Ashburn +11,6 °C Dangus giedras
Ketvirtadienis, 28 Kov 2024
Ashburn +11,6 °C Dangus giedras
Ketvirtadienis, 28 Kov 2024

Gyvas kiemas mieste? Tai įmanoma!

2016/05/31


Ugnė Zibolytė ir Rimas Zibolis pagal kiaušinių spalvą ir dydį atskiria, kokios veislės vištos juos sudėjo.

Apie žmogų gali spręsti ne tik pagal jo draugus, bet ir matydamas jo namus. Būstas, susikurtas savo rankomis, daug pasako apie šeimininko gyvenimo būdą, pomėgius, pasaulėžiūrą, gyvenimo filosofiją. Rokiškio miesto pakraštyje gyvenančio ugniagesio Rimo Zibolio ir jo šeimos gyvenimo filosofiją atspindi „gyvas kiemas“, susikurtas prisimenant jau Anapilin iškeliavusios močiutės kaimo vienkiemį – su paprastais Lietuvos miško ir sodo medžiais, laisvai po kiemą lesinėjančiomis vištomis bei antimis, bet nestokojantis šiuolaikiškų technologijų. Rimo manymu, tokį kaip jo nedidelį ūkį gali susikurti kiek­vienas, geidžiantis raminamo gamtos poveikio bei norintis savo šeimą maitinti sveiku maistu. Kaip tai padaryti, Rimas negaili patarimų.

Sukūrė ilgėdamasis močiutės vienkiemio Prieš 20 metų iš miesto dau­gia­bučio su žmona ir dukra persikėlęs į privačią valdą, Rimas Zibolis ilgai netrukęs suvokė, kokio gyvenimo nori sau ir artimiesiems. Atspirties tašku jam tapo senelės sodyba netoli Kamajų, kur iki trečios klasės leido vasaras. „Ten supratau, ką reiškia gyvybė. Kieme augo ąžuolai, liepos, lesiojo vištiniai paukščiai, užklysdavo laukinių žvėrių. Patyrus gerą jausmą senajame kaime, atsikėlus į savo namus kažko trūko. Pasistatę namelį, kaip šeimos narį laikėme šuniuką, o kiemą norėjosi susikurti senovinį – gyvą, dinamišką, bet su šių dienų patogumais“, – pasakoja Rimas. Savo 12 arų sklype jis pasisodino visų populiariausių Lietuvos medžių, tik guobai vietos neliko, tad ją „įkurdino“ už tvoros. Sunkiausia buvo surasti ne žemaūgių, o tikrų vaismedžių – obelų, kriaušių. Tokių dabar jokie medelynai neaugina. Pastarieji medžiai Rimui reikalingi ne dėl vaisių, o dėl lajos hibridiniam sodui papildyti. „Norisi po vaismedžiu staliuką pasistatyti, girdėti medžių ošimą, lapų šlamesį. Namie pažvelgęs pro langą, iš drebulės lapų matau, koks tądien pučia vėjas“, – savo parkelio teikiamus malonumus vardija pašnekovas. Vieną dieną Zibolių kieme apsigyveno ir vištos, antys. Dideli, gražūs paukščiai. Tarp jų nepamatysi sovietmečiu augintų leghornų ar dabar pramonei išvestų broilerių, krosų. Pasak R. Zibolio, krosai, pasižymintys kanibališka prigimtimi, yra visiškai netinkami auginti kieme. O štai veislinės vištos, apie kurias anksčiau nieko nebuvome girdėję, yra ramios, vos ne glostomi paukščiai. Rimui ir jo šeimos moterims patinka stebėti po kiemą lesiojančius paukščius. Jie čia jaučiasi tikrieji šeimininkai. „Aš dabar į kiemą išeinu kaip svečias – atsisėdu ant suoliuko, pasižiūriu į savo augintinius“, – sako kasdien vargti nemėgstantis Rimas. Jis viską stengėsi savo ūkelyje taip sukurti, kad kasdienė kiemo priežiūra reikalautų kuo mažiau darbo ir netrukdytų mėgautis laisvalaikiu. Net žoliapjovė dabar dulka sodo sandėliuke, ištraukiama tik tris kartus per vasarą. Natūralią kieme augančią žolę puikiai nušienauja gyvosios „žoliapjovės“ – vištos ir antys. Kad paukščiai neiškapstytų gėlynų ir dėl to neskaudėtų širdies, gėles augina pakabinamuose krepšiuose arba ant žemės tarp akmenų. Sodina tik ančių ir vištų nemėgstamas, bet puikiai žydinčias visą vasarą.

Gyvo kiemo prizas – sveikas maistas „Sukūrus gyvą kiemą, neišvengiamas prizas yra sveika mityba – sveiki kiaušiniai, sveika mėsa. Jos daugelis šiandien nėra nė ragavę“, – sako Rimas. Visus savo paukščius Zibolių šeima augina ne vien dėl grožio, bet dėl maisto. Nors prisipažįsta, kad nėra lengva savo augintinius nukirsdinti – tam morališkai pasiruošti prireikia paros. „Bet tai neišvengiama. Paukščių prisiperi daug. Visų nepasiliksi. Kai manęs klausia, ar negaila tokį gražų paukštį pjauti, atsakau, jog negražus irgi nori gyventi. Tai ne pasirinkimas – su gražesnėmis plunksnomis lemta gyventi, o su prastesnėmis – ne“, – tokiu požiūriu vadovaujasi gyvo kiemo šeimininkas. Vištos gyvenimas Zibolių kieme paprastai trunka tris sezonus. Paskui išsirita naujų viščiukų, ir šie paaugę pakeičia senesnius paukščius. Vis dėlto yra buvę atvejų, kai Rimas pernelyg prisirišo prie savo paukščių ir neįstengė atimti jiems gyvybės. „Buvo toks juodasis orpingtonas – pulko vadas, labai gražus, ir rodailendas. Neprisiverčiau jų nukirsti, radau ūkių, kurie priėmė paukščius, – ten jie karaliavo.“ Ilgiau nei trejus metus kieme užsibūna gaidys vedlys. Jis – viso vištų pulko ašis: duoda pavojaus signalą, pasirodžius paukštvanagiui ar į kiemą įsėlinus katinui, višteles apgina nuo kartais supykstančio antino, išskiria susikivirčijusias vištas, prižiūri, kad visos nakčiai sueitų į vištidę.

Gaidys – pulko ašis, saugantis ir prižiūrintis savo vištas.

Skiriasi skoniu ir kvapu Dauguma mūsų valgome pramonei išvestų greitai užauginamų broilerių mėsą. Broilerienos, anot Rimo, neįmanoma nė lyginti su viandoto, orpingtono ar kitos namie ekologiškai išaugintos veislinės vištos mėsa – skirtingas jų kvapas, skonis, tekstūra, maistinės savybės. Skiriasi ir antiena. Indijos bėgikių, muskusinių ančių ar mulardų mėsos skonis yra kitoks nei mums įprastų dažniausiai parduotuvėse randamų Pekino ančių. „Imkime žuvį – ešerio ir kuojos mėsa skiriasi, taip pat ir vištienos ar antienos, – paprašytas nupasakoti skonio skirtumus palygina pašnekovas. – Visų mano auginamų paukščių mėsa yra skani, kvapi, viandotų – tamsi, plimutrokų – šviesi. Įtrini pipirais, kmynais, česnaku, o kitą dieną – į orkaitę. Višta turi būti 5–6 mėnesių, kad jos mėsa būtų minkšta, paaugintos iki 8–9 mėnesių – jau kieta. Na, o nusipirkę prekybos centre vištienos šlauneles, valgote prieskonius“, – patikina R. Zibolis. Negausi Zibolių šeima suvalgo daug naminių kiaušinių. Nuo jų, anot pašnekovo, kraujagyslės nesikemša. O pirktiniai kiaušiniai jam atrodo tarsi plastmasiniai – tokių Ziboliai jau nebegalėtų valgyti. Lesalui paruošti R. Zibolis iš smulkių ūkininkų perka ekologiškai išaugintų grūdų, žirnių. Savo kolektyviname sode pripjauna žolės, kūdroje pagaudo karosiukų, retkarčiais nuperka faršo. Antys karosiukus praryja gyvus, gaudo peles. Nuo jų Rimui tenka gelbėti kieme pasirodančias varlytes. Iš natūraliai auginamų paukščių, pasak pašnekovo, verslo neįsuksi. Jis nė nežino, kokia turėtų būti kaina paukščio, kuriam išauginti nepakanka keliasdešimties dienų, o reikia pusės metų. Normali dedeklė kiaušinius deda kas antrą dieną – vidutiniškai po 15 kiaušinių per mėnesį, o sulesa pašaro maždaug už 2 Eur. „Pridėjus savo darbo, sunaudotos elektros energijos išlaidas, išeitų, kad parduodamas naminius kiaušinius pirkėjui aš dar primokėčiau. Taigi visa nauda iš natūraliai kieme auginamų paukščių – sveikata. O tai – pinigais nepamatuoja- ma“, – neabejoja Rimas.

Augina tik dideles ir ramias vištas Šiuo metu R. Zibolis augina 8 veislių vištų ir Saksonijos ančių porelę. Nors vištinių paukščių veislių randasi vis daugiau, Rimas, užsibrėžęs iki tam tikro kiekio, daugiau paukščių laikyti neketina. Jeigu užsimanytų naujos veislės, vienos turimos reikėtų atsisakyti, nes kiemas – ne guminis, o bloginti paukščiams gyvenimo sąlygų nenorėtų. Rimas laiko tik didžiąsias vištas. Jų veislių nėra labai daug, bet spalvų gama plati. „Višta turi būti didelė, rami, graži ir greitai augti“, – tokiais kriterijais vadovaujasi pasirinkdamas paukščius. Keleto veislių anksčiau laikytų paukščių, pavyzdžiui, amrokų, nebeaugina. Jas pakeitė kiti. Praktika parodė, ką pasilikti, o ko verčiau atsisakyti. R. Zibolis pats neaugina ir kitiems nepatartų rinktis mažųjų vištelių. „Jos skraido, linkusios į stresą, laikosi atokiai nuo žmogaus, gaidžiai dažnai būna pikti. O štai didelės vištos yra ramios, lėčiau juda, jomis galima pasigrožėti, palesinti, fotografuoti. O tai yra daug maloniau.“ Dideli paukščiai, Rimo teigimu, nebūtinai ir didelius kiaušinius deda. Pavyzdžiui, australorpai – dideli, gražūs, juodomis žvilgančiomis plunksnomis, „tikri aristokratai“, deda didelius kiaušinius. Nors ramūs, bet žmonių per arti neprisileidžia. Orpingtonai pasižymi ramumu, draugiški su žmonėmis, pasitinka atvykstančius svečius. Orpingtono vištos peri daug, bet kiaušiniai mažesni. O maranų kiaušinių Velykoms nereikia nė dažyti – jie ryškiai rudi.

Šilkaplunksnės vištelės – kaip ne šios žemės gyventojos.

Saugo kaimynų ramybę Kurdamas savo gyvąjį kiemą, Rimas vadovosi liaudies išmintimi paremtu principu – nesielk taip, kaip nenorėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi. „Viena taisyklė tinka visiems atvejams“, – įsitikinęs pašnekovas. Pasak Rimo, gaidys negali per naktį likti kiemo voljere, nes paukštis užgieda ir antrą, ir ket­virtą, ir šeštą valandą. Vasarą, kai žmonės miega atsidarę langus, koks kaimynas tai pakęstų? Giedojimas jiems trukdytų ilsėtis. Vištidę įrengdamas namo rūsyje, šeimininkas pasirūpino gera jos sienų garso izoliacija. Visi paukščiai nakčiai sueina į jiems skirtas patalpas. Gaidį laukan išleidžia, išvažiuodami į darbą – 8 valandą, o savaitgaliais – apie pusę dešimtos. Specialiai maistui lauko voljere auginami paukščiai taip pat turi savo nakvynės namelį su garsą izoliuojančia medžiaga apmuštomis sienomis. Kitas svarbus dalykas – tvoros. Paukščiai neturi jų perskristi. „Turbūt nenorėtumėte, kad į jūsų gėlių darželį nusileistų antis? Jos – gėlių gurmanės“, – šmaikštauja Rimas. Būdamas natūralumo šalininkas R. Zibolis nemėgsta savo kieme vargti, jam patinka šiuolaikiški patogumai. Jo vištidėje girdyklų čiaupus, šviesas įjungia ir išjungia laikmačiai. Visa įranga sukonstruota taip, kad paukštininko darbas būtų kuo lengvesnis ir netaptų jam našta.

Paslapčių į kapus nenusineš Mažiau nei prieš mėnesį išėjo R. Zibolio parašyta knyga „O kodėl gi ne?“ Į ją autorius sudėjo visą savo – paukščių augintojo, gyvo kiemo kūrėjo – patirtį. „Jau dabar jokios paslapties į kapus su savimi nenusinešiu, – juokauja. – Noriu, kad žmonės žinotų, jog savo kieme, net mieste ar miestelyje, gali susikurti minimalų natūrinį ūkelį, kuo natūralesnę gamtos grožio oazę.“ R. Zibolis knygoje atsiskleidžia kaip talentingas pasakotojas, atidus gamtos stebėtojas. Savo patirtį skaitytojams perteikia vaizdinga kalba, įdomiais ir šmaikščiais palyginimais. „Praktinį naminių paukščių ūkio vadovą“ – tokia knygos paantraštė – įdomu skaityti ir paprastam gamtos, paukščių mylėtojui, net ir neketinančiam kada nors turėti ūkio. Knyga – kaip albumas, labai maloni vizualiai – ją puošia kokybiškos paukščių nuotraukos. Na, o naudingų patarimų, kokius vištinius paukščius ir kaip auginti savo namų valdoje, skaitytojas ras kiekvienoje knygos eilutėje. Imtis rašyti tėtį paragino dukra Ugnė: „Įdomiai pasakoji, parašyk knygą.“ Ilgai įkalbinėti Rimo nereikėjo. „Pagalvojau – o kodėl gi ne? Mačiau, kaip pasikeitė žmonių karta. Naujoji visiškai atitolusi nuo ūkio, nieko nežino apie vištas. Dabar jau ir močiutės daugiabučiuose gyvena. Būdavo, pasakoju pasakoju – mačiau, kad žmonėms reikia informacijos. Internete ne viską gali sužinoti.“ Rankraštis ant stalo gulė daugiau nei per pusantrų metų. Tada į darbą įsijungė ir Rimo žmona filologė Aušra. Ji šlifavo tekstą, redagavo ir maketavo būsimą leidinį. Neapsieita, žinoma, be profesionalios dizainerės paslaugų. Knygą papuošė Rimo ir Ugnės darytos nuotraukos. Viskas fotografuota jų kieme. Taigi knyga – kuo tik­riausias šeimos kūrinys, net ir išleistas šeimos lėšomis. „Norėjome kreiptis į fondą dėl leidybos, bet būtų tekę ilgai laukti. O širdis tuksi – knyga parašyta, pavasaris, pats laikas, kad išeitų“, – sako Rimas, vartydamas dar spaustuvės dažais kvepiantį leidinį.

Daiva SKIRKEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Dalintis
2024/03/28

Įdomūs faktai apie augalų veislių selekcijos procesą

Augalų selekcija – mokslas, reikalaujantis kūrybiškumo, žinių, ir, žinoma, laiko. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) mokslininkams uždavėme keletą klausimų apie augalų selekcijos procesą.
2024/03/28

Pasiūlė įsigyti saulės modulius – gautus pinigus pralošė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose bus pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje marijampolietis kaltinamas dėl apgaule įgyto didelės vertės svetimo turto.
2024/03/28

Pajamos mažėjo, tačiau VMU išlaiko optimizmą

Nepaisant Lietuvos ekonomikos lėtėjimo, pramonės traukimosi, VĮ Valstybinių miškų urėdija (VMU) sugebėjo pasiekti prognozes viršijusius veiklos rezultatus. Neaudituotais duomenimis, pajamos už 2023 m. siekia 288,6 mln. Eur, grynasis ...
2024/03/28

Kur slepiasi ūkininko genas

„Atostogos – šventas dalykas“, – „Ūkininko patarėjui“ tikino Plungės r. Babrungo sen. Truikių kaime gyvenantis ūkininkas Virginijus Brezgys. Jis su žmona Marija valdo 180 ha žemės, augina šimtinę a...
2024/03/28

Nutarta: atsiskaitant grynaisiais bus apvalinamos bendros mokėtinos sumos

Seimas priėmė Atsiskaitymų grynaisiais pinigais sumų apvalinimo įstatymą ir lydimųjų teisės aktų pakeitimus, kurie nuo 2025 m. gegužės 1 d. įpareigos atsiskaitant už prekes ar paslaugas grynaisiais pinigais apvalinti bendrą mokėtiną sumą.
2024/03/28

Į ką atkreipti dėmesį perkant kiaušinius, kad Velykinis margutis būtų ne tik stiprus, bet ir saugus vartoti?

Šv. Velykų pagrindinis akcentas - kiaušiniai, kurie yra neatsiejama šios šventės dalis. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai primena svarbiausią informaciją, kuri padės išsirinkti labi...
2024/03/28

Pakeistos susietosios paramos už ūkinius gyvūnus taisyklės

Žemės ūkio ministro įsakymu pakeistos 2023–2027 m. susietosios pajamų paramos už mėsinius galvijus, avis ir ožkas administravimo taisyklės.
2024/03/28

Tyrimas atskleidė – rytinė ES siena visiškai atvira baltarusiškai medienai, neva atkeliaujančiai iš Azijos

Šiomis dienomis į viešumą iškilo Europos Sąjungos (ES) medienos sektorių kompromituojanti medžiaga. Nepriklausomo baltarusių portalo „Zerkalo.io“ žurnalistai paskelbė Baltarusijos tyrimų centro (BTC) medžiagą, atsk...
2024/03/28

Benzino didmeninės kainos jau didesnės už dyzelino kainas

Praėjusią savaitę vidutinė degalų kaina Lietuvoje pakito skirtingai – benzinas pabrango 1,4 proc., o dyzelinas atpigo 1,1 procento. Skirtumas tarp benzino ir dyzelino vidutinių kainų per savaitę sumažėjo nuo 0,07 Eur/l iki 0,03 Eur/l. Benzin...