Buksmedžius negailestingai siaubiantis ugniukas jau paplito po visą Lietuvą – sodininkams teks atkakliai pakovoti

Pavojingas drugys

Buksmedinis ugniukas (Cydalima perspectalis) – viena iš naujų ir labai pavojingų invazinių kenkėjų rūšių. Jo kilmės regionai driekiasi nuo Indijos per Korėją, Kiniją iki Rusijos Tolimųjų Rytų regionų, Lietuvoje pastebėtas 2018 m.

Pats drugys yra 30–45 mm ilgio su ruda galva ir balsvos spalvos kūneliu. Priekiniai sparnai originalaus rašto – balti su tamsiai rudu kraštu ir būdinga balta dėmele. Galiniai sparnai balti su ruda juosta išoriniame pakraštyje. Jaunos lervos žalsvai geltonos. Paaugę vikšrai šviesiai žalios spalvos su juodais dryžiais ir baltais taškeliais, didoki, iki 4 cm ilgio, juoda blizgia galva.

Jeigu pavasarį rasite susuktų lapų lizdelių, tai lėliukė (arba kokonas) bus nuo 1,5 iki 2 cm ilgio. Jų spalva pagal vystymosi stadiją yra nuo žalios su tamsiomis juostelėmis iki rudos vystymosi pabaigoje. Šio drugio kokonai žiemoja iš keleto buksmedžių lapų voratinkliais suklijuotuose lizdeliuose.

Pavasarį, paprastai balandžio pabaigoje ar gegužę, kai vidutinė oro temperatūra viršija 10–12 °C, išsirita žali vikšrai. Žiemoję ar išsiritę vikšrai pradeda maitintis lapais, kai temperatūra pakyla aukščiau nei 15 °C. Išsivystę jie vėl virsta kokonais (lėliukėmis) ir gegužės antroje pusėje ar birželio pradžioje išsiritę drugiai pradeda skraidyti ir dėti kiaušinėlius.

Esant vidutinei 20 °C oro temperatūrai, viena generacija nuo kiaušinėlio iki suaugėlio užtrunka vidutiniškai 40 dienų. Entomologai teigia, kad Vidurio Europoje per sezoną gali būti 2–3 generacijos. Pašiltėjus klimatui Lietuvoje, iki rugsėjo vyrauja palanki šiam vabzdžiui vystytis temperatūra, tad tikėtina, kad ir pas mus galimos dvi ar net trys šio kenkėjo generacijos.

Kovai siūlomas ne vienas metodas

Apie šiuos itin sparčiai besidauginančius ir plintančius kenkėjus jau anksčiau „Rasos“ teiravosi Lietuvos dendrologų draugijos nario, medelyno „Želdinėlis“ savininko Arvydo Rutkausko. Pasak jo, itin aktyvūs ir gausūs būna antrosios generacijos vikšrai, gausiai mintantys liepos mėnesį. Šio drugio lervos turi didelį apetitą. Jaunesnės graužia daugiau apatinę lapų dalį, palikdamos viršutinę odelę su išryškėjusiomis lapagyslėmis.

Vyresni vikšrai graužia visą lapalakštį, todėl, staiga netekę asimiliacinių organų, krūmai nusilpsta, net žūva. Svarbu laiku nustatyti kenkėjo buvimo kiekį ir gausumą, pavasarį kruopščiai apžiūrėti augalus, ar yra lizdelių su lėliukėmis. Aptikus gausesnį kiekį, dendrologas rekomenduoja pabandyti naudoti parafino aliejaus preparatų. Jie užklijuoja lizdelius ir dalis lėliukių bei žiemojančių lervų žūsta. Tačiau šio metodo efektyvumą dar reikia patikrinti.

Lėliukių nurinkimas rankomis kartais padeda sumažinti pirmos generacijos gausą, jei auginamas vienas kitas buksmedis. Lervos graužia lapus pasislėpusios krūmo vidinėje dalyje. Todėl, net laiku nupurškus insekticidais, sunku pasiekti vidinę krūmelių dalį. Jei kenkėjų gausiau, buksmedžio lapai išnyksta per keletą dienų. Bloga žinia, pasak A. Rutkausko, kad mūsų vabzdžialesiai paukščiai šių vikšrų nelesa.

Vienas realiausių apsaugos būdų – laiku ir periodiškai purkšti buksmedžius sisteminiais insekticidais. Netgi galima laistytuvu laistyti lapus. Vienas patikrintų kovos būdų – pavasarį, maždaug gegužę (tikslesnis laikas priklauso nuo vidutinės temperatūros), gausiai nupurkšti krūmus acetamiprido (neonikotinoidų insekticidų grupė) veikliųjų medžiagų preparatais. Tai daroma apsiniaukusią dieną, kad tirpalo lašeliai ilgiau išlikų ant lapų ir būtų efektyviau pasisavinti. Jie gana patikimai sunaikina žiemojusias ir naujai išsiritusias lervas.

Specialistas pasakojo, kad Vakarų Europos medelynuose naudojami insekticidai su deltametrino veikliosiomis medžiagomis (pavyzdžiui, „Decis“, „Delmetros“) arba su cipermetrinu (pavyzdžiui, „Cyperkill“). Literatūroje minima, kad efektyvūs ir diflubenzurono preparatai („Dimilin“), kurie geriausiai naikina ką tik išsiritusias ar jaunas lervas, nes veikia kaip augimo reguliatorius.

Idealu aplinkosaugos atžvilgiu naudoti natūralius biologinius preparatus, pavyzdžiui, entomopatogenines bakterijas – Bacillus thuringiensis var. kurstaki (Europoje parduodamas kaip „Dipel DF“). Jis veiksmingas, kai jo nuryja ir užsikrečia ugniuko vikšrai, todėl naudotinas tik aktyvaus lervų maitinimosi periodu.

Veiksmingos ir feromoninės gaudyklės, jas pakabinant ugniuko aktyvaus maitinimosi metu – nuo balandžio antros pusės iki spalio. Feromoninis preparatas keičiamas šviežiu kas 6–8 savaites. Gaudyklių kiekis priklauso nuo situacijos želdynuose ar medelynuose. Profilaktiškai gaudyklės užtenka 150–180 kv. m. Jei kenkėjų itin daug, gali prireikti iki 3 gaudyklių 100 kv. m.

Mokslininkė Annette Herz iš Julius Kuhn instituto Vokietijoje tyrinėja atbaidančias priemones – repelentus buksmedžių apsaugai nuo šio kenkėjo. Tirti septyni eteriniai aliejai ir augalų ekstraktai. Geriausias besimaitinančių vikšrų atbaidymo efektas pastebėtas naudojant arbatmedžių ir paprastųjų čiobrelių (Melaleuca alternifolia ir Thymus vulgaris) eterinių aliejų tirpalus. Pavyzdžiui, krūmus apdorojus 1 proc. čiobrelių aliejaus suspensija, ji visiškai apsaugojo buksmedžius nuo kenkėjų kelias paras.

Dar vienas biologinės kovos būdas – vikšrus puolantys patogeniniai nematodai Steinernema carpocapsae. Tyrimai parodė, kad metodas efektyvus, tačiau tai priklauso nuo palaikomo aukšto oro ir aplinkos drėgmės lygio buksmedžių lajose, pavyzdžiui, pasitelkiant laistymo sistemą. Šio nematodo preparatų Europoje galima įsigyti dviem pavadinimais: sodininkams – „Nemasys“ ir profesionaliems augintojams – „Capsanem“.

„Rasų“ informacija

123rf nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.