Kada susidomėjote arbūzais, daržininkyste, augalais?
Mama dar vaikystėje stengėsi man parodyti kuo daugiau augalų, kiekvieną savaitgalį vesdavosi į mišką, todėl gamtą pamilau nuo mažumės. Neturėjome sodo, bet palangė eksperimentams labai tiko. Auginti teko daug ko – nuo mandarinų iki palmių.
Atėjo metas susidomėti ir arbūzais – vienais iš nereiklesnių, įdomesnių augalų. Nuo vaikystės juos labai mėgau. Arbūzus iš pradžių sudaigindavau iš pirktinių arbūzų sėklų, daigus augindavau ant palangės. Aišku, sėkmė lydėjo ne visada, augalus užpuldavo vytulys, vaisiai būdavo mažiukai. Anuomet daug ko nežinojau, bet jau nuo 2019 metų mamos darže visada atsirasdavo lysvė su keletu arbūzų ir melionų daigų.
Kadangi mama neturi šiltnamio, o melionai yra lepesni už arbūzus ir reikalauja švelnesnio klimato, jie mums lauke nepasiteisino: pirma – vėsesnę vasarą skursta, antra – skonis ne toks saldus kaip augintų šiltnamyje.
Įprastu būdu sėti arbūzai prastai augo, todėl mes su mama susidomėjome skiepytais: skiepydavo specialistai, mes tik testuodavome, kaip auga ir kokio skonio. Mamos daržas buvo bandymų laukas. Pastebėjome, kad skiepyti arbūzai atsparesni vytuliui, daugiau vaisių užmezga ir auga didesni, dažnai viršija veislei būdingą svorį. Vienas toks iš skiepytų hibridų užaugo iki 8 kg. Bet skonio savybės mums ne itin patiko, todėl nusprendėme dar kartą išmėginti veisles su įvairesnių spalvų minkštimu – ir dabar auginame ne vienerius metus.
Kodėl verta tiek bandyti, vargti, kol sulaukiama to, kas tinka geriausiai?
Jie prisitaikę prie klimato atšilimo. Užima palyginti nedaug vietos, veda nemažai vaisių, ravėti reikia tik pradžioje, o jeigu žemę dengiame plėvele, tai ir visai nereikia. Laistyti tik iš pradžių tenka gausiai, vėliau užtenka ir gamtos teikiamo lietaus, nebent per sausrą – ir tai vienintelio gausaus palaistymo. Vaisių nereikia skinti taip dažnai, kaip, tarkim, agurkus, o nuskynus ir vėsiai sudėjus, galima mėgautis ilgai.
Kokias veisles rinkotės auginti šiemet ir kaip jas vertinate?
Pirmieji sunoko lenkiški ‘Zloto Wolicy H’ geltona žieve. Jie labai ankstyvi, apvalūs kaip kamuoliai, saldaus, išraiškingo skonio, labai kvepia, sėklų palyginti nedaug. Pirmasis nuskintas arbūzas svėrė 4,5 kg. Iš išorės jis primena melioną. Oda plonytė, lengvai pjaunama, minkštimas sultingas, raudonas. Deja, šie arbūzai neatsparūs vytuliui.
Antrasis šį sezoną sunokęs arbūzas – hibridas ‘Peace F1’. Vaisiai apvalūs, žalia šviesia odele ir tamsiai žaliais dryželiais, geltonu minkštimu. Prapjovus pirmiausia nustebino sultingumas, o saldumas – kiek švelnesnis, tik svoris visiškai neįspūdingas, nuo 2 iki 3 kg. Nors veislės aprašyme šis arbūzas turėjo pasiekti daugiau svorio, šį trūkumą „nurašėme“ karščiui ir sausrai. Minkštime sėklų buvo daugiau nei ‘Zloto Wolicy H’. Dar vienas įdomus niuansas – tik nuskintas jis nebuvo itin skanus, bet palaikytas naktį šaldytuve, atsiskleidė itin sodriu aromatu. Vaikai pastebėjo, kad skonis primena ananasą. Reklamoje jis ryškiai geltonu minkštimu, bet užauginus taip tikrai neatrodė.
Pailgas dryžuotas gražuolis ‘Orangeglo F1’. Pirmiausia, kas nustebino, – kad raštas ant žievės neatitiko nurodyto paveikslėlyje. Ši veislė – viena vėlyviausių ir gausiausių, iš dviejų daigų priskaičiavau 15 užmegztų arbūzų. Svoris arbūzo, kurį nuskyniau tikėdamasi rasti sunokusį dryžuotą gražuolį, tikrai nebuvo didelis, bet 3,9 kg – jau neblogai. Skonis saldus, malonus, bet vienas iš trūkumų – kad gana vėlai pradėjo megzti. Galbūt šiltnamyje ir būtų sunokęs anksčiau.
Dar vienas, kurio jau beveik nesitikėjau sulaukti, yra mažylis ‘Mini Love H’. Mažesnės arbūzų veislės neteko auginti. Daigai buvo labai silpni: iš 6 sėklų sudygo 5, o iš šių beliko ir išgyveno tik du silpni daigiukai su vieninteliu arbūzėliu: laukiame sunokstant. Deja, ne visi metai būna sėkmingi, bet vis tiek labai džiaugiuosi kiekvienu atradimu.
Kaip šiemet daiginote sėklas?
Pasielgiau kitaip nei ankstesniais metais: anksčiau sėdavau tiesiai į plastikines daigyklas ir tik sudygusius persodindavau į didesnius indus po vieną arbūzo daigą, o šiemet sėklas šiltoje vietoje sudaiginau ant sudrėkinto popierinio rankšluosčio.
Atrinkusi į durpinius puodelius sėjau tik sudygusias sėklas. Vis dėlto durpiniai puodeliai nebuvo geriausia mintis, nes visiškai nesivystė šaknynas ir buvo negeras drėgmės balansas, per greitai džiūvo. Persodinant daigelius teko išimti iš šių puodelių ir sodinti į didesnius plastikinius indus. Deja, vis tiek labai sunkiai augo, nes ant palangės trūko šviesos.
Į didesnius puodelius sodinau po 2–3 daigelius, taip tikėdamasi, kad jeigu kuris ir žus, liks kiti: šis bandymas pasiteisino.
Kokios trąšos geriausiai pasiteisina?
Kai daigus persodinau į didesnius puodelius, tręšiau tik organinėmis granuliuotomis trąšoms, skirtomis agurkams, nors jos nemalonaus kvapo.
Mamos daržo žemė – priemolis, ant kalniuko žemė sunkesnė, apačioje daugiau drėgmės – durpingesnė. Tad arbūzams vieta parinkta ten, kur sausiau, ant kalniuko, svarbu, kad neužmirktų šaknys.
Sodindamos arbūzus į lysves pylėme tikro, apie metus išlaikyto vištų mėšlo (mama augina vištas) ir bėrėme trintų kiaušinių lukštų. Tada į duobes gausiai priliejome vandens (5 l po daigu) ir susodinome.
Vėliau dar šiek tiek tręšiame kaip ir agurkus, jiems skirtomis trąšomis, kurių nusiperkame specializuotose daržininkystės parduotuvėse. Be to, mama užraugia dilgėlių ir, jų koncentrato įpylusi į vandenį, palaisto.
Arbūzų vietą visada išklojame juoda plėvele, tad žolių pasitaiko tik viena kita, ravėti netenka. O ir laistyti nereikia, jeigu bent kartą per savaitę palyja. Vėliau, kai užsimezga vaisiai, jeigu nėra sausros, tai iš viso nelaistome. Tokiu atveju galima nedėti jokių lentučių po pačiu arbūzu, nes plėvelė sulaiko ne tik drėgmę, bet ir kenkėjus, vaisiai nepūva.
Kaip panaudojate derlių?
Dažniausiai arbūzus valgome paprastai, tiesiog pjaustome ir mėgaujamės. Kartais spaudžiame sultis, jas užšaldome, ruošiame glotnučius, darome įvairių vaisių vėrinukus.
Glotnučius pagaminti visai nesudėtinga: kokteiline sumalu arbūzą, gautą turinį supilu į aukštą stiklinę, įdedu porą ledukų, šaldytą braškę, mėtos šakelę. Dar įberiu smulkintų graikinių riešutų, įpilu jogurto – pagal skonį.
Ko tikitės iš tolesnių sezonų?
Kitą sezoną auginsime daugiau ir įvairesnių arbūzų veislių, bet būtinai ir tas veisles, kurias auginame šiemet, nes jos davė gerų rezultatų. Vasaros vis karštėja, o arbūzai atlaiko ir labai aukštas temperatūras.
Gerdos PĖSTININKIENĖS nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.