Žalias spyglių kraujas, miškų rūbas

Kur pažvelgsi – baltas sniegas. Ne kažin kiek pasinaudosi – tik kerintis puošnumas, nuskaidrinantis sielos gelmenis. Nebent slidėmis pačiužinėsi, rogėmis pasivažinėsi. O kiek papildomo triūso, kiek vargo iš to sniego kapstytis! Gal todėl, kad gamta skendi baltoje jūroje, pajauti ypatingą miško trauką. Žiemos miške akys maloniai glaudžiasi už amžiną gyvastį saugančios žalumos. O mintys kuriam laikui sukasi ne apie pačius medžius ar krūmus, o apie jų spygliukus. Apie mažytį spyglelį lyg gyvą adatėlę, nuo kurios prasideda sumedėjusio augalo gyvenimas. Žinoma, prieš medžio didybę gali jų ir nepastebėti – toks mažmožis... Bet sausio baltume pastebi ir pajauti.

Žalio kraujo paslaptys Dairausi ir tiesiu savo brydę per kadagyną į miško gilumas. Ten susigriebiu, koks gražumas įslaptintas tame mažyčiame spygliuke! Lapuočių medžių šakos nuogos, o spygliuočiai lyg pasakų šalyje gyventų. Pasikaišę spygliais ataustomis skaromis, sniego gniužulus ant jų pasigavę. Susenę ir nužilę, o gyvybingi net šalčio gniaužtuose. Juose pulsuoja žalias kraujas kaip amžinosios būties šioje žemėje pradas. Spygliuočiai miškai gražiausi žiemą. Nueikime pasižvalgyti, nebenorėsime skirtis. Gal teko girdėti seną legendą, kaip žmogus atėjo į mišką ūkiniais reikalais, bet pakerėtas grožio didybės pamiršo viską pasaulyje. Galiausiai susigriebė, grįžo į namus. Ir nutiko keistas dalykas: namuose nesutiko nė vieno iš saviškių, ten šeimininkavo visai svetimi žmonės, kurie nebuvo linkę bendrauti su giriniu. Pasirodo, išėjusysis miške išbuvo visą šimtą metų! Ši legenda tarsi patvirtina, kad miškas turi valdingos jėgos, kuria veda mus į paslaptingas savo tankmes. Kuo pasireiškia miško valdingumas? Lakoniškai pasakyčiau – gyvenimo sąskambio pilnatve. Pats gražiausias malonumo ir naudingumo, išaukštintojo ir nuskriaustojo, pasakos ir realybės junginys. Miškas – tai okeanas, o mes plaukiame ne jo paviršiumi, bet pačioje gelmėje. Jame ir kvėpuoti lengva kaip vandenyne, o aplink – formų, spalvų, garsų įstabus derinys. Tiesiog pasakiškas pasaulis – kitaip nepasakysi!

Miškas glaudė, žmogus naikino Civilizacijos ir miško vertybių santykis liūdnas. Nuo pat pradžių nebuvo sutarimo: miškas glaudė žmogų, o žmogus naikino mišką. Civilizacija įsigalėjo miškų sąskaita. Visa žemdirbystės raida nušviesta degintų miškų pašvaistėmis. Taip mūsų proseniai telkėsi ariamos dirvos ir ganyklų plotus. Vėliau ugnis užleido vietą kirviui. Medienos sąskaita išsirutuliojo ankstyvoji metalurgijos pramonė, vandens keliais pradėjo plaukioti laivai, imta tiesti geležinkelius, kūrėsi miestai. Stichiškas materialiosios kultūros vystymasis visada susijęs su gamtos buveinių naikinimu. Liūdna, bet estetinis miško stichijos suvokimas visada tik sekė paskui materialųjį įsisavinimą. Miško pasaulio paslaptingumo baimė pamažu užleido vietą susižavėjimui. Pasakos ir kiti žodinės kūrybos žanrai atspindėjo ankstyvąjį miško estetikos raidos etapą. Vėliau tikrasis miško grožis atsiskleidė poezijoje. Lyrikos atsiradimas bylojo apie vis gilesnį skverbimąsi į miško grožio gelmes. Miške pajuntame galingą gyvenimo raišką, o gyvenimas savo aukštomis formomis įkūnija grožį. Todėl žmogus ir neabejingas šiai žaliajai karalystei, stengiasi kuo įtaigiau pasitelkti jos poveikį savo jausmams. Poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Miškai – tai mūsų mintys, išnykus miškams žmonės ims kankintis.“ Grožio poveikis ateina ne stebint, o veikiant. Suradęs miško esmę, žmogus tarsi pasijuto miško šeimininku, materialinių ir dvasinių vertybių kūrėju. Kaip kūrėjas žmogus įgijo ir toliau plečia sugebėjimus pertvarkyti, formuoti materiją ne tik protu, bet ir fantazija. Jo pertvarkos paveikia tiek miško ekosistemas, tiek ir visą gamtą.

Kvapų magija Bet grįžkime prie spyglelių – žalių, visagalių, amžinų. Jų kvapai sklinda plačiausiai. Geri visu kūnu ir vis dar negana. Jau vien dėl to negali likti abejingas šiai mažytei gamtos išmonei. Kvapiosios medžiagos – tai terpenai, arba fitoncidai. Labai aktyvios, tirpstančios tik riebaliniuose junginiuose ir pačios juos skaidančios. Terpenų gausa spygliuočių šakeles paverčia puikia priemone smilkalams. Smilkomi maldos namai įvairių apeigų metu, smilkomi namai, kai juose yra sunkus ligonis ar po laidotuvių. Daugelio mikrobų ląstelės lipidinės, tad terpenai sėkmingai suardo jų sieneles. O štai mūsų ligas fitoncidai gydo, sveikatą stiprina. Be to, lakiosios spyglių medžiagos veikia mūsų smegenis. Nedidelės terpenų dozės kelia nuotaiką, didesnės kvaišina ir vargina. Iš miesto atvykęs grybautojas ar uogautojas iš pradžių miške būna judresnis, o vėliau tampa apatiškas. Ir tik spygliuočių kaimynystėje gyvenantieji taip užsigrūdinę, jog nejaučia nei neigiamos, nei teigiamos spyglių kvapų įtakos.

Iki rūgštaus lietaus – vienas žingsnis Tačiau šiandien ne viskas taip ir gražu. Terpenai lengvai maišosi su oro deguonimi, todėl spygliuočių miškuose susidaro nemažai ozono. Kadaise plačiai kalbėjome apie mūsų spygliuočius medžius kaip gebančius gryninti orą. Šiais laikais šis požiūris kiek pasikeitė, neretai esame linkę patylėti. Kodėl taip pasikeitė? Nenubyrėjo spygliai, neišsisklaidė terpenai. Tik ore padaugėjo amoniako, plūstančio iš didžiųjų kiaulidžių, prasiskverbusio ir į miškų gilumas. Pats amoniakas nėra kenksmingas, bet veikiamas ozono virsta azoto oksidais. Tad nenuostabu, kad pastaraisiais dešimtmečiais pastebimai pagausėjo rūgščių lietų. Todėl fermoms apželdinti labiau tinka lapuočiai medžiai. Kas pasirūpins aplinkos švara, jei ne pats žmogus, savo ūkine veikla bloginantis tos aplinkos kokybę.

Nuo ligų ir skausmų Bet grįžkime prie gerųjų terpenų darbų. Jie veikia ir kraujagysles bei odą, pagerina kraujo apytaką, malšina skausmus. Todėl populiarios pušų, eglių, kadagių spyglių ar jų ekstraktų vonios, saugančios grožį. Labai tinka tokioje vonioje išsimaudyti prieš pobūvį – puiki nuotaika neapleidžia iki paryčių. Po tokios terapijos miegas pasitraukia atokiau. Norint, kad nakties poilsis būtų ramus, spygliuočių vonioje geriau pliuškentis prieš ketvertą valandų iki gulantis. Po pažvalėjimo slenkantis nuovargis padės puikiai užmigti. Spyglių kompresai dedami ant skaudamų sąnarių, skaudamos vietos trinamos įvairiomis ištraukomis, mirkomos gydomosiose vonelėse. Pasidaryti ištraukos paprasta: pribraukei spyglių į talpesnį dubenį, užpylei karštu vandeniu, ir mirkyk kojas ar rankas. Šutintų spyglių kompresus galima dėti ant tokių kūno vietų, kurių mirkyti šiaip jau neįmanoma – kelio, klubo, kaklo, peties. Šiltai apgaubti, palaikyti mažiausiai pusvalandį, kol kompresas pradeda vėsti. Nuėmus derėtų aprišti tą vietą švelniu kailiu į viršų arba minkšta medžiaga, iš viršaus uždėjus polietileno plėvelę.

Žiniuonės kompresai Žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė yra rekomendavusi eglių ar kadagių spyglius sukapoti maždaug vienodo ilgio gabaliukais, supilti į reto audinio maišelį – tokį, kad spyglių gabaliukai nelįstų lauk, bet būtų gerai juntamas jų šiurkštumas. Verdančiame vandenyje palaikytą maišelį dėti prie skaudamos vietos. Arba ant skaudamos vietos užkloti storo audinio skiautę, ant jos užpilti lydyto vaško tiek, kad ne tik įsigertų, bet dar sudarytų apie milimetro storio plėvelę. Kai tik vaškas ima stingti, užberti maltais spygliais. Palaikyti keletą valandų ir nurišti. Spygliuočių vanta, ypač kadagių, praverčia ir pirtyje. Tačiau norint pertis spygliais reikia išmanyti, kaip dirginti skaudamą vietą. Geriau prieš tai pasikalbėti su šeimos gydytoju, paklausti jo nuomonės.

Per daug terpenų? Seniau alerginiai susirgimai buvo gana retas reiškinys. Užgulus gerklę pakaitindavo pušų šakų, šliukštelėdavo ant jų vandens ir garais ramindavo sudirgusius bronchus. Kartais berdavo spyglių į karštą vandenį ir garais malšindavo viršutinių kvėpavimo takų uždegimus. Kvėpuojant spyglių garais, kvėpavimo takai išskiria daugiau gleivių, lengvėja kosulys, greičiau praeina uždegimas. Suintensyvėjus alerginiams susirgimams, spyglių terapijos mažiau populiarios. Kai kuriems neįgaliesiems netgi sukelia dusimo priepuolius. Pasiskaitę senuose straipsniuose ar nuklausę iš žiniuonių apie teigiamą spyglių poveikį, dabar esame priversti pamąstyti – ar nesame terpenų garams per jautrūs? Vasarą, kai įkaitęs oras skatina spygliuočių lakiųjų medžiagų išsiskyrimą į aplinką, nepatartina vaikščioti po pušynus sergantiesiems bronchine astma, ypač vaikams.

Kadagio galia Iš negausios mūsų miškų spygliuočių grupelės labiausiai dėmesingi esame kadagiui, arba ėgliui. Nors jo spygliai smulkiausi, bet jau tokie dygūs, dar stipriau kvapais alsuojantys. Plikomis rankomis po kadagio šakas nepasibraukysi. Įvairiose kalbose pabrėžiama ši kadagio savybė. Liaudies medicinoje nuo seniausių laikų vertinama kadagių spyglių terapija, jų ištraukos skausmams malšinti, netgi mažytės injekcijos periantis kadagine vanta kaimo pirtyje. Be kadagio nei mėsos, nei žuvies skaniai neišrūkysi. O kokie skilandžiai aromatingi, vien pagalvojus driekiasi seilės! Kadagių uogose, sultinguose vaisiukuose, esama daug cukraus. Galima pasidaryti šaltos ištraukos iš sutrintų – puikiausia gira, skatinanti nuotaiką, veikianti profilaktiškai. Net nemalonus mėsos kvapas pradings ištrynus lygiomis dalimis sumaigyta uogų ir druskos košele. Kadagių brazdas ir vaisiukai varo šlapimą, mažina kraujo spaudimą. Gali padėti ir kitais atvejais, jei inkstuose neįstrigęs raižus akmenukas, jei nėra cistų ar neįsimetusi tuberkuliozė.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.