Uogomis ir vaisiais kvepiančios mėtos

– Kaip pamilote mėtas, ar tai buvo atsitiktinumas?

– Meilė mėtoms prasidėjo visai neseniai – prieš trejus metus. Šis pavasaris bus jau ketvirtas. Pirmuosius kerelius parsivežiau iš Latvijos. Ypač sužavėjo kriaušinė ir juodųjų serbentų kvapo mėta. Iš pradžių mėtas auginau vazonuose, bet tai nepasiteisino – jų buvo arba per mažai, arba jos buvo per daug laistomos, todėl nusprendžiau persodinti į dirvą.

– Kokie yra specifiniai mėtų priežiūros reikalavimai? Ar jas lengva auginti?

– Pirmiausia, sodinant mėtas, svarbu laikytis atstumo. Yra tokių rūšių, kurios labai smarkiai plečiasi ir keliauja kelis metrus, o kitos auga kompaktiškiau. Pavyzdžiui, ‘Pomo’ mėta, panaši į senovinę pūkuotą mėtą, plečiasi tik aplink savo pagrindinį kerą. Aš mėtas pasodinau į žemės kvadratėlius, kurių plotas – apie 1,2 × 1,5 m, ir kiekviename pasodinau skirtingą rūšį. Jei pavasarį norėsiu jas dauginti, tiesiog išrausiu tas, kurios „pabėgo“ nuo savo pagrindinio kero. Visų mėtų pavadinimų neatsiminsi, todėl prie kiekvieno kero turiu žymeklį. Tie, kurie turi gerą uoslę, lengvai užuodžia skirtingus mėtų kvapus. Yra tokių, kurių išvaizda labai panaši, bet kvapas – visai kitoks. Mėtos auga paprastoje daržo žemėje, jų nelaistau, tik pavasarį patręšiu kompleksinėmis trąšomis. Kol kas kenkėjai mano mėtų nepuola, todėl nereikia kovoti su jais. Dabar mėtos nurudavusios, tik kur ne kur žaliuoja. Pavasarį reikės nupjauti senus stiebus ir jos vėl pradės augti. Mėtų priežiūrą atlieku pati, jas reikia ravėti kaip ir kitas daržoves lauke.

– Kaip Jūsų darže atsirado tiek daug rūšių mėtų?

– Nemažai naujų rūšių mėtų atsirado keičiantis su kitais Lietuvos mėtų augintojais. Daugiau rūšių mėtų parsisiunčiau iš Lenkijos, kur vienas augintojas turi itin didelę mėtų kolekciją – daugiau nei 300 rūšių. Tai turbūt didžiausia mėtų kolekcija Europoje.

– Kada palankiausias metas jas skinti?

– Mėtas geriausia skinti prieš pat žydėjimą, apie birželį. Tikslų laiką nurodyti sunku, nes tai priklauso nuo gamtos sąlygų. Jei planuojate mėtas džiovinti, rekomenduojama jas skinti kelis kartus per sezoną – pirmą kartą maždaug liepą, o kitą kartą, kai jos vėl atželia – rugpjūčio pabaigoje. Nuskintas mėtų šakeles reikia pavytinti porą dienų, o po to, nuskainiojus lapelius, tolygiai išdėlioti ant popieriaus – svarbu, kad jis nebūtų tiesiai po saulės spinduliais. Mėtų stiebus sudeginu krosnyje – kai jie dega, pasklinda pats geriausias namų kvapas. O svarbiausia – natūralus. Išdžiovintas mėtas laikau popieriniuose maišeliuose, būtinai užrašau jų pavadinimus.

– Kur naudojate savo ūkyje išaugintas mėtas?

– Mėtas daugiausia naudoju arbatai, nes jos turi raminamąjį ir slopinamąjį poveikį. Bet jų padauginti nereikėtų. Žinau, kad žmonės mėgsta jas naudoti kaip prieskonines žoleles – ypač gardinti avienos patiekalams, tačiau pati to nesu bandžiusi. Vasarą mėgstu atsigaivinti šaltu gėrimu su mėtos šakele, agurko ir citrinos griežinėliais, šiek tiek pasaldinus cukrumi arba medumi.

Kartą bandžiau gaminti mėtų uogienę, tačiau ji gavosi per skysta, nors ir tirštiklio dėjau, buvo ne itin patrauklios, rudos spalvos. Dalį mėtų išdaliju draugams ir artimiesiems.

– Ar iš tiesų apelsininė mėta kvepia apelsinais, o bananinė – bananais? Ar tai tik viliojantys pavadinimai?

– Iš tiesų, rabarbarų skonio mėta turi rūgštelės, primenančios rabarbarų skonį. Levandinė mėta kvepia levandomis, bazilikų skonio mėta – bazilikais, o kmynų skonio mėta turi kmynų kvapą. Braškinė mėta iš tikrųjų kvepia braškėmis. Norint pajusti mėtos kvapo specifiškumą, patartina patrinti lapelį tarp pirštų arba tiesiog pakramtyti. Džiovintos mėtos arbatai suteikia geresnį aromatą nei šviežios. Jei lapeliai būtų fermentuoti, kvapas būtų dar intensyvesnis, bet aš fermentacija neužsiimu.

– Ar auginate tokių mėtų, kurios išsiskiria savo dekoratyvumu?

– Turiu vieną mėtų rūšį, kuri gali išgyventi tik iki –5 °C temperatūrą. Tai Korsikos mėta, kurios lapeliai itin smulkūs, vos apie 1 cm dydžio. Ji panaši į dekoratyvinę žolę, žydi melsvais žiedeliais. Kuo daugiau ją mindai, tuo daugiau ji auga. Per žiemą, kad nesušaltų, ją reikia laikyti patalpoje. Šiemet bandysiu palikti lauke, tik pridengsiu, kad būtų apsaugota nuo šalčio. Atrodo, kad visos mėtų rūšys panašios, tačiau jos skiriasi lapais – būna didesni, apvalesni, pailgesni arba kitokio apkarpymo. Vienos rūšys turi lapus, padengtus pūkeliu, kurių spalva – šviesesnė, kitos – tamsesnių lapų. Visos mėtos žydi panašiai – šviesia melsva arba alyvine spalva. Prie auginamų mėtų rašau lietuviškus pavadinimus, o savo augintojos kataloge nurodau originalius pavadinimus.

– Kokia jūsų mėgstamiausia mėtų rūšis?

– Man labai patinka kokteilinė mėta, arba ‘Casablanca’. Ji turi malonų, gaivų ir intensyvų kvapą, tačiau skonis švelnesnis nei, pavyzdžiui, pipirmėčių. Taip pat išskirtinio aromato yra ‘Verveine’ mėta, kurios skonis saldus, tarsi saldus gėlės aromatas,  su mentolio prieskoniu. Dėl savo margų lapų ir gražios augimo formos ‘Calixte’ mėta puikiai tinka kaip dekoratyvinis augalas soduose ar balkonuose. Taškento mėtos pasižymi stipriu, gaiviu, kartokai saldžiu aromatu, o Maroko mėta turi ryškų ir gaivų kvapą bei unikalų skonį.

Virginijos GASIŪNAITĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.