Panevėžio rajone gyvena lėlininkas: įsikūrė kaime, turi savo teatrą ir… malūną

Liejo ir ašaras

Ilgai ieškojęs jam tinkančios ir patinkančios sodybos A. Markuckis nesigaili persikraustęs, nors prisipažįsta – kol susigyveno su namu, teko ne vieną ašarą nubraukti.

„Dabar tai praeitis, bet gerai pamenu, kodėl byrėjo ašaros. Kelis kartus pravažiavau namus ir atsipeikėjau netoli Pumpėnų. Kitas kartas buvo, kai vėlai grįžęs į namus bandžiau užkurti krosnį. Tris valandas bandžiau – nepavyko. Miegojau šaltoje gryčioje, į lovą prisidėjęs butelių su karštu vandeniu ir apsikabinęs šunį. Tačiau šis atvejis paveikė ir per kelias savaites susitvarkiau krosnį. Dabar ir krosnies nereikia – įsirengiau tokią sistemą, kurią galiu įjungti važiuodamas iš miesto ir prišildyti namus“, – pasakoja gyvenimo kaime pradžią lėlininkas.

Gyvenimas, susijęs su kaimu

Pasak lėlininko, jis niekada nemėgo miesto ir teigė, jog su kaimu yra susijęs nuo senų laikų.

„Miestas yra žudikas visomis prasmėmis. Nėra polėkio, o polėkis gali atsirasti tik išėjus į balkoną. Visada norėjau kaimo – vaikystė prabėgo kaime, o gyvenimas prabėgo su arkliais. Vasaros gastrolės su Lėlių vežimo teatru irgi susijusios su kaimu, su kaimo žmonėmis. Todėl ir pradėjau ieškoti sodybos. Kai radau, teko nemažai pavargti, kol atradau. Bene tris valandas sukau ratus aplink tą sodybą. Jau praradau viltį, bet pavyko – sodybą nusipirkau“, – mena sodybos pirkimo peripetijas A. Markuckis ir sako, kad tuomet sodyboje buvo ir gėlių darželiai, ir šiltadaržiai, ir bulvės, ir daug vištų.

Gėlių neaugina

„Pastebėjote, kad sodyboje ir namuose nėra gėlių. Negaliu, nes dažnai esu išvykęs. Tai kas gėles prižiūrės? Bandžiau rododendrą auginti, bet neapvyko – nudžiūvo. Tiesa, nusipirkau apie tūkstantį krokų, ir jie visi susodinti vejoje. Krokam priežiūros nereikia, tai jie pavasarį nuostabiai žydi – visa pieva pasidengia žiedais. Vištas išdalinau, bulvių neauginu, o ir šiltadaržių neliko. Apsodinau laisvus plotus beržais, pušimis ir turiu žąsų, kurių gagenimas ne tik linksmina, bet ir praneša apie atvykusius svečius“, – pasakoja menininkas ir sako, kad nereikia apkrauti savęs papildomu darbu, kai galima kurti svarbesnius ir širdžiai mielesnius dalykus.

Teatras – gyvenimo dalis

Anot A. Markuckio, svarbesni darbai buvo ūkiniame pastate sukurti erdves, kuriose įrengti lėlių teatrą, ekspozicinę vietą surinktai arklių kolekcijai.

„Daržinę paverčiau mini lėlių teatru su žiūrovų sale, scena ir užkulisiais. Man taip reikia, tai mano gyvenimo dalis. Vieniems reikia jachtos, o man – teatro, salės, kurioje gali susirinkti Lėlių vežimo teatro aktoriai, darbuotojai ir šventes rengti. Dabar tvarkau dar vieną erdvę, kur anksčiau buvo tvartas. Ten planuoju įrengti vietą, kur patalpinsiu surinktą arklių kolekciją. Turiu sukaupęs jau per 500 vienetų įvairių eksponatų, kai kurie jų – labai vienetiniai ir labai vertingi. Darau ir kitus gyvenimui kaime būtinus dalykus, be kurių gyventi neįmanoma“, – aiškino Lėlių vežimo tetaro vadovas.

Stebino kaimynus

„Kol kas ne viskas dar padaryta, nes darbuojuosi daugiausia vienas. Kartais į pagalbą pasitelkiu kaimynus, kurie pradžioje stebėjosi, kas čia atsikraustė ir kodėl jo sodybos kieme atsiranda keistų statinių, nėra šiltadaržių, bulvių lauko, nekriuksi tvarte kiaulės. Kada nors reikės išeiti iš Lėlių vežimo teatro ir, ko nepavyko padaryti tame teatre, darau Pakaušių kaime. Todėl kuriu sodyboje savo teatrą, kuriame ateityje vaidins jau ne lėles valdantys aktoriai, o bus mechaninis teatras. Tam reikės įdėti nemažai darbo ir lėšų. Yra toks posakis, jeigu žmogus labai nori, jis priverčia likimą nusileisti. Tą ir darau, nes to man reikia.“

Augins dekoratyvines avis

Vienišu sodyboje A. Markuckis nesijaučia, paskui jį sekioja vokiečių aviganis Dikas, katinas Micius ir mažytis šunelis Džimukas, kuris nemato.

„Dar jeigu pridėčiau dešimt žąsų, kurias auginu ne dėl kiaušinių, tai sakyčiau, kad kompanija visai gera. Vien pasiklausius žąsų gagenimo gali apsiraminti ir džiaugtis, nes jos myli ne tik mane, bet ir aviganį Diką. Beje, ateityje planuoju auginti dekoratyvines avis. Jos ne mėsinės, o auginamos dėl vilnos. Be to, avys idealiai nuėstų žolę ir man tereiktų nupjauti tik piktžoles“, – pasakojo teatralas apie savotišką ūkio plėtrą ir prisiminė, kaip kieme atsirado malūnas.

„Tai buvo labai paprastai. Teatro kolektyvas visada sveikina su gimtadieniu, bet prieš tai paklausia, ko reikėtų. Svajojau turėti malūną, tai ir pasakiau, kad norėčiau malūno. 50-ojo gimtadienio proga ir gavau dovanų malūną“, – pristato improvizacinį malūną Antanas ir surimtėjęs vėl grįžta prie teatro ir pasakoja, kad įkurtoje teatro scenoje jau vyko spektaklis.

Teatre parodytas spektaklis

„Tai buvo prieš porą metų. Visi žino Paįstrio garsųjį teatrų festivalį „Tiltai“. Daržinės teatre buvo parodytas Rokiškio rajono Bajorų lėlių teatro „ČIZ“ spektaklis „Trijų mazgelių pasaka“. Salėje vos sutalpinome apie 50 žiūrovų, bet buvo smagu – supratau, kad Pakaušių kaime teatras reikalingas. Kita vertus, man smagu, kad kultūra, menas reikalingas, net ir nuo miesto nutolusiame kaime. Dar smagiau, kad sulaukiu smalsių lankytojų, kurie, išgirdę apie kitokią sodybą Pakaušių kaime, užsuka jos apžiūrėti“, – šypsosi sodybos šeimininkas A. Markuckis ir tvirtina nesigailįs apsigyvenęs kaime. Esą tai gyvenimo tęsinio pradžia.

Raimonda MIKUČIONYTĖ/JP.lt

Živilės VEČIORKUTĖS nuotraukos