Japoninio svarainio ligų sukėlėjai

Japoninių svarainių (Chaenomeles japo­nica) vaisiuose yra 5–12 proc. cukraus, organinių rūgščių (obuolių, citrinų, vyno). Juose daug pektininių (0,33 proc.) ir rauginių (0,42–0,66 proc.) medžiagų, vitaminų C, B1, B2, karoteno, flavonoidų, aminorūgščių, kalio, geležies, kobalto, aliuminio, boro, mangano, nikelio ir kt.

Dėl didelio vitamino C kiekio svarainis vadinamas šiaurietiškąja citrina. Švieži vaisiai nevalgomi, bet palaikius juos šešis mėnesius jie suminkštėja ir tinka valgyti žali. Tik sveiki svarainiai gali gerai išsilaikyti iki pavasario. Iš jų verdama aromatinga uogienė, džemas, ruošiami kompotai, želė, marmeladas, cu­katos ir kiti konditerijos gaminiai.

Gydytojas ir filosofas Avicena 1037 m. svarainiais gydė virškinimo sutrikimus, net naudodavo juos veido spalvai gerinti. Svarai­nių sėklos padengtos matine balsva plėvele, kurioje ne daugiau kaip 20 proc. gleivingų medžiagų. Tad iš šių sėklų galima išgauti gleivių skalaujant jas šiltame vandenyje (1 stiklinė vandens ir 10 g nesmulkintų sėklų). Kartais šių sėklų gleivėmis audiniams suteikia blizgesio. Svarainių žiedus noriai lanko bitės, viename žiede yra 30 mg nektaro.

Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, ligų sukėlėjai ant svarainių įvairiais metais pasireiškė skirtingai. Kai kurie biotrofai buvo aptinkami tik kai kada, o kitų, nepriklausomai nuo meteorologinių sąlygų, randama kasmet.

Nustatyta, kad ant džiūstančių svarainių lapų vystėsi tik dėmėtligių sukėlėjai Alternaria, Cladosporium, Colletotrichum, Mycosphaerella genčių grybai.

Ant apšalusių, džiūstančių ar mechaniškai sužalotų šakų aptikta devynių genčių grybų, iš kurių identifikuotas patogeninis svarainių šakas pažeidžiantis grybas – svaraininė diplodija.

Svaraininė diplodija (Diplopia cydoniae) ant svarainių paplitusi Čekijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Gruzijoje. Pažeidžia šakas ir stiebus. Augalų žievė pleiš­ėja, lupasi, trupa. Ant jos aptinkama pavienių ar grupelėmis susitelkusių piknidžių, kurie yra rutuliški ar kiek suploti. Juose bręsta konidijos, kuriomis grybas plinta ir pažeidžia senesnius, pažeistus, apšalusius augalus. Pažeistos šakos išdžiūsta, ant jų įsitvirtina vėduoklės formos gauruoti paprastosios alksniabudės (Shizophy­llum commune) vaisiakūniai.

Aptinkama daug vaisių su raudonomis dėmelėmis. Vos pastebimose dėmelėse mikromicetų neaptikta. Ilgiau laikant vaisius, ypač spalį, lapkritį, dėmelės plečiasi, ruduoja, vystosi puvinį sukeliantys grybai: Alternaria alternata, Aspergillus sp., Acremonium chry­sogenum, Botrytis cinerea, Fusarium sp., Schizothyrium pomi, Monilinia fructigena, Mycosphaerella pomi, Penicillium expansum, Trichothecium roseum, o Trichoderma viride ant vaisių išryškėjo gruodį.

Svarainių sėklos dažniausiai būna pa­žeistos Fusarium, Pestalotia, Verticillium, šaknys – Chaetomium, Fusarium, Pythium, Rhizopus, žiedai – Fusarium genties grybų.

Svarainių lapuose aptinkamas kenkėjas vabalas geltonšonis straubliukas (Chloro­phanus viridis). Beveik ant kiekvieno krūmo matyti 3–50 proc. apgraužtų lapų – iki rug­pjūčio pabaigos. Jo daroma žala nėra tokia didelė, kad dėl to nukentėtų lapų asimiliacinio paviršiaus plotas.

Svarainių apsaugai nuo ligų sukėlėjų nau­dojama tik sanitarinė profilaktika. Kiekvieną rudenį išpjaustomos senos, supleišėjusios, pažeistos šakelės. Surenkami vaisiai su rau­donomis dėmelėmis. Tokių vaisių ilgiau laikyti negalima, nes jie pradeda pūti. Uogienėms ar kitiems konditerijos gaminiams jie tinkami, kai surinkti rudenį iki pirmųjų šalnų. Sandėliuo­jant pelėsių apniktus vaisius būtina utilizuoti, nes į aplinką išskirti grybų metabolitai gali būti pavojingi žmonėms ir sukelti alergijas.

Svarainiams kenkia šaltos, besniegės žiemos. Jei jie nepridengti eglišakėmis, gali nušalti visos šių augalų dalys. Jeigu sniegas dengia visus krūmelius, tuomet jie puikiai išgyvena iki pavasario. Kai sniego mažoka, gali apšalti virš sniego esančios šakelės. Ne­susprogusias, džiūstančias šakeles būtina pavasarį nukarpyti, kad jose neišsivystytų grybų. Tokias šakeles puola paprastasis rau­donspuogis, kuris gali vystytis ir ant sveikų.

Svarainiai prisitaikę augti nederlingose, bet lengvose dirvose, tad tręšiant reiktų neper­sistengti. Tręšiama tik tada, kai to reikia. Kai augalai skursta, suplūktas, suspaustas dirvože­mis, jame susidaręs aliuvinis sluoksnis, tuomet po jais purenama žemė, pavasarį tręšiama kalio, azoto trąšomis, rudenį – fosforo. Juos galima ir mulčiuoti smulkintomis šakelėmis, pjuvenomis, spygliuočių žieve. Dirvožemio pH turi būti artimas neutraliam.

Banga GRIGALIŪNAITĖ, Daiva BUROKIENĖ, Silva ŽILINSKAITĖ, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Augalų patologijos laboratorija, VU Botanikos sodas

Bangos GRIGALIŪNAITĖS nuotraukos