Pieno kainų rizikos valdymas: JAV ir Italijos patirtis

Rizikų valdymo priemonės Jungtinėse Amerikos Valstijose

Šioje šalyje veikia keletas pieno kainų rizikos valdymo priemonių.

Viena jų – pieno kainos maržos padengimo (DMC) programa, kuri suteikia finansinį stabilumą, padeda pieno ūkiams planuoti veiklą bei greitai reaguoja į pieno ir pašarų kainų pokyčius. DMC sukurta siekiant užtikrinti, kad pieno gamintojai galėtų apsisaugoti nuo finansinės katastrofos staigia nukritus pieno kainoms ir rinkos svyravimų. DMC programa yra esminė pieno ūkių rizikos valdymo dalis, ypač mažų ir vidutinio dydžio ūkių atveju.

Kitos priemonės  apima pieno pardavimo pajamų apsaugą (DRP) ir gyvulininkystės ūkių bendrąją pieno maržą (LGM-Dairy). Kiekviena iš šių programų suteikia galimybę pieno gamintojams apsaugoti savo verslą, kai pieno kainos maržos mažėja.

DMC priemonė siūlo veiksmingą maržos apsaugą mažiems ir vidutinio dydžio ūkiams ir prieinamą katastrofų draudimą dideliems ūkiams. DMC programa siūlo apsaugą pieno gamintojams, kai skirtumas tarp viso pieno kainos ir vidutinės pašarų kainos (marža) nukrenta žemiau tam tikros gamintojo pasirinktos sumos.

DMC programa dabar siūlo papildomų privalumų užsiregistravusiems ja naudotis ūkininkams. Perskaičiuota pašarų sąnaudų formulė, kuri visapusiškai atsižvelgia į aukštos kokybės liucernos šieno kainą, padidina programos išmokėjimus ūkiams. Tuo tarpu nauja papildomo pieno maržos padengimo programa leidžia kai kuriems DMC užsiregistravusiems gamintojams gauti papildomų lėšų. kurios atspindi jų gamybos padidėjimą nuo 2014 m.

DMC galima derinti su kitomis pieno kainos rizikos valdymo programomis, įskaitant DRP ir LGM-Dairy.

DRP sukurta siekiant apsidrausti nuo netikėto ketvirčio pajamų iš pieno pardavimo sumažėjimo, palyginti su garantuotu aprėpties lygiu. Numatomos pajamos yra pagrįstos pieno ir pieno produktų ateities sandorių kainomis ir pieno gamintojo pasirinktu padengtos pieno gamybos kiekiu.

LGM-Dairy suteikia pieno ūkiams apsaugą, kai didėja pašarų sąnaudos arba krenta pieno kainos, ir gali būti pritaikytas bet kokio dydžio ūkiui. LGM-Dairy kainos yra pagrįstos paprastais ateities sandorių kasdienių atsiskaitymų kainų vidurkiais ir nėra pagrįstos rinkos kainomis.

JAV taip pat siūlo kitas rizikos valdymo priemones pieno gamintojams, įskaitant pieno pajamų apsaugos (DRP) planą, kuris apsaugo nuo pieno pajamų (dėl kiekio ir kainos) sumažėjimo, ir gyvulininkystės ūkių bendrosios maržos (LGM) planą, kuris užtikrina apsaugą nuo pieno  pajamų praradimo, įvertinant iš pieno pajamų atėmus pašarų sąnaudas. Tiek DRP, tiek LGM gyvulių draudimo polisai siūlomi per specializuotą Rizikos valdymo agentūrą.

Pieno kainų rizikos valdymas Italijoje

Kaip ir daugelyje kitų šalių, yra labai svarbus pieno ūkio aspektas dėl pieno kainoms būdingo nepastovumo. Šiai rizikai valdyti Italijos pieno gamintojai naudoja įvairias strategijas ir priemones. Štai keletas jų.

Išankstiniai sandoriai: Pieno gamintojai gali sudaryti išankstines sutartis su perdirbėjais arba pieno kooperatyvais, kad ateityje už pieną gautų iš anksto nustatytą kainą. Tai suteikia tikrumo dėl būsimų pajamų ir padeda sumažinti kainų svyravimo riziką.

Ateities ir pasirinkimo sandoriai: Ūkininkai gali naudotis ateities ir pasirinkimo sandoriais, kuriais prekiaujama prekių biržose, kad apsidraustų nuo pieno kainų svyravimų. Pirkdami arba parduodami ateities sandorius arba pasirinkimo sandorius, ūkininkai gali apsisaugoti nuo nepalankių kainų pokyčių.

Kainų rizikos valdymo programos: Kai kurie pieno kooperatyvai ir pramonės organizacijos savo nariams siūlo kainų rizikos valdymo programas. Šios programos gali apimti jungimosi susitarimus, kai ūkininkai moka įnašus į fondą, padedantį stabilizuoti pieno kainas, išlyginant svyravimų vidurkį.

Diversifikacija: Ūkių pajamų šaltinių įvairinimas gali padėti sumažinti priklausomybę nuo pieno pardavimo ir sušvelninti pieno kainų svyravimų poveikį. Tai gali būti kitų žemės ūkio produktų, pavyzdžiui, mėsos, kiaušinių ar grūdinių kultūrų, gamyba, agroturizmas ar aukštesnės pridėtinės vertės produktų, pavyzdžiui, sūrio ar jogurto, gamyba.

Išlaidų kontrolė: Norint sušvelninti žemų pieno kainų poveikį, būtina griežtai kontroliuoti gamybos sąnaudas. Ūkininkai turi sutelkti dėmesį į pašarų efektyvumo optimizavimą, bandos sveikatos priežiūrą ir veiklos efektyvumo didinimą, kad sumažintų gamybos sąnaudas ir išlaikytų pelningumą net ir mažų pieno kainų laikotarpiais.

Finansinis planavimas ir biudžeto sudarymas: Išsamių finansinių planų ir biudžetų sudarymas gali padėti pieno gamintojams numatyti pinigų srautų poreikius ir nustatyti galimą riziką. Suprasdami savo sąnaudų struktūrą ir rentabilumo taškus, ūkininkai gali priimti pagrįstus sprendimus dėl gamybos lygio ir kainų strategijos.

Draudimas: Kai kurie draudimo produktai, pavyzdžiui, pajamų apsaugos ar pajamų stabilizavimo programos, gali būti prieinami pieno gamintojams, kad jie galėtų sumažinti žemų pieno kainų ar gamybos nuostolių padarinius.

Rinkos analizė ir informacija: Rinkos tendencijų, kainų prognozių ir pasaulinės pasiūlos bei paklausos dinamikos sekimas gali padėti pieno gamintojams priimti pagrįstus sprendimus dėl gamybos lygio, rinkodaros strategijų ir rizikos valdymo.

Italijos pieno gamintojams svarbu įvertinti savo individualią rizikos toleranciją, finansinę padėtį ir rinkos perspektyvas pasirenkant tinkamas rizikos valdymo strategijas. Be to, norint įveikti pieno kainų svyravimus, gali būti naudinga gauti paramą ir informaciją iš pieno perdirbimo įmonių, žemės ūkio konsultantų ir finansų įstaigų.