Mamytės ir dukros gėlynų aptarimas prasideda dažniausiai: „Ar matei gėlyne..?“
Mūsų susitikimai prasideda nuo kelionės po mamos gėlynus, nes mane pamačiusi visada klausia „Ar matei?“ Panašaus klausimo sulaukia ir mano sesuo Violeta: „Jau matei, ant šlaito gėlyne vėl įsikūrė sinavadai? Ot keliautojai“, „Kaip sunkiai auga naujai pasodintų astrų daigai. Jau žemė jų augimui pasidarė netinkama, daugiau nesodinsiu“, „Kiek daug uogų užmezgė aktinidija“.
Man atrodo, kad mamos santykiu su gamta persmelkta visa namų aplinka: sodas, daržas, gėlynai, žolė ir atviro dangaus mėlynė virš namų. Ši aplinka ir santykis su gamta mums, vaikams, formavo vertybes. Mamos ryšys su gamta yra jos stiprybė, jai labai svarbus, bet kartu išlieka individualus ir gilus. Jis diktuoja ir gyvenimo veiklas, tempą.
Iš kur atsirado pirmieji augalai darželyje?
Mama pasakoja, kad kai ji dar buvo vaikas, tėvai gavo žemės ir iš kaimo išsikėlė į viensėdį. Ji tuo metu lankė mokyklą. Šeimai įsikūrus naujoje vietoje, kilo noras įsirengti darželį – taip Aukštaitijoje vadinami gėlynai. Norą palaikė ir tėvai, bet daryti teko pačiai.
Iš kur gauti gėlių? Mama buvo nebloga vadybininkė, į darželio sodinimo darbus įtraukė mokyklos drauges. Jį įrengė pietrytinėje namo pusėje: keturias stačiakampes lysveles išdėstė aplink apvalios formos lysvelę. Mama ryškiai prisiminė tokią kompoziciją, bet aš jos pasakojimą nutraukiau ir paklausiau, kodėl tokia forma. O ji sako: „Tokia mada buvo.“ Mada – tai tikriausiai lietuviško darželio tradicija.
Vieną dieną nešinos savų darželių gėlėmis susirinko draugės. Jos su mama dalijosi nasturtėmis, saulutėmis, rūtomis, žiemėmis. Tėvai prie namo jau buvo pasodinę diemedį, daugiametį jurginą ir palangėje didžiažiedžius jurginus.
Pasivaišinusios mamos prikeptais blynais, draugės aptarė kiekvienos darželį, gėles įvardydamos savais pavadinimais, pavyzdžiui, dobiliukai (saulutės), sausučiai (šlamučiai), gargautai (nasturtės), sutarė ir toliau dalytis gėlėmis. Gyvenimas drauges išblaškė, bet kartais pažadą prisimindavo pasiūlydamos viena kitai gėlių. Šiandien mamos gėlyne auga flioksas, kuriuo pasidalijo vaikystės draugė, ir jis vadinamas Emiliutės flioksu.
Mama prisimena: „Gėles į darželį sodindavome kokias gaudavome arba išsikeisdavome. O kad būtume turėję gėlių, kokias šiandien auginame...“
Eksperimentuodama mokėsi pažinti gamtos dėsnius. Ji sako, kad su gėlėmis kasdien reikia kalbėtis, stebėti ir su atida rūpintis, tuomet užsimezgęs abipusis ryšys daro stebuklus – gydo ir stiprina.
Vieni gamtos dėsnių išmokstame teoriškai, kiti žinias surenkame gyvenimo kelyje tarsi dėlionę. Vieni teoriškai sužinome apie vandens garavimą, kiti – perprantame praktikoje. Ką praktikuodama perprato, mama ir mums perdavė per gyvenimiškas situacijas. Pavyzdžiui, kodėl prie vandens telkinių augalai atlaiko pirmąsias rudenines šalnas? Gal tai ir yra patyriminio mokymo ištakos. Šios vertybės nesvetimos ir mano seseriai, kuri nebūdama šios srities specialistė, labai gerai pažįsta augalus, domisi jų auginimu.
Ryte ir vakare apžiūrėti gėles, pakalbinti jas, surinkti gėlių užpuolikus – kasdienis mamos ritualas. Jeigu mato išaugusią piktžolę, būtinai išrauna. Mama puikiai žino, kuriame gėlyno kampe koks augalas pradeda žydėti ar kuriam kas nors atsitiko. Karštymetį ji sako: „Kaip man gaila augalų, kai jie vidurdienį nuleidžia galveles. Tarytum žmonės skundžiasi, kad jų nepagirdau vandenėliu.“
Papasakokite, kaip Mamytė susipažino su kutosiniu jurginu? Iš kur atkeliaudavo nauji nematyti augalai?
Mama prisimena, kad pirmą šio jurgino kerą pradėjo auginti kaimynė Ulijona. Jos gėlių darželyje augo kitoniškų gėlių. Atsiradus nematytam augalui, kaimo moterys eidavo žiūrėti. Pamačiusios kutosinį jurginą, kraipė galvas ir dyvijosi (stebėjosi) gana dideliais žiedais. Mama pasakojo, kad tai buvo vidutinio dydžio baltos spalvos žiedais jurginas. Kaimynė jį pavadino kutosiniu, mat žiedų vainiklapiai buvo garbanoti.
Paklausta, ar kitos kaimo moterys norėjo auginti jurginus, Mamytė sakė, kad nelabai: „Nepatiko, kad reikia jį iškasti ir namuose laikyti, daugelis sunkiai dirbo ir gėlėms laiko nelikdavo. Tačiau apylinkių merginos tikrai jo norėjo savo darželiuose, bet buvo sunku gauti.“ Kiek pamąsčiusi mama pridūrė: „Nepritekliuje dauguma gyveno, ne gėlės buvo galvoje.“
Vis dėlto pamažu kutosinis jurginas pradėjo plisti kaime, ypač sodybose, kuriose buvo merginų. Pradėjo jurginais mainytis kaip ir kitais augalais. Juk vieno gumbelio užtenka. Kai kas jų atsiveždavo iš kitur gyvenančių giminių ar pažįstamų, kai kas net iš Peterburgo. Mama prisimena, kad ši gėlė žmonėms patiko dėl ryškių žiedų ir ilgo žydėjimo, bet dauguma buvo kutosiniai, vyravo kelios spalvos. Mama prisipažįsta, kad jai balti kutosiniai nelabai patinka.
Kokios mylimiausios Mamytės gėlės?
Mamos 90-mečio proga su sese sugalvojome, kad pati geriausia dovana bus lelijos, nes jos vienos iš mylimiausių. Padovanojome 90 įvairiausių lelijų svogūnų ir 20 atsargai. Kiekvienas lelijos svogūnas, išaugęs ir pasipuošęs gražiausiais žiedais, – tarsi gyvenimo dovanotų metų simbolis.
„Negaliu atsižiūrėti, – sužydus lelijoms kalbėjo mama. – Jų žiedai kaip mano pragyventi metai – buvo labai gražių ir buvo ne tokių gražių.“ Kiekviena lelija dabar akylai saugoma nuo lelijinio lapgraužio: „Gerai, kad šie besočiai raudoni, geriau matomi renkant.“
Jurginai – kiti mamos numylėtiniai. Juos augina nuo pirmojo kutosinio jurgino jos kaime. Kiek prisimenu, sodyboje nuolat augo įvairiaspalviai, puošnūs, didelius žiedus vos išlaikantys jurginai. Auga jie ir dabar palangėje (lauke arti lango) arba gerai pro langą matomoje vietoje. Mėgstamiausi didžiažiedžiai. Dauguma turi savas istorijas, nes yra dovanoti. Pastebėjau, kad sodindama dovanotuosius, mama parenka geresnes sąlygas ir tik paskui sodina savuosius. Mudvi jurginais pasimainome. Kasmet jai pasiūlau kitokių, parsisiųstų iš augintojų. Nesakyčiau, kad juos mėgsta, nes auga tik vienu stiebu, bet žiedai įdomūs – taip vertina mama.
Sykį apžiūrint pavasarinį gėlyną, mama netikėtai sako: „Kaip gerai, kad tokį ilgą amžių nugyvenau, nes pamačiau krokus, hiacintus ir pati juos auginu. Anksčiau tik atvirukuose matydavau.“
Ji mėgsta priminti, kad vaizdas pro langą į kiemą turi būti nepriekaištingas. Kokį mamai siurprizą pernai padarė Jūsų sesuo Violeta?
Mama nesiliauja domėtis gėlių naujienomis, nori jas auginti savo gėlyne, bet tai daro labai selektyviai. Nužydėjus lelijoms lieka tuščia, tad pasiūliau įterpti žemę dengiančių augalų. Ji įtariai žiūrėjo, rūpinosi, kad nepakenktų lelijoms, bet po ilgai trukusio pokalbio sutiko ir pasodinome girmėčių. Labai pasiteisino.
Mamą gėlėmis aprūpina, dažnai patalkina ir gėlynams neabejinga mano sesuo. Pernai ji prikalbino mamą aplankyti Pakruojo dvare vykstantį gėlių festivalį, palikusį jai daug gėlėtų prisiminimų. Po kelionės dalijosi įspūdžiais, kad tokią gėlę augina ir ji, o kokios dar neturi. Džiugina mamos noras pamatyti ir sužinoti. Mamą domina ir konteinerinė gėlininkystė, ji rūpinasi pavasarį užsodinti vazonus ir pastatyti įprastose vietose.
Tikriausiai savo gėlynuose dar planuoja ką nors pakeisti, pasodinti naujų lelijų ar kitų augalų veislių?
Taip, lelijų sąstatas papildytas naujomis. Labai apgailestavo, kad dalis svogūnų buvo jau netinkami sodinti. Jurginai taip pat peržiūrimi ir pildomi. Po sodybą keliaujančias rusmenes mama bando sulaikyti burdama į grupes, sodina šalia baltagalvių arba didžialapių katilėlių. Gėlyne keliauja ir lelijos. Kartais klausiu, kodėl taip susodino gėles, o ji atsako: „Pamaniau, kad šioje kompanijoje joms bus smagiau.“
Mama planuoja pakeisti baltažiedžių bijūnų vietą, nes dabar, pasak jos, niekas nemato. Užduotis nėra iš lengvųjų, bet teks įvykdyti.
Sodyba tokia turtinga, kad galima susidraugauti net su žalčiais!
Mamos nuostabai kieme apsigyveno žalčiai. Jų rado ravėdama gėlyną. Mama neslepia, kad prie jų nėra pratusi ir jie kelia baimę. Ne vienas yra pataręs su žalčiais susidraugauti, tačiau mama sako: „Aš viską suprantu, bet ta kūno forma man signalizuoja, kad tai gyvatė ir reikia saugotis.“
O aš mąstau, kad iššūkis – formos ir turinio dermėje, kad ir kokia būtų gyvenimo patirtis.
„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ
Bronislavos Rukšėnienės nuotraukos
Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.