Ar organinių trąšų yra pakankamai, kad jos pakeistų mineralines?

Lietuva užsienio turistui pasirodo kaip žalias, nesugadintos gamtos kraštas. Pastaraisiais dešimtmečiais žemdirbystė buvo pripažįstama kaip šalies ekonomikos garvežys, tačiau nūnai agrarinio sektoriaus traukinys stabdomas dėl aplinkosaugos ir žalinimo politikos reikalavimų. Baigiantis gruodžiui Briuselyje vykusioje Europos Sąjungos Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos sesijoje ES šalių žemės ūkio ministrai kalbėjo ir apie būsimą Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) finansavimą. Tačiau žemės ūkis šiuo metu išgyvena ne pačius lengviausius laikus, ypač smulkieji ir vidutiniai ūkiai. Per 10 metų Europos Sąjungoje išnyko 4 mln. ūkių arba po tūkstantį ūkių kasdien. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvoje pievų ir ganyklų yra apie 800 tūkst. ha. O štai tokių pievų, kuriose nėra sąlyginių gyvulių, yra tik 67 tūkst. ha. Tai sudaro 2,29 proc. nuo viso bendro šalies deklaruoto ploto. Apie 90 proc. iš tų 67 tūkst. ha yra daugiametės pievos, kurios saugomos isoje ES, ūkininkai įsipareigoja jų nearti arba tai padarę kitais metais visa atstatyti. Be to, peržiūrėjus tuos 67 tūkst. ha, pievų, kurios yra be sąlyginių gyvulių, savininkai dažniausiai yra smulkieji ūkininkai, valdantys iki 5 ha ir pievas mulčiuojantys. Anot ministerijos, tai nesukelia neigiamo poveikio aplinkai. Tūkstančius hektarų dirbantys augalininkystės ūkiai naudoja intensyvios žemdirbystės technologijas, kurios aplinkai palieka negrįžtamą poveikį. Dėl to bendrijoje susirūpinta dirvų regeneravimu, pamažu atsisakant neribojamo mineralinių trąšų kiekio ir įterpiant daugiau organikos – galvijų mėšlo. Tik iškyla problema: kur gauti tų organinių trąšų, jeigu dėl kvapų, fermų taršos naikinami pieno, mėsos ūkiai. Šiandien savo pašnekovų klausiame: ar sugebėsime atnaujinti Lietuvos dirvas, išgryninti vandenis ir orą, mineralines trąšas pakeitę organinėmis – fermų mėšlu?

Kęstutis MAŽEIKA, aplinkos ministras: „Pastaruoju metu žemdirbiai padaryti didžiausiais valstybės priešais, nors ir be ekspertų žinoma, jog labiausiai aplinką teršia transportas ir pramonė, tik po to – žemės ūkis. Daug kalbame apie būdus, kaip sumažinti šilumos efektą sukeliančių dujų kiekio išmetimą į aplinką. Naujuoju BŽŪP laikotarpiu prioritetas bus teikiamas biologinei įvairovei ir taršos mažinimo priemonėms, taigi, turime investuoti į priemones, mažinančias taršą, kitu atveju gyvulininkystės sektorius bus nekonkurencingas ir pasmerktas. Iki 2030 m. žemės ūkis įsipareigojo šilumos efektą sukeliančių dujų išmetamą į aplinką kiekį sumažinti 9 proc. Susitarta dėl neariminių technologijų, tačiau aišku, kad ne visose dirvose jas galima taikyti. Numatytas mineralinių trąšų naudojimo mažinimas, bet kaip mažinti jų naudojimą, jeigu, traukiantis gyvulininkystės sektoriui, neturėsime organinių trąšų? Ekologinio ūkininkavimo plėtra iš aplinkosauginės pusės yra gerai, ypač kalbant apie nykstančių rūšių saugojimą. Saugomose teritorijose, rezervatuose jau perkami gyvuliai, kad būtų atkurta terpė, nes yra susiformavusi simbiozė – kai kurios rūšys išnyksta, kur nėra gyvulių. Tačiau labai abejoju meldinės nendrinukės išsaugojimui skirtais milijonais, dėl kurių šis paukštis tapo „devalvuotas“. Pasaulyje yra milijonas nykstančių rūšių, ir jeigu vienai skiriame kelis milijonus eurų, tai kokių sumų reikėtų visiems išsaugoti? Turi būti protingumo ir proporcingumo principas, o ne žmonių piktinimas. Tačiau dėl švaresnės aplinkos tikrai ne visi žemdirbiai daro viską, ką gali. Pavyzdžiui, kiaulininkystės kompleksuose yra taršą mažinančių technologijų, kurias įdiegus galima gauti netgi kompensacijų, bet nebuvo nė vieno pateikto projekto – kompleksams paprasčiau susimokėti taršos mokestį. Apmaudu, jog taip elgiasi užsienio kapitalo investuotojai. Kitas dalykas – dėl pievų. Jeigu jos auga, jose ganomi galvijai, tai vertinama kaip anglies dioksidą sugeriantis ūkininkavimas.“ Andriejus STANČIKAS, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas: „Lietuva pagal savo klimato sąlygas turi unikalią galimybę vystyti gyvulininkystę. Prisiminkime, kuo šiame krašte prasidėjo žemdirbystė. Mūsų protėviai kirto miškus, degino kelmus ir medžių pelenais tręšė žemę. Vėliau laukai buvo tręšiami galvijų mėšlu. Šiandien pasaulio žemdirbystė remiasi intensyviomis technologijomis, besaikiu chemijos naudojimu. Vadovaudamas Žemės ūkio rūmams dalyvavau tarptautinėje konferencijoje, skirtoje žaliajai ekonomikai. Vienas mokslininkas atvirai pasakė, jog pasaulyje yra penkios didžiosios trąšų gamintojų korporacijos, diktuojančios ne tik produkcijos kainas, bet ir politinius užsakymus. Būtent šių korporacijų nurodymu griežtinami reikalavimai ūkininkams – organinių trąšų naudotojams. Lietuvoje pastebima, jog dėl nesaikingo mineralinių trąšų naudojimo laukuose keičiasi dirvos struktūra, žemės rūgštingumas, su lietumi dalis cheminių medžiagų patenka į upelius ir vandens telkinius, padaroma neatitaisoma žala augmenijai ir gyvūnijai. Ūkininkai kalba apie pastaraisiais dešimtmečiais katastrofiškai nualintą žemę, nykstantį humuso kiekį dirvoje. Dar dešimtmetis – ir vietoje derlingų laukų turėsime dykynes. Savo valstybės remiami JAV fermeriai derlinguose laukuose kuria pelkes, taip bandydami sustabdyti klimato kaitą. Mano tėvas sakydavo: be šūdo nebus grūdo. Būtent mėšlas skatina humuso kiekį. Senieji ūkininkai kaip trąšą naudodavo lubinus, dobilus, mišinius, juos apardavo, taip gerindavo dirbamos žemės struktūrą ir derlingumą. Neariminė žemdirbystė – ne išeitis. Dirvai reikia atsinaujinti, reikia organinių trąšų, reikia mėšlo. Turime galvoti apie ateitį.“

Audronė MIŠKINIENĖ, Alytaus r. nedidelio pieno ūkio šeimininkė: „Šiandien ūkininkams žemė slysta iš po kojų – pievų ir pasėlių plotus deklaruoja „sofininkai“. Jiems rūpi ne žemės kokybė, o išmokos ir nuoma. Tikras ūkininkas galvoja apie dirvožemio pagerinimą. Socialiniuose tinkluose platinami vaizdai, kaip alytiškiai ūkininkai po padangų gaisro laisto pieną ant ražienų ir aparia. Tokių vaizdų esu mačiusi reportažuose iš Airijos ir Anglijos. Kanados, JAV žemdirbiai, siekiantys tvarios žemdirbystės, ieško naujų būdų, kaip gerinti dirvožemio ir derliaus kokybę. Amerikiečių mokslininkų tyrimai parodė, kad įvairių maisto produktų maistinių medžiagų kiekis šiandien, palyginti su buvusiu prieš pusę amžiaus, mažesnis beveik 75 proc. Ką daryti, kad užauginami augalai būtų sveikesni ir maistingesni? Pirmiausia tenka atsigręžti į dirvožemio kokybę. Ūkininkai žino, kad augalų išnaudotas maistines medžiagas reikia grąžinti į dirvą. Ekologinio, arba tvaraus, žemės ūkio šalininkai teigia, kad kuo geresnė augalo mityba, tuo daugiau augalinių cukrų jis pagamina. Tokius augalus mažiau pažeidžia kenksmingi vabzdžiai. Mat jie neturi kasos, galinčios suvirškinti cukrų, ir ilgainiui žūva. Žinodami šį faktą kai kurie ūkininkai cukrų turinčius produktus, pavyzdžiui, nugriebtą pieną, tiesiog išlaisto kai kuriuose pasėliuose. Ekologiniuose ūkiuose stengiamasi laukus tręšti natūraliomis trąšomis – galvijų ir paukščių fermų mėšlu.

Mes labai jautrūs įvairioms Briuselio rezoliucijoms. Ten ką nors pasiūlė, o mes jau puolame vykdyti. Išmokas skiriame ne gamybai kaime kurti ir stiprinti, bet paukšteliams, kiškiams pievose saugoti. Gulintysis ant sofos miestietis – žemės savininkas „ūkininkas“ barškina pinigais, o kaimietis su keliomis karvėmis neturi už ką nusipirkti pieno šaldytuvo. Neseniai Žemės ūkio ministerijoje vėl svarstyta nacionalinės pienininkystės strategija, orientuojantis į 50–100 karvių ūkį. Daugiausia pajamų generuojančio sektoriaus pagrindas – 15 karvių šeimos ūkis. Suteikus tokiam ūkiui 15 tūkst. Eur valstybės paramos, ūkininkas įsirengtų savo fermoje melžimo liniją, mėšlo šalinimo įrangą, būtų motyvuojamas toliau tęsti, plėsti ir modernizuoti verslą. Lenkijos agroverslo pagrindas – smulkus ūkis, turintis vidutiniškai 10 ha ir keliolika karvių. Ten ūkininkas prie fermos nestatė „programinių“ mėšlo rezervuarų, o iš tvarto mėšlą vežė tiesiai į laukus, perpuvusį barstė ant pievų, aparė dirvoje. Lietuviai savo žemę nualino mineralinėmis trąšomis, o visiškai ją pribaigė pastarųjų metų sausros. Mūsų šeimos ūkyje karvės ganosi pievose, jas natūraliai patręšia, į dirbamą žemę mėšlo beriame tiek, kiek gali plūgas apversti. Kiti Dzūkijos ūkininkai, augalininkystės laukų šeimininkai, mėšlą jau perka, atsiveža iš kitų šalies rajonų.“

Vytautas STANKEVIČIUS, Biržų r. stambaus pieno ūkio šeimininkas: „Visą laiką Lietuvos ūkininkas rūpinosi gamtos tvarumo ciklu: galvijų mėšlu tręšė laukus, pievų žole šėrė karves, pastarųjų pienu maitino šeimą. Tik politikai sugalvojo, jog karvės teršia aplinką, jų skleidžiamos dujos skatina klimato kaitą. Aplinkos ministerijai siūlyčiau parengti gyvosios gamtos stebėsenos studiją ir pastarosios pagrindu nustatyti normatyvus ūkininkams, kiek laukinių žąsų, gulbių, gervių mėšlo turėtų likti viename pasėlių hektare. Šiandien augalininkystės ūkiai valdo tūkstančius hektarų, mineralinės trąšos iš laukų labai greitai su lietaus vandeniu nuplaukia į upelius ir upes, dirva tampa vis negyvesnė. Kur gauti organikos – mėšlo? Didmiesčiai dejuoja neturintys kur dėti nuotekų dumblo. Siūlyčiau jį granuliuoti ir pardavinėti ūkininkams kaip trąšą. Kita galimybė – semti iš upių dumblą, kuriame gausu lietaus iš laukų išplautų mineralinių trąšų – sunkiųjų metalų pavidalu. Negyvenamų kaimo sodybų šalyje tūkstančiai. Be naudos visose stovi Aplinkos ministerijos rūpestis – lauko išvietės, sklidinos organikos. Kodėl nepanaudojus maisto grandinės reikmėms? Jeigu supratote – juokauju. Žemdirbį šiandien moko ne tik kelios ministerijos (Žemės ūkio, Aplinkos, Socialinių reikalų ir darbo), bet ir „pasaulio pilietė“ Greta Thunberg. Pastarosios Lietuvai tikrai reikėtų... Ūkininkams jau sukurtos naujos skysto mėšlo įterpimo į dirvą technologijos. Jos ne tik brangios, bet ir kenksmingos dirvožemiui. Kaimynai lenkai, anksčiau ir lietuvių ūkininkai fermų mėšlą, sukrautą kaupuose, kompostuodavo metus ir ilgiau, kol jis tapdavo vertinga trąša. Nūnai valdininkai reikalauja fermų mėšlą kaupe laikyti tik pusmetį.“

Parengė ŪP korespondentas Justinas ADOMAITIS