Naminukei vartai praverti, tik ar daug bus įeinančiųjų?

Gėrimas su istorija

Pagaliau pasivijome kaimynus latvius, kuriems nuo 2005 m. leidžiama namuose pasigaminti, laikyti ir vartoti stipriųjų gėrimų, ką jau kalbėti apie katalikiškus kraštus, kuriuose ypač gilios tokios tradicijos. Integracijos į Vakarų pasaulį aušroje (2004 m.) ūkininkai ir visuomenininkai buvo įkūrę Nacionalinės naminės degtinės gamintojų asociaciją (vadovas – „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas), kurios nariai valdžios atstovams ir visuomenei aiškino, jog namudinis gėrimų verslas skirtas populiarinti tautinį kulinarinį paveldą, stiprinti agrarinį verslą, ypač kaimo turizmo sektorių, atitinka Europos Sąjungos šalių žemės ūkyje įprastą maisto grandinę „Nuo lauko iki stalo“. Tuo tikslu lietuvių delegacijos susitiko su austrų, čekų, vokiečių, latvių agroturizmo atstovais, lankėsi ūkiuose, gaminančiuose stipriuosius gėrimus, degustavo ir diskutavo.

Kai grįžtame iš užsienio, kolegoms, draugams, bičiuliams parvežame lauktuvių. Dažniausiai renkamės populiariausią, visiems tinkantį, laikui atsparų, lankytam kraštui būdingą produktą – slivovicą, rakiją, grapą, viskį, tekilą ar panašų gėrimą, šildantį kūną ir stiprinantį draugystę. Turizmo paslaugas teikiančiuose ūkiuose (ir ne tik juose) naminės degtinės iš vaisių ir uogų pasigamina prancūzai, šveicarai, austrai, italai, čekai. Prieš porą dešimtmečių tokią praktiką įteisino ir mūsų kaimynai latviai. Tik lietuviams nesisekė įveikti politikų draudimų, kuriuos (galimai) ramstė stambusis gėrimų verslas. Keistas sutapimas – Europoje naminės degtinės gamybos atsiradimas konkuravo tarp žemės savininkų – dvaro ir bažnyčios. Tą viduramžiais reglamentavo propinacija, išskirtinė paveldima žemės savininko teisė savo valdose gaminti ir pardavinėti alkoholinius gėrimus. Ši teisė 1496 m. buvo įstatymu patvirtinta Lenkijoje, 1498 m. – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Seimo nutarimu įvesta Lietuvoje, ypač paplito XVII a., patvirtinta Lietuvos Statuto ir 1673 m., 1703 m., 1768 m. konstitucijų.

Ne savoje žemėje gyvenantiems valstiečiams buvo draudžiama patiems gamintis alkoholinius gėrimus arba šią teisę jie privalėjo išsipirkti. ATR propinacija buvo svarbus pajamų šaltinis, garantavo perteklinių grūdų pardavimą vidaus rinkoje. Dažnai dvarininko pajamos, gaunamos iš propinacijos, būdavo didesnės už visas kitas. Prūsijai atitekusioje ATR dalyje propinacija dvarui ir bažnyčiai buvo panaikinta 1845 m., vėliau įvestas valstybinis degtinės pardavimo monopolis.

Viduramžiais Lietuvoje žemdirbystės ir kulinarijos kultūrą propagavo vienuolynai. Pavyzdžiui, Rokiškio krašte, Panemunyje, XIII a. apsigyveno iš Italijos atvykę šv. Augustino brolių ordino vienuoliai. Siekdami pagausinti maldos namų pajamas, 1669 m. jie pasistatė degtinės varyklą, o prie didesnių kelių steigė karčemas, į kurias tiekdavo naminę. Iš pradžių už degtinę karčemose neimdavo mokesčio, o kai panemuniečiai priprato lankytis jose, pradėta imti pinigus.

Trumpoji grandinė

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Justinas ADOMAITIS

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.