Žirgai – neatsiejama gyvenimo dalis

Lupikuose (Kelmės r.) gyvenanti Adelė Levickienė savo gyvenimo be žirgelių neįsivaizduoja.

Adelė Levickienė iš Lupikų k. (Kelmės r.) savo gyvenimo neįsivaizduoja be žirgų. Šiuo metu moteris laiko šešis žirgelius, beveik visi jie – žemaitukų veislės. Adelė net į mišką grybauti nujoja. „Matyt, meilė žirgams įaugusi į mano kraują. Senelis buvo vyriausiasis žirgininkas dvare, mama dalyvaudavo žirgų lenktynėse net kai manęs laukėsi“, – pasakojo moteris.

Mamai prisiminti ir pagerbti
Ant Adelės Levickienės stalo – gražios juodbruvos moters, sėdinčios ant žirgo, nuotrauka. „Tai mano mama Stasė Čepulienė – švenčiausias žmo-
gus“, – su pasididžiavimu ir savotišku grauduliu sakė Adelė. Iš savo mamos ir ji pati paveldėjusi meilę arkliams. Kolūkio laikais S. Čepulienė dirbo prie gyvulių. Su paprastais darbiniais arkliais ganydavo karves. Vėliau daug metų vadovavo arklių fermai. Iš savo daržinės su dukra kolūkio arkliams nešdavo šieną. Todėl nenuostabu, kad gyvuliai buvo dailūs, kaip nulieti.
„Mama buvo labai „kieta“. Mokėjo su arkliais susitarti, puikiai jojo, dalyvaudavo įvairiose varžybose. Savo pomėgio nemetė ir tuomet, kai manęs laukėsi. Taip išeina, kad jodinėjau dar negimusi. Jei reikėdavo, mama sėsdavo ant motociklo, su kombainu į laukus važiuodavo kulti, su traktoriumi – žemės dirbti. Ir aš tokia: joju, vairuoju“, – pasakojo
A. Levickienė.

Adelės mama jaunystėje.

„Venera – meili kaip kačiukas“
Ponia Adelė pakviečia į ga­nyk­las susipažinti su savo augintiniais. Prisisemia puskibirį avižų. Privažiavusi prie ganyklos, moteris sušvilpia. Tolumoje besiganantys arkliai greitai sureaguoja į pažįstamą garsą.
„Toji – Treisė, toliau – Afiša, kiti – jų vaikai“, – moteris supažindina su savo numylėtais žemaitukais. Rudeninis lietus prausia dailias žirgelių nugaras, moteris kiek­vieną augintinių glosto, šnekina. Žemaitukai pakaitomis kiša galvas į kibirą, gardžiuojasi avižomis.
Kitoje ganykloje ganosi du žirgai, šeimininkės vadinami prancūziška pora. Mat gražuolė balta kumelaitė Venera kur kas aukštesnė už žemaituką Altajų. „Venera – mišrūnė“, – paaiškina.
Prie baltosios kumelaitės moteris labai prisirišusi, su ja joja grybauti. Ramus gyvulys tinka joti ir vaikams, kinkyti į plūgą, vežimą.
„Venera – rami kaip kačiukas. Tik murkti nemoka. Esu beveik įsitikinusi, jog visi arkliai ir žirgai yra už žmogų protingesni. Tyčia jie niekuomet nenuskriaus“, – sakė A. Levickienė. Nors moteris yra ne sykį nuo žirgo nukritusi jodama, patyrusi įvairių traumų, bet dėl tokių nutikimų tik save kaltina.
A. Levickienė yra laikiusi ir sportinių žirgų, bet pastarieji buvo karštakraujai, sunkiai suvaldomi. Todėl atsisakė.
Svajoja apie žirgų veisimą ir jodinėjimo mokyklą A. Levickienė yra įgijusi zootechnikės profesiją. 16 metų ji dirbo Vokietijoje: ūkininkų ūkiuose, slaugė sergančią moterį.
„Būčiau ir ilgiau ten gyvenusi, dirbusi. Tačiau, sulaukę dukros, su vyru nusprendėme grįžti į Lietuvą. Vaiką auginti reikia tikruose savo namuose. Iš užsienyje uždirbtų ir sutaupytų pinigų Lupikuose nusipirkome sodybą“, – pasakojo moteris.
Šeima Lupikuose laiko keletą žindenių karvių, dirba 20 hektarų žemės. Vyras dar turi ir darbą.
A. Levickienė sakė svajojanti ateityje veisti žemaitukus, įkurti jodinėjimo mokyklėlę. „Dabar žemaitukus laikau tik savo malonumui, bet ateityje šis malonumas gal ir pelno atneš?“ – svarstė moteris. Žemaitukų jauniklis kainuoja iki
1 500 eurų, varžyboms paruoštas žirgas – ir 5 000 eurų.
Bernarda KAČINSKAITĖ
Autorės nuotraukos