Daugiamečiai augalai – ekonomiškas sprendimas

Žali miestų ar miestelių plotai, daugiamečių augalų gėlynai leidžia žmogui pasijusti arčiau gamtos, stabtelėti nors trumpai grožio ir poilsio akimirkai.  „Tokie želdynai greitai sukuriami, ilgainiui reikalauja mažiau priežiūros ir kuria laukinės gamtos iliuziją, kurios daugeliui taip trūksta“, – įsitikinusi želdynų dizainerė, tinklaraščio „Kitokie augalai“ įkūrėja Rasa Laurinavičienė, neseniai tapusi ir „Contribee“ vartotoja (Rasa Bitė).Toks požiūris puikiai tinka ir svarstant, kokiais gėlynais pasipuošti sodybą.

Rūta ANTANAITIENĖ

Tankiai užsodintą MO sodą galima ravėti rečiau.

Rudenį ateina dekoratyvinių žolių – itin nereiklios augalų grupės – valanda.

 

 

 

 

Želdynų dizainerės teigimu, tai ekonomiškas sprendimas, palyginti su vienmečiais augalais: vieną kartą apsodinus, kasmet tereikia minimalių naujų pokyčių. Tik stebėtis lieka, kodėl šis puikus metodas kol kas nepopuliarus praktikuojant urbanistinį želdinimą Lietuvoje.

Įprastus, standartinius vienmečių gėlių (našlaičių, serenčių, begonijų) gėlynus, kasmet tokius pačius, tikriausiai gali pakeisti daugiamečių gėlių deriniai.

Didesniems želdynams nebūtina pirkti brangių ežiuolių veislių, yra daug puikių, sėklomis dauginamų veislių.

Tiesą sakant, nematau ekonominės logikos formuoti želdynų – tiek miesto, tiek privačių – tik iš vienmečių augalų. Vienas iš variantų galėtų būti toks: naudoti 10–20 proc. įdomesnių vienmečių augalų (pavyzdžiui, patagonines verbenas, kosmėjas), o pag­rindinį želdyno karkasą formuoti iš krūmų ar daugiamečių augalų. Tuomet kasmet galima kažkiek keisti želdynų spalvinį ar rūšinį sprendimą, kad metai iš metų nebūtų vis tas pats. Viešosiose erdvėse tai būtų neblogas sprendimas, nes juk norisi bent minimalios kaitos.

Taip pat sėkmingai galima sukurti labai puošnius želdynus vien iš daugiamečių augalų, papildant svogūninių augalų sluoksniais (didesniam dekoratyvumui pavasarį), perimetrą apsodinant krūmais ar medžiais, kurie rudenį pasipuoš uogomis ar spalvinga lapija.

Tinkamų, ekonomiškai pagristų scenarijų yra ne vienas. Svarbiausia gerai padaryti namų darbus, suderinti augalus ne tik pagal spalvas, bet ir pagal jų išgyvenimo strategijas, sukurti kaip įmanoma glaudesnę bendriją. Praėjus pirmiesiems metams, želdyno priežiūra būtų labiau „redagavimas“ nei ravėjimas, nes per laiką jis jau bus susimezgęs į ištisą gobeleną.

Tikriausiai įveisti daugiamečių augalų gėlyną ir jį prižiūrėti yra ir pigiau, nei kasmet sodinti vienmetes gėles?

Vienareikšmiškai. Pirminė investicija nemaža, kadangi rekomenduotinas tankus užsodinimas, kad kuo greičiau neliktų tuščių tarpų tarp augalų. Pirmaisiais metais ravėti reikėtų kaip ir bet kurį naują gėlyną ar daržą. Tačiau jau antraisiais metais priežiūros darbų gerokai sumažėtų (aišku, tai priklauso ir nuo atvežtinio grunto švarumo). Kasmet reikėtų labai nedidelių investicijų gėlynui papildyti (ypač mieste, kur želdiniai kartais nukenčia nuo naminių gyvūnų, vaikų ar suversto sniego). Bet santykinai tai nebūtų labai brangu.

Pamažu keičiasi požiūris į nuolatinę profesionalią gėlynų priežiūrą, kai atliekamos nedidelės korekcijos sezono metu, prireikus įsodinamos vienmetės gėlės, nepritapę augalai pakeičiami tinkamesniais. Taip prižiūrimu gėlynu tikriausiai galima džiaugtis ilgus metus?

Daugiamečio želdyno privalumas – kasmet nereikalinga nauja investicija nuo nulio. Nieko blogo įsodinti vienmečių augalų, tačiau reikėtų derinti su pirminiu gėlyno kūrimo sumanymu. Natūralistinio želdyno apkraštavimas dviem eilėmis serenčių nebūtų tinkamas sprendimas.

Labai norisi akcentuoti vėlesnės želdynų priežiūros svarbą. Pasodinti yra lengvoji dalis, tam tereikia vietos ir lėšų. Bet štai vėliau būtina bent minimali kvalifikuota priežiūra. Kiek man žinoma, savivaldybėms, ypač mažesnėms, tai skausmingas klausimas. O geriausi rezultatais matomi ten, kur tam tikrais želdynų plotais rūpinasi tie patys žmonės. Tuomet atsiranda ir šeimininkiškas požiūris, ir pasididžiavimas, be to, paaiškinti, kaip prižiūrėti konkretų augalą, kur kas paprasčiau, nes plotas ir augalų įvairovė yra riboti.

Įrengiant gėlynus galima naudoti ir rūdintą metalą bei kitas modernias medžiagas, tačiau svarbiausia – gėlynas turėtų būti iš anksto gerai apgalvotas ir numatytas jo tęstinumas.

Mano akimis, šiuolaikiškos medžiagos yra puiku, jos itin tinka prie taip madingos natūralistinės stilistikos ar dekoratyvinių žolių masyvų. Mėgstu ir rūdintą metalą, ir betoną, jie su amžiumi tik gražėja, dabar į madą ateina wabi sabi sąvoka.

Ši estetinė kryptis populiarėja tiek architektūroje ir interjere, tiek sodo dizaine. Sąvokos esmė – grožis netobulume. Jį kviečiama įžvelgti asimetrijoje, neišbaigtume, laiko paliekamuose pėdsakuose. Daugeliui naujų želdinių trūksta šio „brandaus želdyno“ atmosferos. Tad nebūtina kasmet šveisti trinkeles, galima palikti vieną kitą ne vietoje išaugusį sėjinuką, ir trijų chemikalų kombinacija guiti samanas iš vejos.

Nėra jokių priežasčių, kodėl želdynuose daugiamečiai žoliniai augalai negalėtų pakeisti kasmet atnaujinamų vienmečių augalų. Tereikia laikytis keleto gairių: svarbu tinkamai parinktas augalų asortimentas (spalva tik vienas iš faktorių ir toli gražu ne pagrindinis), tinkamai paruoštas gruntas, tinkamai parinkti svogūniniai augalai, na ir savalaikė, kompetentinga priežiūra.

Rasos Laurinavičienės nuotraukos

2021-04-16