Žemdirbių sąjungininkas ar tik aplinkosaugininkas?

Europos Sąjunga (ES) dar ryžtingiau pasuks „žaliuoju kursu“: nuo 2021 m. beveik pusė europinių žemės ūkio investicijų bus skirta pasauliniams klimato kaitos reiškiniams sušvelninti. Gal „žaliajam“ Lietuvos eurokomisarui Virginijui Sinkevičiui reikėtų įtikinti visais salotų, špinatų atspalviais bandančią sušvytėti Bendriją, kad šį tikslą galima būtų pasiekti ir dar labiau nemažinant paramos Baltijos šalių žemės ūkiui, kaimo plėtrai? Juk lietuvių, latvių, estų ūkininkai negauna nė pusės, kiek turi Vakarų Europos fermeriai. O vos sudurdamas galą su galu, žemdirbys neturi pakankamai lėšų vis griežtinamiems aplinkosaugos reikalavimams vykdyti.

Vabalėlių ir piktžolių laikotarpis

Prezidento kanceliarija neseniai surengė „Klimato savaitės“ konferenciją. Dalyvavo eurokomisaras V. Sinkevičius, aplinkos ministras Kęstutis Mažeika. Buvo pakviesta Seimo narių, mokslininkų, pramonininkų, gamtosaugos aktyvistų. Tačiau nesimatė nei Žemės ūkio ministerijos pareigūnų, nei Seimo Kaimo reikalų komiteto narių.

Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius pranešė konferencijos dalyviams, kad 2021–2027 metais 40 proc. europinių agrarinių investicijų bus „žaliosios“. Kitaip tariant, būsimuoju finansiniu septynerių metų laikotarpiu tik 60 proc. ES agrarinio biudžeto lėšų bus panaudota žemės ūkio produkcijos, maisto gamybai skatinti, o visa kita išleista ūkininkų laukuose ar šalia jų įsiveisusiems nykstantiems laukiniams žvėreliams, vabalėliams, mokslui naudingoms retų rūšių piktžolėms apsaugoti, buvusioms dirbamoms žemėms miškais ir daugiametėmis žolėmis užveisti.

Pati kalta

„Per švelniai pasakėte apie ES paramą Lietuvos ūkininkams. Mūsiškiams tenka tik trupiniai, palyginti su senųjų ES šalių ūkininkų europinėmis dotacijomis. Lietuva ir pati kalta, kad mūsų ūkininkai iki šiol negauna vakarietiškų tiesioginių išmokų, bet garsėja kaip pavyzdinga, uoliausia ES aplinkosaugos reglamentų vykdytoja. Žurnalistai, 2004 m. aprašę pirmuosius mūsų šalies žingsnius Europos Sąjungoje, man pasakojo, kokią ateities Lietuvą įsivaizdavo Vilniaus politikai, kalbėdami iš Briuselio tribūnų: nereikia jokio žemės ūkio, būsime užsieniečių poilsio, tarptautinio turizmo šalis. Praėjus penkiolikai metų tokie žaliojo rojaus vaizdiniai iš politikų sąmonės neišsisklaidė. Netgi stiprėja. Saugomų teritorijų, kuriose beveik arba visiškai negalima ūkininkauti, Lietuvoje tik daugėja. Prisigalvojama naujų draustinių, rezervatų rūšių: istoriniai nacionaliniai parkai ir panašiai. Priekaištavau aplinkos ministrui: „Vėl jums knieti padaryti Lietuvą rekreacinio turizmo vieta? O ar kelius iki poilsiaviečių nutiesėte, kur tie užsieniečiai turistai nakvos, ką valgys, jeigu Lietuvos žemdirbius sunaikinsite savo žiauriais apribojimais?“ – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Juozas Imbrasas.

Mažytis lopinėlis pasaulio žemėlapyje

Anot J. Imbraso, net jeigu visą Lietuvą paverstume didele pieva ar nesibaigiančiu mišku, pasaulinio šiltnamio reiškinio tai nesumažintų, Žemės rutulio neišgelbėtų nuo pražūtingų klimato kaitos pasekmių.

„Lietuva – tik mažytis lopinėlis pasaulio žemėlapyje. Mokslininkai nuolat atranda vis naujų priežasčių, kodėl tirpsta Arkties ledynai, Vidurio Europą kankina tropiniai karščiai, Vakarų ir Pietų Europos pakrančių teritorijas grasina visiškai užlieti jūros. Aiškėja, kad žemės ūkis dėl to nekaltas. Lietuvoje jis turi būti „number one“ – svarbiausia ekonomikos šaka. Dabar yra priešingai – „labai reikalingo gamtos pusiausvyrai padaro“ vilko, net sudraskiusio ūkininko avis, negalima nušauti. Jeigu Vokietijoje vilkai įsisuka į ganyklas ir tvartus, iškart sudaroma šaulių „sonderkommando“ (ypatingasis būrys) ir ūkininkai gali ramiai miegoti“, –tvirtino buvęs europarlamentaras (2009–2014 metais) J. Imbrasas.

Žemės ūkio rūmų direktoriaus Sigito Dimaičio nuomone, nors eurokomisaro V. Sinkevičiaus tiesioginė pareiga rūpintis, kad Europa nebūtų užteršta, o skaidriuose Atlanto vandenyno ir žemyną skalaujančių jūrų vandenyse netrūktų vertingų žuvų, V. Sinkevičius pirmiausia turi stengtis, kad visų ES ūkininkų konkurencijos sąlygos būtų vienodos.

Kas gamins maistą?

„Rankų, kojų pirštai įvairūs – vieni ploni, kiti stori, ilgi ir trumpi. Bet visi jie vienodai reikalingi žmogui. Kai Vakarų Europa išskiriama, Briuselis netesėjo pažado tiesiogines išmokas sulyginti iki 2013 m., bet senųjų ES valstybių visuomenė apie tai beveik nežino, tada mes, pagrįstai reikalaudami teisybės, atrodome tarsi kokie išsišokėliai, norime per daug. Neturtingi Rytai negali daugiau negu klestintys Vakarai mokėti, kad sušvelnėtų klimato kaitos padariniai. Priešingai. Didesnes pinigų sumas į ekologiją reikėtų investuoti Rytuose. Pramonė, transportininkai smarkiai aplinką teršiantį mazutą, benziną lengvai galėtų pakeisti biologiniu kuru, ekologiškais degalais iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Žmogus energijos gauna tik iš maisto. Jis turi būti ne tik ekologiškas, bet ir įperkamas. Kas gamins maistą, kiek jis kainuos, jeigu neliks žemdirbių, nes jų pajamoms palaikyti, ypač Baltijos šalyse, Europos Komisija šykštės lėšų?“ – „Ūkininko patarėjui“ teigė S. Dimaitis.

Nebūtinai „žalinimas“

Prezidentas Gitanas Nausėda irgi prašo Europos Komisijos atsižvelgti į sunkią Lietuvos ūkininkų padėtį, projektuojant ilgalaikį ES biudžetą. Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Bronis Ropė pataria G. Nausėdai ir jo komandai gerai pasirengti artimiausiam ES Vadovų Tarybos posėdžiui. „ES lyderiai gruodžio 12 d. kaip tik aptars Bendrijos daugiametę finansinę perspektyvą. Gruodžio 11 d. ES Komisija Europos Parlamentui pristatys savo žaliąjį planą, kuris buvo rengiamas uždaruose kabinetuose. Kai kas jau nutekėjo į viešumą. EK siūlys ne mažiau nei trečdalį kaimo plėtros programos lėšų skirti klimato kaitos pasekmėms sušvelninti. Bet tai nebūtinai „žalinimo“ išlaidos. Iš tų pinigų gali būti finansuojami energetiškai efektyvūs, taupiai šildomi ūkininkų pastatai, melžimo robotai“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė B. Ropė.

Pasaka be galo

Europarlamentaro teigimu, eurokomisaro V. Sinkevičiaus sritis – ES Sanglaudos fondas. „O ES Tarybai pirmininkaujanti Suomija paramą neturtingiems ES regionams iš šio fondo nuo 2021 m. siūlo sumažinti 27 proc. Tai dar blogiau negu ankstesnis EK siekis atimti iš regionų 24 proc. lėšų. Jei ES pritartų suomiams, tiesioginės išmokos Lietuvos žemdirbiams ir toliau gerokai atsiliktų nuo mokamų Vakarų Europoje. Dėl tokios nuomonių įvairovės mažai tikėtina, kad pavyks greitai susitarti dėl biudžeto. Greičiausiai derybos tęsis ir 2020 metais. Europarlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete kalbamės, kad Baltijos šalių žemdirbiams vėl neužteks lėšų „žaliai“ ūkininkauti. O jeigu Briuselis dėl to juos dar ir baus, mūsų valstybei teks savo žemdirbius labiau remti iš nacionalinio biudžeto. Tada prasidės pasaka be galo: Lietuvos Vyriausybė neturi, ūkininkai negali, EK neduoda“, – svarstė B. Ropė.

Viena problema neturėtų sukelti kitų

ES aplinkosaugos, vandenynų ir žuvininkystės komisaras V. Sinkevičius „Ūkininko patarėjui“ pažadėjo nenusisukti nuo žemdirbių.

„Nuosekliai laikausi nuostatos, kad į klimato kaitos iššūkius tinkamai atsakyti galima tik drauge papildomai finansuojant žemės ūkį, pramonę ir kitas ekonominės veiklos sritis, kurios labiausiai pajustų bandymų sulėtinti visuotinį planetos atšilimą pasekmes. Kova su viena problema neturėtų sukelti kitų sunkumų“, – tikino V. Sinkevičius.

Iki šiol nesupranta

Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS

Buvęs Europos Komisijos narys

Žemės ūkis nepatenka į V. Sinkevičiaus įgaliojimų sferą. Europos Komisijos nariai griežtai pasiskirstę darbus. O galutinai kokį nors planą kolegialiai patvirtina visa EK.

Eurokomisaras V. Sinkevičius turėtų tęsti tą pačią Lietuvos liniją, kuri buvo nubrėžta praėjusios Jeano Claude`o Junckero vadovaujamos Komisijos laikais.

Nesutinku, kad po metų Europos Komisija pradės skriausti ūkininkus. Priešingai, jie bus skatinami gaminti gerokai paklausesnius ekologiškus produktus, rinktis šiuolaikinę tausojamąją, „skaitmeninę“ žemdirbystę.

195 šalys, net ir visiškai skurdžios Afrikos valstybėlės, 2015 m. Paryžiuje įsipareigojo stabdyti pasaulinį šiltnamio reiškinį.

Lietuvos Vyriausybės namų užduotis – ieškoti vidinių galimybių įveikti tiesioginių išmokų skirtumus, netolygumus.

Vyriausybė ir EK narys V. Sinkevičius galėtų raginti ES Komisiją skirstant struktūrinę paramą atsižvelgti į ES šalių nedarbo, gyventojų pajamų, skurdo lygius, klimato sąlygas. Įrodžius, kad Lietuva sunkiai verčiasi, galima tikėtis didesnės paramos. Bet eurokomisarui draudžiama ginti tik savo šalies interesus. Daug kas Lietuvoje iki šiol to nesupranta.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas