Ar tik žemdirbius reikia kalti prie kryžiaus dėl prastos vandenų būklės?

Neseniai žiniasklaidoje paviešinta Aplinkos ministerijos informacija, jog per pastaruosius 15 metų stebėta Lietuvos vidaus vandenų būklė verčia nerimauti: senka ir vandens augalais užauga upės, dumblėja ežerai, vanduo dažnai žydi. Argumentuojama, kad didžiausia to priežastis – vandens užterštumas azoto junginiais, o šį reiškinį skatina žemės ūkio veikla. Pasak Aplinkos ministerijos, būtent dėl intensyvėjančios žemės ūkio veiklos azoto junginių išplovimas iš dirvos į vandens telkinius kasmet vis didėja. Siekiant gausesnių derlių, per minimą laikotarpį mineralinių medžiagų panaudojimas padidėjo apie 60 proc. Gausesnio tręšimo tendenciją grindžia ir trigubai išaugęs metinis javų derlius, nors grūdinėmis kultūromis apsėtas plotas padidėjo tik apie 45 proc., o žemės dirbama maždaug dešimtadaliu daugiau. Kviečiame pasvarstyti: „Ar tikrai žemdirbiai nesaikingai ir nesaugiai naudoja trąšas, kasmet vis daugiau užteršdami Lietuvos vandenis?“

Aplinkos viceministras Mindaugas GUDAS: „Pagal Aplinkos apsaugos agentūros atliktą vertinimą, 49 proc. upių ir 60 proc. ežerų tipo vandens telkinių atitinka geros būklės kriterijus. Vandens telkinių būklei įtaką daro sutelktoji ir pasklidoji tarša, taip pat tarša iš užsienio valstybių. Vis dėlto didžiausias vandens taršos azoto junginiais, skatinančiais eutrofikacijos (užaugimo augalais, dumblių žydėjimo, deguonies trūkumo) reiškinius, šaltinis – žemės ūkio veikla. Turimi duomenys rodo, kad azoto junginių išsiplovimas iš žemės ūkyje naudojamų laukų į vandens telkinius kasmet vis didėja. Siekiant dar tiksliau įvertinti žemės ūkio poveikį vandens telkiniams pirmiausia reikia surinkti detalesnius duomenis. Tačiau turimi duomenys rodo, kad iš niekur kitur šie didėjantys azoto kiekiai į vandens telkinius negali patekti. Dauguma šiaurės, vidurio ir pietvakarių lygumomis – pagrindiniu šalies žemės ūkio aruodu – tekančių upių neatitinka geros vandens telkinių būklės dėl pernelyg didelio azoto junginių kiekio vandenyje. Tai Mūša, Lėvuo, Nevėžis, Šešupė ir kt. Pavyzdžiui, Mūšoje yra atkarpų, kur visa vaga užaugusi nendrėmis, švendrais ir kt. Apie tokių upių rekreacinį potencialą sudėtinga kalbėti – nei normaliai išsimaudyti, nei baidare praplaukti, nei estetinio grožio, jau nekalbant apie patį ekosistemų sveikumą. Esame viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje neribojamas mineralinių trąšų naudojimas. Per gausiai tręšiant mineralinėmis trąšomis ne tik skatinama vandens telkinių eutrofikacija, bet degraduoja ir dirvožemis, ilgainiui prarasdamas savo derlingąsias savybes, o užauginta produkcija turi vis mažiau naudingų mikroelementų. Beriant daugiau trąšų nei augalams reikia, išleidžiamos didelės lėšos perkant perteklinius trąšų kiekius, bet tai vis tiek nedidina derliaus arba jį didina neproporcingai maža dalimi. Todėl tręšimo planų rengimas būtų labai naudingas tiek ūkininkams, tiek ir aplinkai. Kadangi trąšų sunaudojimas didėja, o azoto kiekiai upėse auga, galima manyti, kad tam tikra dalis ūkininkų trąšų naudoja tikrai per daug. Aplinkos ministerija yra už darnų žemės ūkį, vienu metu užtikrinantį tiek visuomenei reikalingos maistinės produkcijos tiekimą, tiek ir žmonių teisę į sveiką aplinką bei jos išsaugojimą ateities kartoms. Šiuos tikslus tikrai galima suderinti visiems geranoriškai bendradarbiaujant.“ Šakių r. ŽŪB „Voniškiai“ vadovas Henrikas BRAŠKYS: „Joks protingas žemdirbys neleis sau pilti daugiau trąšų nei reikia ir numoti ranka, kur jos patenka – ar jas įsisavina augalai, ar Nemunas plukdo į Kuršmares. Visi skaičiuoja ir trąšų kainas, ir normas. Dabar žemės ūkyje – nauja vakarietiška technika, įdiegtos aukštos technologijos, trąšos seikėjamos pagal augalą, atsižvelgiant į žemėje esančių naudingųjų medžiagų kiekį. Kitas dalykas, jei patręšus užėjo liūtis, o dar ir lauko reljefas banguotas, patogus krituliams nubėgti į vandens telkinį... Žemdirbys oro užgaidų niekada nenumatys. „Voniškiai“ – gyvulininkystės pakraipos bendrovė. Mes atsakingai tvarkome mėšlą, nė lašas nuotekų nepakliūva į aplinką. Pašarus gyvuliams užsiauginame, o laukus tręšiame organinėmis trąšomis, laikomės visų aplinkosauginių reikalavimų, mineralinių trąšų naudojame minimalius kiekius. Todėl ypač skaudu, kai dėl prastos vandenų būklės pirmiausia kaltinami žemdirbiai.“ UAB „Kustodija“ direktoriaus pavaduotojas Raimondas KOSTECKAS: „Trąšų naudojimą žemės ūkyje labai reguliuoja produkcijos, t.y. grūdų, kainos. Jeigu grūdų supirkimo kainos yra aukštesnės, ūkininkai linkę naudoti daugiau trąšų. Tačiau tendencingas (derlingumui kelti) trąšų naudojimas – jau praeitis. Tikrai negaliu teigti, kad tręšiama neatsakingai dar ir dėl to, kad mineralinės medžiagos kainuoja nemažus pinigus. Mes, pardavinėjantys trąšas, kaip ir patys ūkininkai, esame suinteresuoti daryti dirvožemio tyrimus. „Kustodija“ nuo senų laikų laikosi racionalumo kriterijų, o ne vien tikslo iš dirvožemio išspausti maksimumą, nepaisant to, kas, nuėmus derlių, jame lieka. Šiandien ūkininkai skundžiasi, kad ir įterpus apskaičiuotas trąšų normas derlingumas nedidėja. Vadinasi, problemos slypi kitur. To priežastis – nualintas dirvožemis, kuriam vien trąšų nebepakanka, reikia naudoti kitas priemones. Trąšų pardavėjai ūkininkams pataria nešvaistyti lėšų, nes geram derliui užauginti neįmanoma apsieiti be augalų apsaugos priemonių, kurios irgi nepigios. Ir jei fosforo ar kalio dirvoje yra pakankamai, galima drąsiai mažinti išberiamų trąšų kiekį arba rinktis kitus mišinius ir taip sutaupyti augalų apsaugos priemonėms. O aplinkosauginė problema yra labai susijusi ir su žemės ūkiu, ir su buitiniais vartotojais. Lietuva tuoj gaus baudą už netvarkomas nuotekas, juk viską leidžiame į upes. Todėl vienareikšmiškai sakyti, kad tik dėl žemės ūkio veiklos dumblėja ežerai ir senka upės, nebūtų teisinga.“ LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius Gediminas STAUGAITIS: „Dir­vų tręšimo intensyvumo sta­tistika, galima sakyti, nerenkama, bet nepaneigsi fakto, kad žemės ūkio intensyvumas didėja, trąšų išberiama daugiau. Gal Aplinkos ministerija geriau žino, jei skelbia tokius dalykus. Jie vykdo monitoringus, stebi upes, ežerus, jie ir mato tikrąją situaciją. Firmos, kurios prekiauja trąšomis, daro dirvos trąšumo tyrimus ir pagal jų rezultatus nustato, kokio kiekio vienokių ar kitokių trąšų reikia berti. Daug ūkininkų tausoja gamtą ir protingai tręšia. Tačiau yra ir besivadovaujančių supratimu: jei tręši, tai ir gauni...“ LAMMC Žemdirbystės ins­tituto direktorius, nusipelnęs agronomas dr. Zenonas DAB­KE­VIČIUS: „Prieš 30 metų profesorius Alfonsas Švedas tyrinėjo Čepkelių raistą. Studijoje buvo įrašytas tyrimais įrodytas paradoksas: upelyje, įtekančiame į Čepkelių raistą iš vietovės, kurioje buvo atliekama žemės ūkio veikla, azoto kiekis rastas mažesnis nei iš raisto ištekančiame upelyje. Analogiškai gali būti ir kituose vandens telkiniuose: augalai, patenkantys į vandenį, šalia gyvenanti gyvūnija daro įtaką vandens ištekliams, jų kokybei. Taigi, vandens taršos šaltinių yra daug ir tik vienas iš jų – žemės ūkio veikla. Gausesnio tręšimo tendencija dar nereiškia, kad vanduo labiau teršiamas iš patręštų dirvų. Jeigu intensyvesnis žemės ūkis, daugiau išpilama azoto, tai tą azotą įsisavina augalai ir tik dalis jo gali patekti į aplinką. Trąšų pagausėjo, bet padidėjo ir derliai. Kviečiuose esantis glitimas, baltymai – ne kas kita kaip surištas azotas. Kad augalai užaugtų, pagamintų visavertį produktą, be azoto neišsiversime. Kad Lietuvos vidaus vandenų būklė verčia nerimauti, derėtų prisiimti kaltę mums visiems kaip aplinkos naudotojams, o tarp jų ir žemės ūkiui.“

Parengė „ŪP“ korespondentė Angelė PILVELIENĖ