Ashburn +10,7 °C Debesuota
Penktadienis, 29 Kov 2024
Ashburn +10,7 °C Debesuota
Penktadienis, 29 Kov 2024

Kuršių marių sirena

2015/08/28

Jos gyvenimas – tarsi amžinos atostogos, nes turi viską, apie ką daugelis gali tik pasvajoti. Įsikibusi į vėją ji kone kasdien skrieja jėgos aitvarais, šokinėja per bangas vandens slidėmis, naudojasi kiekviena proga automobilį iškeisti į katerį ir žvejoja geriau už vietinius. Sostinę į potvynių siaubiamą Šyšos kaimą iškeitusi Monika Dobrovolskytė Šilutėje vadinama Kuršių marių sirena, o ir pati nesiginčija, kad yra vandenų žmogus.

Milijono nekalanti verslininkė Puvėsiais tapusį vasarnamį ant Atmatos upės kranto mažiau nei prieš dešimtmetį nusipirko Monikos tėtis. Galėjo tapti garsia architekte, tačiau metė studijas Sankt Peterburge, o veterinarijos gydytojos diplomą nukišo giliai į stalčių. Dabar Monika – verslininkė, Mingės kaime siūlanti ne tik poilsį, vandens pramogas, bet ir nuostabią pažintį su Mažąja Lietuva, savito gyvenimo būdo žmonėmis ir niekur kitur neregėtu Nemuno deltos kraštovaizdžiu. Pirmą kartą į šį kraštą atvykusi paauglystėje, pamilo jį visam gyvenimui. „Tėtis vasarą veždavosi mus čia atostogauti: žvejodavome, mokėmės buriuoti. Turėjome mažutę jachtą, tad kartu su mumis į marias plaukdavo toks juokingas senas kapitonas, kuriam būtinai reikėdavo įpilti 50 gramų – po nedaug, bet dažnai. Tada ir susidomėjau vandens sportu: pradėjau plaukioti kateriais, vandens slidėmis – prieš 20 metų jos dar buvo medinės!“ – juokiasi Monika, paklausta apie pažintį su, atrodytų, asfalto vaikui svetimu kraštu. „Net kieme, Vilniuje, vaikščiodavau pilnomis kišenėmis sliekų. Namuose turėjau vandens gyvių akvariumą, viską rinkdavau. Nežinia, kiek kartų esu skendusi ir vos nenuskendusi dėl tos savo meilės vabalams. O gyvendama čia per vandens sportą, per viską, kas mane supa, tarsi visiškai susilieju su gamta“, – pripažįsta Monika, visus artimus žmones palikusi Vilniuje ir viena atsibasčiusi į tolimą kraštą. Tik tada, kai pajuto, kad nieko nenori keisti, įsitikino, jog jos vieta – čia, iš kur atsiveria vandens kelias į pasaulį. Su tuo susijęs vienas Monikai labai svarbus dalykas. „Žinau, kad kada nors plauksiu aplink pasaulį“, – atvirauja viena iš nedaugelio špikerio – burinio laivo kapitono pažymėjimą Lietuvoje turinčių moterų. Monika to nevadina svajone: su Andriumi Varnu ji jau spėjo išmaišyti visą Baltijos jūrą, Šiaurės jūrą ir nuplaukti dar toliau. Bet kelionė aplink pasaulį, pasak M. Dobrovolskytės, yra ateitis, o dabar ji nori parodyti žmonėms, kokioje nuostabioje Lietuvoje gyvename, kaip atrodo kraštovaizdis skirtingais metų laikais, kiek daug įstabių dalykų slypi laukinėje gamtoje. Tie, kuriems atostogos asocijuojasi su alumi ir garsia muzika, į Monikos sodybą nevažiuoja, nes ji tokio poilsio nesupranta. „Ne pinigai svarbiausia. Man jų užtenka, nebent norėčiau dar kokį malūnsparnį įsigyti. Bet su mano būdu milijono neužsikalsi“, – juokiasi jauna moteris, kuri panašesnė į šiems laikams nebūdingą idealistę nei į verslininkę.

Blogų vasarų nebūna Dejuojantieji, kad tokios prastos vasaros kaip ši neatsimena, Monikai kelia juoką. Kaip ir tai, kad Lietuvą užplūdo pragariškas karštis. „Man kiekviena diena puiki! Lietuvoje yra keturi metų laikai ir kaskart jiems pasikeitus man atrodo, kad gyvename skirtingose valstybėse. Jei karšta, gali visą dieną mirkti vandenyje. Šiemet aitvaravimo sezoną jūroje atidarėme sausio 2-ąją – žiemos juk nebuvo. Kai vandens temperatūra 8 laipsniai, yra normalu, jei 2 laipsniai – truputį šaltoka. Skaudu plaukioti tik tada, kai yra ledų“, – juokiasi Monika, vandens kostiumą vilkinti dažniau nei išeiginę suknelę. Sodybos „Mingės poilsis“ svečiams ji su savo draugu Vytautu, profesionaliu vandens sporto instruktoriumi, siūlo vandens pramogas. Nors dažniausiai jos įdomios jaunesniems, bet yra turėjusi ir šešiasdešimtmetį mokinį, kuris fantastiškai gerai skrodė bangas vandens slidėmis, – sunku buvo patikėti, kad daro tai pirmą kartą. Aitvaravimas – Lietuvoje dar palyginti nauja sporto šaka. Skristi jėgos aitvaru stovint ant lentos, Monikos įsitikinimu, yra pats didžiausias malonumas. „Maloniausias dalykas, kai atvažiavau čia su tėčiu, man buvo buriavimas. O aitvaravimas tas pats, kas buriavimas, tik pėsčiomis – įsikibęs į vėją basomis kojomis imi bangą“, – pasakoja Monika, kuriai išmokti stovėti ant lentos vandenyje prireikė metų. Tačiau daugelis išmoksta greičiau, ypač jei nuolat pučia stiprus vėjas. Koks vėjas – tokią pramogą Monika ir siūlo. Vieniems patinka baidarės, kanojos, kiti nori išbandyti irklentes – tarpinį variantą tarp baidarės ir buriavimo, išrastą kaip alternatyvą banglentėms. Tačiau ir tie, kurių vandens sportas nevilioja, atvykę į Mingės kaimą visada randa, ką veikti. Monikos sugalvotų pramogų ir edukacinių užsiėmimų pasiūla tokia didelė, kad net sunku išsirinkti. Ir tai – ne vien žvejyba, nors be jos gyvenimas čia sunkiai įsivaizduojamas.

Tapo žvejybos mokytoja Atvykusi į pamarį, Monika iškart pradėjo plaukti žvejoti ir tuo savo pomėgiu labai stebino vietinius. Dabar ji džiaugiasi, kad moterys ne tik savo vyrus atlydi, su vaikais prie vandens pagulėti išsiruošia. „Jos pačios žvejoja, vienos traukia, gražiomis kepuraitėmis pasipuošusios, – atrodo fantastiškai! O dar prieš penkerius metus vietiniai pirštais į mane rodydavo: „Žiūrėk, vėl ta miesto merga išsidirbinėja.“ Jie ilgai stebėjosi, kad plaukioju kateriu, žvejoju, kol vieną kartą patys vos nesprogo iš pavydo, pamatę, kiek pagaunu. Tada tapau tarsi kokia žvejybos mokytoja – jie eidavo paskui mane, sėsdavo šalia, plaukdavo valtimis, prisirinkdavo tiek, kad meškerės nebūdavo kur užmesti“, – juokiasi Monika, savo svečius ne tik palydinti į žvejybos vietas, bet ir laivu plukdanti pažiūrėti, kaip pamaryje žuvys rūkomos.Net mergvakariai ir bernvakariai čia kitokie, pasak Monikos, netradiciškai tradiciniai. Vaikinai pas kalvį kala savo nuotakoms laimę nešančias pasagas, merginos pagal senųjų lietuvininkų paprotį sodinamos išpuoštame marčios kampe, draugės joms pina vainikus, sako palinkėjimus. Tokiuose mergvakariuose ir bernvakariuose yra tiek daug veiksmo, kad nelieka laiko alkoholiui, ir žmonėms, Monikos įsitikinimu, tai patinka. Mingėje yra ką veikti ir ramesnį poilsį mėgstantiems vyresniems žmonėms: tiems, kas jau yra plaukę į Nidą, siūloma laivu plaukti aplink Rusnės salą, pažiūrėti į nuostabiuosius mažus upeliukus, kurių krantuose peri urvinės kregždės, užsukti į negyvenamą salą, o nebijantiesiems keltis auštant – stebėti paukščius. Sako, šiemet jau ne vienas matęs iš šiltųjų kraštų į Kintų tvenkinius užklydusį pelikaną.

Neįbaugino net potvyniai Apsigyvenusi Šyšos kaime Monika keletą žiemų nuo potvynio bėgo į Šilutę – kaip sako, dėl miesčioniškų įsipareigojimų, nes tuo metu, kad turėtų iš ko gyventi, dirbo Šilutėje. Tačiau šis periodas labai greitai baigėsi ir dabar ji niekaip nesupranta klausiančiųjų, ką ji daro, kad išsigelbėtų nuo potvynio. „O kam bėgti? Elektra yra, internetas yra, maisto įpratome visada turėti bent trims mėnesiams. Gyvenimo ritmas nepasikeičia, tik judėjimo plotas. Užtat koks tuo metu čia būna grožis! Kiek vandens, kokie atspindžiai, saulėlydžiai! Nė negalvoju nuo to bėgti, atvirkščiai, stengiuosi lįsti kuo giliau“, – pagauta įkvėpimo tikina moteris ir džiaugiasi, kad tada, kai prasideda stichija, į jos namų duris pasibeldžia... atostogos. Kartu su Atmata, kuri teka prie pat namų. Tada aplink viskas šniokščia, o paskui ilgai tyvuliuoja. Lieka tik mažutė salelė prie pat namų – pasijunti toks vienas tarp vandens. „Bet jei geras oras, sėdi į valtį ir atidarai vartus. Blogai tik per šaktarpį, kai sakoma, kad „nei ledu, nei bradu“ – negali nei išeiti, nes ledas per plonas, nei išplaukti“, – pasakoja jauna moteris. Tuo metu čia rengiamos Šaktarpio šventės. Šią žiemą potvynio Monika taip ir nesulaukė, todėl pamačiusi prie kiemo vartų susigrūdusius ledus, atvėrė juos iki galo ir kvietė užeiti, nepasididžiuoti. O rytą bėgo patikrinti ir nusivylė pamačiusi, kad potvynis pasitraukė.

Svajoja „sušyšėti“ M. Dobrovolskytė labiau už viską norėtų būti tikra šišioniške, bet taip vadintis gali tik todėl, kad gyvena Šyšos kaime. Neseniai su LRT ekspedicija Minijos kaime svečiavęsis Alfredas Bumblauskas spėjo, kad Šyša taip pavadinta nuo žodžio „šišion“, kas Mažojoje Lietuvoje reiškia „čia, šičia“. Tikrųjų lietuvininkų šiame krašte beveik nebeliko, bet iš kitur persikėlę Monikos kaimynai jau spėjo „sušyšėti“ – pradeda perimti lietuvininkų tarmę, vartoja jiems būdingus žodžius, priesagas. „Išnykusiame kaime prie Krokų Lankos gyveno viena tikra šišioniškė, ji pasakojo apie savo vaikystę, kaip močiutė su plisuota prijuoste iš potvynio lydekas nešdavosi – duodavo lydekoms įsikąsti ir kaip rąstus namo tempdavo. Kaip norėčiau, kad visi tie seni žmonės dar būtų gyvi – iškapstyčiau, rodos, iš jų visas tas istorijas, o dabar daugiau sužinoti galiu tik bendraudama su Šilutės muziejaus etnografe Indre Skabauskaite, mokančia kalbėti šišioniškių tarme“, – pasakoja M. Dobrovolskytė, labiau nei ko kito dabar norinti išmokti kalbėti taip, kaip kalbėjo senieji lietuvininkai. Sutikdama LRT ekspedicijos dalyvius, Monika ant senovinio rusto kepė nėges. Kai kartą tokiomis vaišėmis paryčiais sutiko susivėlinusius draugus, visi neteko žado – atrodė, kad sapnuoja. Labai moderniu, be technologijų negalinčiu gyventi žmogumi save laikanti Monika įsitikinusi, kad tradicijos yra dvasia, kuri labai dera šiuolaikiniame pasaulyje „Noriu sau prisitaikyti senovės lietuvininkų gyvenimą, unikalų jų pasaulio suvokimą. Tą patį daro ir Indrė. Jei visi taip gyventume, tradicijos nežūtų“, – įsitikinusi Monika, savo klientams rengianti tik Mažajai Lietuvai būdingų venterinių valčių lenktynes ir stebinanti kitokiomis šiam kraštui būdingomis pramogomis.

Nuolatos ten, kur reikia Liuteronų kapinių šventes, Mingės flotilę ir kitus tradicinius bei šį kraštą populiarinančius renginius organizuojanti M. Dobrovolskytė sako nieko specialiai nedaranti, tik plaukianti pasroviui. „Gyveni tokiame pasaulyje, kokį susikuri, o aplinkybės pačios susidėlioja – ir jei nesiseka, tik pats dėl to esi kaltas“, – įsitikinusi Monika. Šyšos kaimas, kurio bendruomenės pirmininke ją išrinko gyventojai, išsidėstęs abipus Šyšos upės žiočių. M. Dobrovolskytė įsikūrė dešiniajame krante, visai šalia pačiame aukščiausiame šios vietovės taške 1790 metais atidarytos ir jau seniai neveikiančios pradinės mokyklos. Kažkada čia gyveno maždaug 1000 žmonių, dabar – tik trys šeimos, dar gal dvylika šeimų įsikūrė kairiajame krante. Jie turtingi – turi Rusnę ir kelią persikelti automobiliais, o dešiniojo kranto gyventojams pasiekti sausumą per potvynį – nemažas vargas. „Bet mes negalime skųstis – turime Krokų Lankos ežerą ir absoliučiai laukinę gamtą. Kad ir kiek eitume, nepasieksime asfalto, dėl to Baltijos aplinkos forumas čia vykdo daug įdomių projektų. Nežinau, ar man taip sekasi, ar viskas apie mane sukasi, bet visada atsiduriu ten, kur reikia: jei tik pradedu ką nors daryti, tuoj atsiranda tarsi specialiai atsiųstų bendraminčių“, – džiaugiasi M. Dobrovolskytė, dabar jau nelaikanti savęs vieniša, tačiau tikinanti, kad išliko tokia pat vienišė. Tokią reikšmę turi ir jos vardas, todėl užuot iš neturėjimo ką veikti su draugėmis gėrusi kavą ir tuščiai plepėjusi, ji geriau bėgioja pakrante su savo šunimis arba skaldo malkas.

Vienišė su benzininiu pjūklu Jokio darbo nebijanti jauna moteris, apsigyvenusi vienkiemyje prie Atmatos, viena pati benzininiu pjūklu išpjovė jovarų alėjoje sužėlusius krūmus. Tai dėl to, pasak Monikos, kad tėtis ją normaliai auklėjo, kad ir kaip priešinosi, veždavosi į sodybą ir liepdavo sodinti pomidorus. Ir dabar juos augina – tėčio garbei. Monika tikina, kad nuolatinis bendravimas su žmonėmis labai išvargina, todėl vakarais abu su Vytautu griebia vandens slides ir sėda į katerį – pusvalandį patampę vienas kitą ant vandens slidžių jaučiasi tarsi naujai gimę. Kaip ir ją, kaunietį Vytautą į šį kraštą atviliojo gamta, jis irgi visada svajojo gyventi prie jūros. Todėl vienkiemyje prie Atmatos laivų daugiau nei automobilių – trūksta tik gero burlaivio plaukti aplink pasaulį. Dėl tos kelionės Monika visko pasiruošusi atsisakyti. Pasak jos, geriau neturėti jokio turto, nekurti šeimos – juk jūrai pašaukus, vaikų nepaliksi. Kuršių marių vėjas į Monikos sielą pučia nerimą, kaip ir tikram jūrininkui. Iš kur toks vien pamario gyventojų charakteriui būdingas atšiaurus santūrumas, Monika nežino ir nespėlioja, ar kas nors iš protėvių buvo jūrininku. Ji įsitikinusi, kad žmonės nepriklauso savo tėvams, o panašūs į juos būna tik dėl auklėjimo. „Dar tik pradedu atrasti, kas aš esu. Dabar jau žinau, kad dėl nieko nereikia kovoti, tik pajausti, kas tau skirta, ir su tuo susigyventi“, – tvirtina M. Dobrovolskytė, vis dar jaunatviškai maištaujanti prieš visuomenės stereotipus, įpareigojančius moterį turėti vyrą, auginti vaikus ir aplink namą puoselėti veją su nykštukais.

Daiva Bartkienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Dalintis
2024/03/29

Valstybės abejingumo girnos traiško pieno ūkius

Pernai Lietuvos pieno ūkis atsidūrė ant prarajos krašto ir bet kurią akimirką gali į ją nugarmėti, nes pieno supirkimo kainos kaip mažėjo, taip ir toliau mažėja. Tokia lemtis gali ištikti ir visą Lietuvos žemės ūkį, jei valstybė jo n...
2024/03/29

Rajonuose duris atvers NŽT asmenų aptarnavimo kabinetai

Siekiant padidinti Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) paslaugų prieinamumą, nuo 2024 m. balandžio 2 d. NŽT atnaujina asmenų aptarnavimą rajonuose, buvusiose NŽT patalpose. Gyventojai gyvai bus priimami kiekvieną antradienį 46-iuose padaliniuose.
2024/03/29

Bebrai verčia medžius, bet priemonių jiems suvaldyti nėra

Kėdainiai („Rinkos aikštė“). Šiemet gyventojai kaip niekad dažnai piktinasi dėl bebrų daromos žalos – nugriaužiamų medžių bei krūmų, rausiamų urvų, neva darkomo kraštovaizdžio. Skundai plaukia ir iš mi...
2024/03/29

Aktualu „ekologams“: keitėsi kai kurių sertifikavimo įkainių formuluotės

Žemės ūkio ministro kovo 26 dienos įsakymu buvo atlikti daliniai ekologinės gamybos sertifikavimo (oficialios kontrolės) įkainių keitimai. Patikslintos tik atskirų įkainių formuluotės, o įkainių dydžiai nesikeitė.
2024/03/29

Aplinkosaugininkai ragina pamiršti pataisus ir skinti kuo daugiau invazinių sausakrūmių

Artėjant gražiausiai pavasario šventei – Šv. Velykoms, daugelis ieško originalių būdų papuošti namus ir šventinį stalą. Aplinkos ministerija siūlo savo erdvių puošybai pasirinkti natūralias, tvarias ...
2024/03/29

UŽŪT vadovas apie Ukrainos ir Lenkijos derybas dėl sienų blokados

Ukrainos žemės ūkio tarybos (UŽŪT) vadovas Andriy Dykun kartu su kitų šakinių asociacijų atstovais dalyvavo kovo 27 d. Varšuvoje vykusiame dvišaliame Ukrainos ir Lenkijos žemės ūkio ministrų susitikime dėl žemės ūkio eksporto ...
2024/03/29

Tautinės mažumos Lietuvoje, bet ar Lietuvos?

Lietuvos statistikos departamento 2021 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2 mln. 810 tūkst. gyventojų, iš kurių 432 tūkst. yra tautinių mažumų atstovai, t. y. 15,4 proc. Skaitlingiausiomis tautinėm...
2024/03/29

Prieš Velykas – gyvūnų teisių gynėjų akcija

Nevyriausybinė gyvūnų teisių gynimo organizacija artėjant Velykoms surengė kampaniją „Išteisink už grotų kalinčias vištas“. Šįkart norima labiau paspausti Lietuvos įmones, kurios naudoja narvuose laikomų viš...
2024/03/29

Teisėsaugos veiksmai „darbiečių“ būstinėje – tiriant 500 tūkst. eurų pasisavinimą EP

Po šią savaitę atliktų procesinių veiksmų Darbo partijos būstinėje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) paskelbė apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl galimo daugiau nei 500 tūkst. eurų įgijimo apgaule imituojant ir nevykdant Europo...