„Ar žinot jūs tą kraštą brangų, dailų, kur teka Širvinta melancholingai…“

Poetė su sūneliu Sauliumi ir vyru Bernardu Bučais. Šalia pavaizduotas Simanas Bačinskas, stebįs dukros šeimą, nors tuomet jau buvo miręs.

Pro talentingosios lietuvių poetės  Salomėjos Nėries (1904-1945) gimtąją sodybą Kiršų kaime, Vilkaviškio rajone, teka Širvinta. Ilgai upelė toje atkarpoje negirdėjo įprasto triukšmo – kaip sodybos  žmonės triūsia barškindami kibirus, pustydami dalgius, šaukdami gyvulius, šunelį, paukščius, kates, vienas kitą.
Dabar viskas tartum grįžę į savo vėžes – S. Nėries tėviškėje vėl mūkia karvės, baubia veršiai, girgsi žąsys, kudakuoja vištos, burbuliuoja kalakutai, amsi šuo, kniaukia katės, kaip ir tada, kai gyvi buvo poetės tėvai, o ji skubėdavo į mieliausiąjį sodybos kampelį – prie Širvintos.
Poetės vienturtis sūnus Saulius Bučas (1937-2007) su žmona, vaikais Kiršuose apsigyveno netrukus po to, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Šiuo metu S. Nėries gimtinėje ūkininkauja jos marti Laima Bučienė su sūnumi Kęstučiu Buču – poetės anūku.

Akimirksnis grįžusio laiko
„Be darbo – nieko gero nebus“, – šypsosi Kęstutis, „ŪP“ užkluptas lapkričio 17-osios – jo garsiosios senelės S. Nėries gimtadienio – rytą, šakėmis pernešantis aptvaro karvėms šienainį iš čia pat riogsančių ritinių. Kiti galvijai pavieniai ganosi sodyboje: vieni – šiapus buvusio gyvenamojo namo pamatų, kiti – anapus. Kelias valandas Kęstutis tupinėja apie galvijus, dosniai dalydamas pašarą, girdydamas, perkeldamas – ne veltui raguočiai tokie dailūs. Jų – apie 20. Tarp piendavių šmėžuoja viena kita mėsinė.
„Paprastas karves sukergėme su limuzinu“, – kaip įsigijo mėsinių galvijų, paaiškina K. Bučas. Nepaliaudamas triūsti prasitaria, jog labai nuostolingas žemdirbio darbas: pieno supirkimo kainos menkos, už vieno šienainio ritinio susukimą tenka pakloti 50 litų.
Kęstutis labai panašus į savo tėvą – Saulių Bučą. Šis buvo panašus į savo mamą – poetę S. Nėrį, šioji – į savo tėvą Simaną Bačinską.
Tad akimirką galima patikėti, jog laikas grįžo atgal – ūkininkas S. Bačinskas, garsiosios poetės tėvas, pluša protėvių sodyboje, kur užaugo…
Kęstučio mama Laima Bučienė iš tvarto išleidžia žąsis. „Džiaugiasi laisve“, – kodėl išleisti paukščiai, ištiesę į viršų sparnus, garsiai trimituodami pasileidžia bėgti tartum žemės nesiekdami, aiškina ji.

Bėgo iš miesto nelaisvės
„Keista, kad valstybė  taip menkai įvertina žemdirbio darbą. Pensiją turiu pridurti, kad pieno ūkį išlaikyčiau. Karvė – mielas galvijas, bet labai daug investicijų reikalauja. Brangios veterinaro paslaugos. Jei karvė užsiėda, mažiau nei 600 litų neužteks – brangūs vaistai. Sėklinimas – 45 litai, o dažniausiai tenka sėklinti 3-4 kartus. Pernai 5 tūkstančius litų sumokėjome už šienainio susukimą į šimtą ritinių. Šiemet prastesnė vasara buvo – 75 ritiniai teišėjo. Kur dar priedai, druska karvėms, – jau troboje sako moteris,  kviesdama paragauti keptų kriaušių iš senojo Bačinskų – S. Nėries tėvų sodo.  – Jos Kęstučiui skanesnės už saldainius.“
Tikrai kriaušės burnoje tirpsta. O troba iš tiesų – tai svirnas. Mūrinis, dviaukštis. Jį, kaip ir mūrinį tvartą, pastatydino poetės S. Nėries tėvas Simanas Bačinskas. Tai vieninteliai išlikę sodybos pastatai. Jie per Antrąjį pasaulinį karą buvo apgadinti, tarybiniais metais paremontuoti, vėliau apleisti.
„Kai apsigyvenome Kiršuo­se, svirnas buvo be langų, krosnies. Šildydavomės Saliutės (S. Nėries – red.) giminaičių Bačinskų atvežamais įkaitintais akmenimis“, – prisimena L. Bučienė.
Sauliaus ir Laimos Bučų jauniausiam vaikui Simanui – taip pavadintam prosenelio garbei – nė metukų nebuvo, kai šeima iš Kauno persikėlė gyventi į Kiršus.
„Saulius visada norėjo gyventi sodyboje – daugiabutyje jautėsi kaip įkalintas.  Tarybiniais metais niekaip nepavykdavo įsigyti sodybos. Kai nusižiūrėjome netoli Ariogalos, prie Gyvenės upės, – per didelę kainą užsišaukė. Kai nusižiūrėjome sodybą Kauno rajone prie Laumėnų, išgirdome, jog galėsime ją pirkti 5 metus atidirbę miškų ūkyje“, – pasakoja L. Bučienė.

Pasiglemžė rutina, nuoskauda dėl nuostolingo darbo
Prisimindama pirmuosius ūkininkavimo Kiršuose metus ir apibūdindama pastaruosius, sodybos šeimininkė ne kartą su nuovargio bei liūdesio gaida balse ištaria: „Labai sunku“, „Nusibodo rutina“, „Pavargau nuo visko“, „Dirbi nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, be išeiginių…“ Priduria, jog jai „užtenka ant duonos, mersedesų nereikia – užtenka pasato: nors senas, bet stiprus“, tačiau puikiai suprantanti, kodėl Lietuvoje lieka nusenę pensininkai, o jaunimas iškurna svetur.
Vos apsigyvenę Kiršuose, L. ir S. Bučai įsigijo arklį, dvi karves, 10 veršelių, vištų, kitų paukščių. Karvių bandai padidėjus teko susidurti su skaudžia realybe, kad pieno supirkimo kainos – katino ašaros, o parduotuvėse jis kainuoja panašiai kaip benzinas. Sutuoktiniai, įveikę apie 100 kilometrų,  jau 9 valandą Kauno kiemuose būdavo su savo ūkio sviestu, varške, grietine, ryto pienu. „Greitai gyventojai išpirkdavo, dar žąsų, kas norėjo, atveždavome“, – prisimena Laima. Pamini ir nuolatinę baimę kaktomuša susidurti su nelegalių prekeivių gaudytojais. O ką daryti, turint šešis vaikus?!
Ir tarybiniais metais S. ir L. Bučai sukosi kaip išmanė, kad vaikai būtų sotūs, aprengti. Likus keliems metams iki Tarybų Sąjungos žlugimo,  Laima už banko paskolą įsigijo mezgimo, siuvimo mašinų ir dirbo pagal patentą. „Mezgėme visi – ir Saulius, ir vaikai. Megztinius veždavau parduoti į Rusiją. Gerai mokėjo. Susitaupėme 97 tūkst. rublių atstatyti namui Saliutės gimtinėje. Bet nuvertėjo pinigai. Arklys atsiėjo 37 tūkstančius rublių, ir pinigų namui neliko“, – mena L. Bučienė.

Ne visus vaikus kaimas traukia  
Įsigytasis trakėnų veislės žirgas buvo aikštingas – nesutiko tempti vežimo su iš laukų surinktais akmenimis, derliumi. Užtai buvo mažojo Simo paguoda. Tėvas vaiką pabars, o šis bėgte pas žirgą. Sauliaus ir Laimos vaikai, ypač Simas, labai išgyveno žirgą pardavus. Jaunėliui dabar 22 metai. „Vėjai dar jam galvoje. Gyvena mūsų šeimos bute Kaune. Kiršuose nori užsiimti žuvininkyste. Mėgsta ekstremalius išbandymus, pojūčius,  pavyzdžiui, pėsčias eina iš Vilniaus į Kauną, užsiaugino labai ilgus plaukus, paskui nusiskuto plikai“, – apie sūnų Simaną sako Laima. Dukra Salomėja, beje, išoriškai labai panaši į savo senelę poetę, gyvena JAV – išlošė žaliąją kortą. Anksčiau gyvendama Italijoje čia globojo brolį Simaną, kad tėvams lengviau būtų, leido jį į italų mokyklą. Kita S. ir L. Bučų dukra Gertrūda gyvena tai Kaune, tai Vokietijoje, gražiai groja akordeonu. Muzikalumą paveldėjo iš tėvo Sauliaus ir senelio Bernardo Bučų.
Pasak Laimos, jos uošvis skulptorius Bernardas Bučas, Salomėjos Nėries vyras, labai gražiai grojo lūpine armonikėle, jo sūnus Saulius iš klausos puikiai grojo armonika, akordeonu. Buvo nepamainomas šokių, kurie vykdavo Kauno Palemone, muzikantas.
L. ir S. Bučų sūnus Mindaugas gyvena netoli Kauno, Sargėnuose, dirba tolimųjų reisų vairuotoju, sūnus Bernardas gyveno JAV, dabar Kaune, turi literatūrinių gabumų, bet, pasak mamos, to nesureikšmina, tuo nesigiria, kaip ir dukra Saliutė, nors abiems mintys iškart liejasi. Visi vaikai gabūs dailei. L. Bučienė nei apgailestauja, nei džiaugiasi, kad jie neskuba kurti šeimų. Bėda tik, kad retą traukia kaimas. Sūnus Kęstutis į Kiršus grįžo kelerius metus padirbėjęs Airijoje. „Dirbau atliekų rūšiavimo įmonėje. Atėmus pragyvenimo išlaidas, kiekvieną mėnesį likdavo 8 tūkstančiai litų“, – sako jis.

S. Nėries poeziją pamėgo vaikystėje  
L. Bučienė prisipažįsta, jog ir jai galvoje vėjai siautė, kai būdama 22 metų tekėjo už S. Bučo. „Jis atvyko į mano gimtąjį Pušalotą, Pasvalio rajone, vykdyti dailės darbų. Dirbau Švobiškio pašto viršininke. Įsimylėjome vienas kitą. Kad Saulius – Salomėjos Nėries sūnus, sužinojau iš jo draugo. Pats nesakė. Kai susituokėme, kiekvienas turėjome po čemodaną: jis – su neskalbtais marškiniais, aš – su suknelėmis. Tik tokį turtą turėjome bendro gyvenimo pradžioje. Suknelių sukaupiau visą čemodaną, nes labai mėgau eiti į šokius! Brolienė dirbo audinių parduotuvėje, o sesuo Stasytė pasiūdavo“, – šypsosi Laima. Ji buvo 11 mėnesių, kai mirė gražuolė mama, dailiai audusi. Tėvas antrą kartą nevedė. Laimą ir dar penkis brolius, seseris užaugino vyriausioji sesuo Stasė, vieną vaiką – močiutė.
Laima sako vaikystėje apgailestaudavusi, jog jos vardas – ne Salomėja. Jis įstrigęs per radiją klausantis poetės S. Nėries skaitomų eilėraščių. „Jie man labai patikdavo, nė  nejusdavau, kaip išmokdavau atmintinai ir deklamuodavau. Būdama šešerių nemažai poetės eilėraščių mokėjau. Juos nuolat deklamavau, tad kai kas vadino mane Salomėja“, – prisimena L. Bučienė.
Laimos atmintyje – begalė jos uošvienės bei kitų mėgstamų poetų – Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio, Eduardo Mieželaičio, Pauliaus Drevinio, Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko, Marinos Cvetajevos, Sergejaus Jesenino posmų. „Kokie gražūs posakiai, mintys!“ – gėrisi L. Bučienė. Ji nusivylusi daugelio dabarties poetų kūryba: „Medinė kalba… Kodėl kiekvienas, užrašęs kasdieniškus sakinius, gali vadintis poetu?..“

Ar namas bus atstatytas?
L. ir S. Bučai darnoje ir meilėje išgyveno 40 metų. „Vyras mirė 2007 metų vasario 20 dieną, palaidotas Alvito kapinėse. Buvo labai šalta žiema, siautė gripo epidemija. Ant plaučių pateko vanduo…“ – mirties priežastį nurodo L. Bučienė. Rankomis liesdama apvalųjį virtuvės stalą, sako, jog jis – iš nebeesamo poetės gimtinės dviaukščio namo, pastatyto 1924 m.
L. Bučienė viliasi, kad namą ant išlikusių pamatų padės atstatyti Kultūros ministerija arba tai padaryti žadėjęs verslininkas. Pasak Laimos, per karą bombų apgriautą namą po lentą ištampė karstus daranti Kybartų įmonė, aplinkiniai gyventojai. Giminaičiai kai kuriuos daiktus priglaudė, vėliau grąžino – ir apvalųjį stalą.
Čia, S. Nėries gimtojoje sodyboje, karo pabaigoje, 1944-ųjų spalį,  telkėsi apie 50 aplinkinių vietovių gyventojų, laukdami, kol galės paskutiniu traukiniu iš Kybartų pasiekti Vokietiją. Tarp išvykėlių buvo ir poetės motina Uršulė Bačinskienė, broliai Viktoras, Bronius, sesuo Onutė.

Atkūrė sodą, įveisė bityną
Žemės ūkio dirbimo technikos nėra poetės S. Nėries gimtojoje sodyboje. Jos dydis – 3 ha, dar yra apie 27 ha dirbamos žemės. Pasak L. Bučienės, gausu žemę ariančių, apsėjančių, derlių nuimančių įmonių, tik mokėk už paslaugas! Šeima savo reikmėms užsiaugina daržovių. Atkūrė ir išplėtė S. Nėries gimtinės sodą. Kai poetė čia gyveno, bityno nebuvo. Dabar yra. Anūkas Kęstutis ir avilių prikalė, ir bitininkauti įgudo.
Sode vaisius tebeveda nuo S. Nėries laikų išlikusios slyvos, vyšnios, obelys, tarp jų  – Miegančioji – toji, kurios viena šaka driekiasi žeme, atrodo, kad obelis prigulė. Ant šakos prisėsti mėgo poetė. Jos brolis agronomas Viktoras gimtinėje vaismedžių priveisė, priskiepijo.
„Kiršai – mano darbas… Kai nuvykstu į Kauną, puolu į muziejus, knygynus. Knygos, muzikos klasikų plokštelės – mano turtas, atgaiva. Mūsų namuose Kaune – 6 tūkst. knygų. Dalis – Sauliaus mamos ir tėvo, dalis – mano ir Sauliaus pirktos. Daug vertingų knygų man dovanojo mokytojas“, – sako L. Bučienė. Ji nutarusi pieno ūkį paversti mėsinių galvijų, kad nereikėtų tiek daug nuostolingai plušėti ir būti pririštam: „Paduodi pašaro galvijams – ir laisvas…“

Lietuvos lakštingalos ne visi išsižadėjo
Vakar, lapkričio 28 d., S. Nėries 110-asis gimtadienis paminėtas Vilkaviškio krašto muziejuje. Čia veikia poetei skirta paroda „Pėdas gilias palikai mūsų žemėje“. Jos rengėja muziejaus laikinoji direktorė Elena Rupeikienė prisidėjo kurdama  dokumentinį filmą apie Vilkaviškio rajono vietas, susijusias su S. Nėrimi. Filmas parodytas minint poetės jubiliejų. Jame įamžinti ir Kiršai, ir Alvito kapinės, kur vienas šalia kito palaidoti S. Nėries seneliai Magdalena ir Mykolas Bačinskai (senelė mirė 1902 m., senelis – 1924 m.), sesuo Kotryna (mirė netrukus po to, kai gimė – 1903 m.) ir tėvas Simanas Bačinskas (mirė 1933 m.). Pasak E. Rupeikienės, L. Bučienė, ne taip seniai atėjusi į kapines, nustėro radusi tik vieną iš šių kapų. Kitus, atsitverdami, nusavino gretimoje kapavietėje palaidotų asmenų artimieji.
Muziejininkė tvirtina, jog S. Nėries gimtojo krašto žmonės niekada poetės neišsižadėjo: „Skaudu būdavo stebėti, kai per Poezijos pavasarį poetai skuba į Kiršus, kur užaugo Kazys Bradūnas, bet neužsuka į S. Nėries sodybą.“

Asmenybė, pranokusi laiką
E. Rupeikienė krašte rinkdama atsiminimus apie S. Nėrį sužinojo, jog jos tėvą Simaną  Bačinską žmonės gerbė už tai, kad buvo darbštus, stengėsi ūkyje įdiegti naujoves, įsigydavo gerų veislių sėklas, gyvulius, su kaimynais dalijosi spaudoje perskaitytomis ir praktikoje įgytomis ūkininkavimo žiniomis. Kai praturtėjo gerų veislių gyvuliais leisdamas kitiems žmonėms sėklinti jų gyvulius bei parduodamas jiems neabejotinos kokybės prieauglį, įsigijo daugiau žemės, gimtinėje pasistatydino naujus trobesius. Paėmė iš banko paskolą, ketindamas verstis ir žuvininkyste. Kai labai ištvinusi Širvinta apsėmė abu tvenkinius, visos į juos įleistos žuvys išplaukė į Šešupę, paskui į Kuršių marias. Išplaukė ir paskola. Skaudžių pasekmių išvengti padėjo banke dirbęs žmonos Uršulės brolis Pijus Žemaitis.
Iš S. Nėries eilių, jaunystės dienoraščio matyti, kodėl ji patikėjo Stalino saule, buvo, kokia buvo: „Aš troškau vien džiaugsmą pavyti/ Pasauliui ir sau“, „Eisiu nelaimingų širdžių gydyti, ašarotų akių šluostyti.“ Poetė nuo mažų dienų buvo jautri kitų skausmui, nelaimei. Ją žeidė Smetonos valdymo laikais Lietuvoje įsivyravęs teroras, socialinė nelygybė. Už dalyvavimą 1935-1936 m. Suvalkijos ūkininkų streike nuteista per 100 dalyvių, dauguma nubausti, kiti atsidūrė kalėjime, kai kurie – iki gyvos galvos, penkiems įvykdyta mirties bausmė.
Lemtingai apsispręsdama poetė negalėjo žinoti, kokioms piktadarybėms ryšis Stalinas.
„Ką jie su mumis padarė…“ – prasitarė poetė, po karo grįžusi į Lietuvą iš Rusijos. S. Nėries marti Laima įsitikinusi, jog poetės mirtis pagreitinta: „Daug kas tuo neabejoja… Talentingi žmonės visais laikais nereikalingi… S. Nėries šeimoje visi ilgaamžiai: jos motina, broliai, sesuo mirė JAV sulaukę beveik 100 metų.“

Autorės nuotraukos 

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.