Tas lauko keliukas, kuriuo savivaldybė turėtų rūpintis, nėra labai geros būklės, tačiau žemėlapiuose jis pažymėtas. Tame pačiame rašte nukentėjusiajam siūloma „pateikti padarytų nuostolių faktines išlaidas pagrindžiančius buhalterinius dokumentus (pievos buvusios būklės atstatymo darbų sąskaitą-faktūrą, derliaus nuostolių paskaičiavimus, darbų atlikimo aktą) ir tik tada bus priimtas sprendimas dėl lėšų iš savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo skyrimo padarytiems nuostoliams iš dalies kompensuoti“.

Atsiųstame dokumente kalbama ne tik apie tai, kad nuostolius turi apskaičiuoti pats savininkas (apytiksliai jis tai buvo atlikęs), dar reikia pridėti ir oficialų darbų atlikimo aktą (taigi jis negali paprašyti, kad dirvą sutvarkytų tam tinkamą techniką turintis kaimynas), taip pat žadama, kad kompensuota bus „iš dalies“. Mat tai padaryti žadama iš lėšų, skirtų nukentėjusiems nuo gaisro ir stichinių nelaimių. Tik reikalas čia tas, kad pieva nukentėjo ne nuo gaisro ir ne nuo stichijos, o nuo konkrečios tarnybos veiksmų. Tokiais vėjais turi būti kompensuojama ne „iš dalies“.

Nuosavybė neliečiama

LR Konstitucijos 30 str. įtvirtinta nuostata, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, o šiuo atveju tai Civilinis kodeksas. CK 6.263 str. 1 d. teigiama, kad „kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.“ To paties straipsnio 2 d. tvirtinama, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.“ Tad minėtos savivaldybės atsakingo vadovo tvirtinimas, kad bus atlyginta „iš dalies“, prasilenkia su įstatymo reikalavimu. Kita vertus, kas turi tą žalą nustatyti?

Savivaldybėje dirba dešimtys daugiau ar mažiau kvalifikuotų specialistų, turinčių suvokimą, kaip žala skaičiuojama. ŪP tuo klausimu kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) ir sulaukė atsakymo:

„Mūsų nuomone, sprendžiant klausimus, susijusius su žalos dydžio nustatymu, galbūt kaip analogija galima būtų pasinaudoti Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541. Šioje metodikoje įtvirtintos tam tikros formulės, taikomos apskaičiuojant kompensacijos dalis už sunaikintus pasėlius ir sodinius, iškertamą mišką ar patirtus nuostolius, atsiradusius dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, kai žemės sklypui nustatomas žemės servitutas.“

Valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras kasmet skelbia mechanizuotų žemės ūkio paslaugų kainas, tame sąraše – ir arimas, kultivavimas, sėja ir panašiai. Taigi jei kompetentinga komisija, kuri turėtų būti sudaryta rajono savivaldybėje, žinotų, kokius darbus reikia atlikti, norint atstatyti buvusią pievos būklę, nesunkiai rastų ir tam padaryti reikalingų darbų įkainius. Žolės sėklos, kuri reikalinga atsėti 0,8 ha plotą, kaina – taip pat ne slapta informacija.

Akivaizdu, kad minėta savivaldybė visai nenorėjo spręsti klausimo, kaip ir kuo remiantis nukentėjusiam žemės savininkui įvertinti padarytą žalą, o tiesiog atsirašinėjo, prisidengdama „savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo panaudojimo tvarka“.

Tik visagalis teismas?

ŽŪM savo atsakyme taip pat nurodo, kad pagal CK 6.281 žala gali būti atlyginama, įpareigojant „atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tos pačios rūšies ir kokybės daiktą ar pataisyti jau sugadintą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius. Klausimai, susiję su žalos atlyginimu savininkui, turėtų būti aptarti su savivaldybe, o su ja nesusitarus, žemės savininkas turi teisę kreiptis į teismą“.

Kaip pasielgs nukentėjęs žemės savininkas, parodys ateitis. Vienas iš variantų atlyginti žalą – sugadinto daikto (žemės) vietoje duoti kitą arba jį pataisyti, kitaip sakant, pati savivaldybė turėtų organizuoti pievos atstatymo darbus. Tada žemės savininkui nereikėtų sukti galvos dėl sąskaitų-faktūrų, o darbus atliekančio samdyto žmogaus traktoriaus kuro bake nereikėtų su menzūra matuoti kuro likučių, idant sužinotų, kiek degalų jis sudegino ir kad tai būtų galima įrašyti į savivaldybės prašomą buhalterinį dokumentą.

Savivaldybės administracija, arčiausiai žmogaus išlikusi bent kiek įgali valdžios įstaiga, išsipūtusi nuo etatų gausos. Jos teisininkai deklaruoja teikiantys net nemokamas konsultacijas, tarpinstitucinio bendradarbiavimo specialistai galėtų persiųsti klausimą spręsti kitoms tarnyboms. Tačiau sugeba suregzti ir savo gyventojui atsiųsti viso labo cinišką laišką, kuriame jokio atsakymo ir nėra