Kieno kantrybė sprogs anksčiau: ES ūkininkų ar Vladimiro Putino?

Rusijos embargas Vakarų  valstybių maisto produktų importui prezidento Vladimiro Putino įsakymu turi tęstis metus, iki 2015 m. rugpjūčio 7-osios. Kremlius tikėjosi, kad Europos Sąjungos sūrių, dešrų  gamintojai, daržininkai ir sodininkai, išvaryti iš Rusijos rinkos,  sukils prieš  „neišmintingas“ savo  vyriausybes, supykdžiusias Rusijos režimą.  Tačiau ES ūkininkai, net ir labiausiai nuo Rusijos politinių ekonominių sankcijų nukentėję Baltijos šalių žemdirbiai, padangų ir šieno  Briuselyje nedegina, Europos Komisijos ir Europarlamento pastatų pienu nelaisto. Tik prašo, kad  specialaus ES fondo (iš kurio atlyginami žemės ūkio produkcijos gamintojų nuostoliai, patirti dėl politinių priežasčių) ir  viso ES biudžeto lėšos Bendrijos žemės ūkiui būtų paskirstytos solidariai, teisingai. O duonvalgiai rusai skundžiasi buvusiems savo maitintojams Lietuvos ūkininkams, kad  savo sūrius ir bulves  jau suvalgė, „draugiškų šalių“  sandėlius baigia ištuštinti,  iš ko  maistą pirks vėliau -  nežino.

Tik grūdų rekordai Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas V. Putinas iš Kremliaus šv. Jurgio ordino salės tribūnos įsakė savo biurokratams per 3-5 metus aprūpinti rusus kokybišku ir nebrangiu maistu, pageidautina, nacionaliniu. Rusijos lyderis tegalėjo pasigirti „rekordiniu“ Rusijos grūdų derliumi, nors rugių, kviečių ir ES šalyse rusai gali iki soties nusipirkti, nes duonos gaminiams embargas netaikomas. Nuo gruodžio 3-iosios pradėjus veikti Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalui, Lietuva be rusiškų dujų išsivers. „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo ūkininkų, politikų ir agrarinės ekonomikos specialistų, ar Maskva ir Sankt Peterburgas ilgai iškęs be lietuviškų kopūstų, morkų ir sūrių, olandiškų pomidorų, lenkiškų obuolių.

Kaip pamaitinti didžiąją šalį? Žinomas Kelmės r. daržininkas Algimantas Vaupšas augina ne tik bulves, morkas, burokėlius, kopūstus, bet ir retesnes daržoves: juoduosius ridikus, griežčius, kaliaropes, cukinijas, špinatus. Rusijos embargas jam ypač skaudus – sužlugo sutartis su pirkėjais iš Sankt Peterburgo, kurie iš kelmiškio ketino įsigyti 3 tūkst. t morkų. „Susirėmė mūsų ir jų principai. Mūsiškiai dar pila žibalo į ugnį. Rusai iš visų jėgų stengiasi vystyti savo žemės ūkį. Vienas pažįstamas lietuvis, ūkininkaujantis Karaliaučiaus krašte, jau gavęs Rusijos pilietybę, man pasakojo, kad valdžia duoda valstiečiams naujakuriams didžiules išmokas (mes Lietuvoje už morkų hektarą gauname apie 500 Lt, V. Putinas saviems skiria 500 eurų!). Kremlius taip pat suteikia žemdirbiams beprocentes paskolas žemės ūkio technikai įsigyti, produkcijos sandėliams statyti ir reikalauja tik vieno dalyko: po dvejų-trejų metų pamaitinkite Rusiją, kad nereikėtų maisto pirkti net ir iš „draugiškų“ šalių“, - „Ūkininko patarėjui“ sakė A. Vaupšas.

Nepasotinama išalkusi rinka Dabar, anot A. Vaupšo, bulvių kilogramas Rusijoje, prezidento V. Putino gimtajame Petrapilyje (Sankt Peterburge), kainuoja 1,20 Lt, bet jų vis viena trūksta – nei „broliška“ Baltarusija, nei Marokas, nei Pakistanas nesugeba patenkinti tokios besotės rinkos. „O mes bulves pardavinėjame po 35 centus. Buvę pirkėjai rusai man skambina, skundžiasi, kad sunku prasimaitinti. Savo daržoves jau suvalgė, Baltarusijos, Serbijos sandėlius baigia ištuštinti. O iš ko pirks vėliau, po Naujųjų metų - nežino. Gal susitars su Vietnamu, jeigu tik ten auginamos europiečiams įprastos daržovės. Į Turkiją (masiškai eksportuojančią lazdynų riešutus, vyšnias, figas, arbūzus, obuolius, agurkus, pomidorus, baklažanus, svogūnus – red. past.) Rusijos prezidentas V. Putinas nuskrido pirmiau nei Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, priešingai nei rusai, ieško naujų rinkų lietuviškiems žemės ūkio ir maisto produktams“, - priminė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos narys A. Vaupšas.

Lėta valstybės savižudybė „Man, etniniam rusui su geroka graikiško kraujo priemaiša, visada buvo gėda, kad dabartinė Rusija, didžiausia (pagal teritorijos plotą) pasaulio valstybė, turėdama tiek derlingiausios žemės, perka kitų šalių užaugintas daržoves, pagamintą mėsą! Rusija niekuo negali pasiteisinti. Juk jeigu sausra sunaikino derlių pietinėje šalies dalyje, tai Rostovo sritį, Krasnodaro kraštą maisto produktais turėtų aprūpinti vakarinė Rusija, kurios stichija nepalietė. Tiesiog visuotinis aptingimas ir lėta šalies savižudybė. Carų laikais buvo visiškai kitaip. Rusai turi išmokti dirbti kaip buožės, kuriuos bolševikai ištrėmė į Sibirą, sušaudė“, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Lietuvos socialdemokratų partijos garbės narys Nikolajus Medvedevas. Tačiau, jeigu Maskva sankcijomis nekariautų su Europos Sąjunga, Rusijai ne gėda, anot N. Medvedevo, būtų pirkti vokiškus automobilius, nes gabūs techniniams dalykams, pedantiški vokiečiai transporto priemones gamina geriau ir kruopščiau.

Kai baltieji pešasi, laimi geltonieji „Žinote, dabartinė ES ir Rusijos santykių būsena man panaši į paikų moteriškių peštynes dėl lėkščių, puodelių ir gražiausių šukuosenų skęstančio „Titaniko“ virtuvėje. Krikščioniškoji civilizacija apimta chaoso. O „Islamo valstybė“ iš Irako, Sirijos pergalingai žygiuoja į priekį. Ar įsivaizduojate, kas bus tas gudrus trečiasis, kuris susišluos daugiausia dividendų iš ES, JAV ir Rusijos „neapykantos trikampio“? Kinija! Jos kantrybė olimpinė, niekada nesprogs. Kinų veidai tarsi statulų, jokie jausmai neatsispindi juose, tačiau širdyje labai patenkinta Kinija laukia, kol kvaili baltieji visiškai nusilps, bedaužydami vienas kitą, ir negalės varžytis su geltonąja rase“, - aiškino 1990-1992 metų Lietuvos Atkuriamojo Seimo narys N. Medvedevas.

Mylimo prezidento užduotis per sunki „Šiek tiek pervertiname mūsų žemės ūkio ir maisto produkcijos svarbą Rusijai. Lietuvos sūrių, grietinėlės gamintojai, morkų, kopūstų augintojai galėtų aprūpinti produkcija kurį nors Rusijos miestą – Maskvą arba Sankt Peterburgą, bet ne daugiau. Žinoma, Lietuva geografine prasme labai arti Rusijos, taigi mūsų produkciją galima atvežti greičiau, pigiau ir šviežesnę negu iš tolimų naujųjų Rusijos importo šalių, esančių netgi kituose žemynuose. Kitokių pranašumų neturime, todėl Rusijai negalime diktuoti sąlygų. Nesu labai didelis optimistas. Nemanau, kad Rusija sutrumpintų savo geopolitinį embargą“, - „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Europos regioninės politikos instituto direktorius, buvęs Že­mės ūkio ministerijos sekretorius (2005-2009 metais) Gediminas Radzevičius. Tačiau, jo nuomone, stebuklo neįvyks – nei per trejus, nei per penkerius metus Rusija neišmoks vien savo jėgomis prasimaitinti, kad ir kaip mylėtų savo prezidentą. „Rusija visada ieškojo ir dar labai ilgai stengsis surasti pasaulyje maisto produktų tiekėjų. 30 metų ar net ilgiau Rusija (Sovietų Sąjunga) vieną po kitos skelbė apsirūpinimo būtiniausiais maisto produktais programas, bet rusams niekada nepavyko pasiekti šio tikslo“, - pabrėžė G. Radzevičius.

Išvaryti lengviau negu susigrąžinti Nacionalinės agroverslo vys­tymo agentūros prezidentas, Lie­tuvos verslo konfederacijos (LVK) Agroverslo komisijos pirmininkas Gintautas Babravičius „Ūkininko patarėjui“ pajuokavo, kad, atsisakę lietuviškų produktų, rusai valgo ne taip skaniai. „Jeigu rimtai, Kremliui nepavyko užverbuoti labai daug savo lobistų ES šalyse. Jokia paslaptis, kad dar iki tol, kol nesusipyko su Vakarais dėl Ukrainos, Maskva nuolat pančiojo rankas ir kojas ES (ypač Baltijos šalių) maisto produktų eksportuotojams, ribojo jų veiklą Rusijos rinkoje. Bet vis daugėja duomenų, kad rusams sunkiai (gerokai sudėtingiau negu militarizuoti šalį) sekasi sukurti „galingą agropramoninį kompleksą“, pakeitus importo kryptis ir mechaniškai pašalinus rusų valstiečių konkurentus ES ūkininkus“, - nurodė G. Babravičius. Jo manymu, ir pir­minės, ir atsakomosios sankcijos – lazda su dviem galais. „Bet jeigu mūsų pieno perdirbėjai, daržovių augintojai susirastų kitų savo produkcijos pirkėjų, tai po kurio laiko, net ir viliojami įvairiomis lengvatomis, į nenuspėjamą Rusijos rinką nenorėtų grįžti“, - apibendrino LVK Agroverslo komisijos pirmininkas G. Babravičius.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP” korespondentas

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.